Naujausios
Dabikinėje užsižiebė „Laimės žiburys“
Akmenės rajono Dabikinėje slypi Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos, kurios buvo įtvirtintos 1918 metų vasario 16 – ąją pasirašytu Nepriklausomybės Aktu.
Pokalbis su Vilniuje gyvenančiu istorijos tyrinėtoju Vytautu BAŠKIU.
– Pradėkime pašnekesį nuo Jūsų teiginio, kad Dabikinėje suspindo „Laimės žiburys“. Kuo šis rašytojo Jono Biliūno kūrinys siejasi su Dabikine?
– Keliolika metų iki istorinio įvykio, kai Vasario 16 – oji tapo Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Dabikinėje 1902 metų spalio 17 – ąją surengtas Varpininkų organizacijos suvažiavimas, jame įkurta Lietuvos demokratų partija, kurios programos galutinis tikslas buvo – laisva ir nepriklausoma (neprigulminga) Lietuva.
Šis pirmą kartą viešai paskelbtas nepriklausomybės žodis lietuviams buvo ryškus šviesos ir vilties spindulys, nušvietęs kelią į Vasario 16 – osios akto paskelbimą.
To laikmečio kelrodė žvaigždė buvo tautos laisvė. Rašytojas Jonas Biliūnas šiame suvažiavime pajaustą laisvės euforiją netrukus atspindėjo apsakyme „Laimės žiburys“. Būtent to „žiburio“ turinyje slypintis žmogiškas šviesos ir laisvės gėrio siekis įkvėpė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį nutapyti paveikslą „Pasaka. Karalaitės kelionė“. Jame žmonės kopia į kalną, kurio viršūnėje dunkso šviesos rūmai.
Tikėtina, kad panašios nuotaikos vyravo Dabikinės dvare gyvenusios Sofijos Bilevičiūtės-Zubovienės parašytame romanas „Laimė“.
Tačiau šiandien tos knygos nebėra. Mat vos ją išspausdinus, autorės vyras grafas Vladimiras Zubovas supirko visą tiražą ir sunaikino.
Iš Sofijos artimųjų prisiminimų, kurie pateikiami 2008 metais išėjusioje knygoje „Jurgis Fledžinskas“, sužinojau, jog buvo išlikęs vienas egzempliorius Vilniuje, Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Kai joje pernai gruodyje bandžiau ieškoti tos knygos, bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas paaiškino, kad trūkstant tikslesnių duomenų apie knygos išleidimą, fonduose jos neaptikta.
Vis dėlto „Laimės“ prisiminimas pačiu pavadinimu siejasi su J. Biliūno „Laimės žiburiu“ ir tuo pastiprina Dabikinėje vykusio suvažiavimo garsą. Knygos sunaikinimas leidžia numanyti, jog joje buvo duomenų, kurių paviešinimas tuo metu galėjo būti pavojingas politinei veiklai ir žmonių saugumui.
– Ar esama faktų arba įžvalgų, kad Dabikinė turi sąsajų su dar senesniais įvykiais, lėmusiais tautos ir jos valstybės raidą.
– Dabikinė ir Lietuvos laisvės kelias turi tolimų sąsajų. Juk Valstybės atkūrimas neatsirado iš niekur. 1918 metais atkurta Lietuvos valstybė yra istorinis suverenios Lietuvos karaliaus Mindaugo valstybės atkūrimas etnografinėse ribose. Tad ir Dabikinės istorijoje galima rasti LDK, Reformacijos laikmečio, XIX amžiaus pradžioje prabilusio Dionizo Poškos Baublio, o paskui aušrininkų ir varpininkų veiklos atspindžių.
– Tad panašu, kad neatsitiktinai pasirinkta gana atoki vieta nuo Vilniaus reikšmingam Lietuvoje įvykiui – įsteigti Lietuvos demokratų partiją.
– Galima paaiškinti tuometinėmis aplinkybėmis, susietomis su Lietuvos politine priklausomybe carinei Rusijai, su saugesne aplinka politinei veiklai atokesnėje nuo carinės valdžios.
Istorikai nėra įrodę, ar Dabikinės praeitis susieta su XIX amžiaus viduryje lietuvių inteligentų būreliu, susitelkusiu netoliese esančioje Jaunsvirlaukoje prie Jelgavos. Tačiau iškalbingas yra faktas, kad tam būreliui priklausė Simonas Daukantas, kurio protėviai yra gyvenę būtent Dabikinėje. O XVI amžiaus pabaigoje dvaras ir jo apylinkės priklausė Mažųjų Dirvėnų valsčiaus žemininkui S. Daukantui.
Užtat daugiausiai istorinių faktų turima apie Dabikinės šeimininką grafą V. Zubovą. Ši giminė įsikūrė Lietuvoje, kai jo seneliui Platonui Rusijos caro valdžia padovanojo dvarų Žemaitijoje.
Svarbus niuansas – V. Zubovas priklausė socialdemokratams, o šios nelegalios veiklos priedangai naudojosi grafo titulu.
– Tai gal ir jo žmona Sofija Bilevičiūtė – Zubovienė buvo vyro priedanga?
– Dabikinė nebuvo V. Zubovo paveldėta, o įsigyta 1890 metais. Ir ne be jo žmonos Sofijos Bilevičiūtės – Zubovienės pritarimo.
Ji yra gimusi 1860 metais. Tėvas Ipolitas Bilevičius buvo filosofijos profesorius. Sofija su juo daug keliavo po užsienį, 1886 m. studijavo Peterburge chemiją, ištekėjo už grafo Vladimiro Zubovo. Į Lietuvą atsikėlusi jų šeima gyveno Ginkūnuose, Naisiuose, vėliau Dabikinėje, kur rūpinosi ir globojo įsteigtas mokyklas, jose buvo slaptai dėstoma ir lietuvių kalba.
Dabikinė neatsiejama nuo Akmenės. Ši Kęsgailoms priklausiusi žemė pirmą kartą minima 1511 metais. XVI amžiuje Dirvėnų tijūnas Jonas Bilevičius įgijo teisę Akmenės dvare kurti miestelį ir jame rengti turgus. 1792 metais Bilevičių rūpesčiu Akmenė buvo įgijusi laisvo miesto teises bei herbą. Nors dėl politinių pokyčių šios teisės nepavyko įgyvendinti, bet tai išlieka reikšmingu aktu krašto kultūrinei raiškai.
Mokslų daktaras J. Girdzijauskas rašė, jog vienas pirmųjų kultūrinių sambūrių XVI amžiaus viduryje telkėsi apie Žemaitijos seniūną Joną Biliūną – Bilevičių.
Bilevičių giminė, kaip ir daugelis Žemaitijos didikų, reformacijos švietėjiška veikla gynė Lietuvos suverenitetą. Nobelio premijos laureatas H. Senkevičius, turėjęs gerą informaciją apie mūsų krašto istoriją, rašė, jog Bilevičiai buvo kilę iš karaliaus Mindaugo giminės. Visa tai rodo, jog iš garsios Bilevičių-Biliūnų giminės kilusi Sofija Bilevičiūtė Zubovienė atsigręžė į protėvių puoselėtą kraštą, čia puoselėjo įkurtą mokyklą.
– Dabar geriau suvoktina, kodėl 1902 metais į Dabikinę rinkosi žmonės, siekiantys Lietuvos laisvės.
– Kai iki Vasario 16 – osios akto paskelbimo dar buvo beveik 16 metų, į atokią Dabikinę atvyko 16 žmonių – būtent toks skaičius nurodytas daugumoje istorinių šaltinių. Daug ką pasako suvažiavime dalyvavusių žinomų visuomenės veikėjų pavardės, tai P. Višinskis, K. Grinius, P. Avižonis, A. Bulota, J. Biliūnas, P. Mašiotas, J. Šaulys, J. Vileišis.
Nelengva buvo anuometinėmis sąlygomis pasiruošti tam įvykiui, kurio pagrindinis organizatorius buvo P. Višinskis. Suvažiavimas vyko socialdemokrato V. Zubovo pastogėje, tačiau nei jo paties, nei žmonos Sofijos dalyvių sąraše nėra. Mat Zubovai turėjo laikytis konspiracijos, būti žaibolaidžiu nuo galimos valdžios žandarų agresijos.
– Tačiau Akmenės krašte apie tai težino pavieniai žmonės, o viešai tai niekur nepristatoma, išsamios medžiagos nėra netgi Akmenės krašto muziejuje.
– Valstybės istorinių šaknų suvokimui turi būti tvirti svertai istorinių duomenų tvirtinimui. Turėdami turtingą ir spalvingą istoriją per Nepriklausomybės metus dar nesame atskleidę šio paveldo kultūriniu bei politiniu bylojimu. Todėl istorinės politikos formavimo strategijoje didesnį vaidmenį turėtų vaidinti valstybės švietimo ir kultūros institucijos. Deja, jokio atminimo žymens Dabikinėje nėra. Turime jausti, jog prieš 110 metų Lietuva 1903 – iuosius metus sutiko su „Laimės žiburiu“.
Istorinė Dabikinės atmintis irgi turi padėti pilietinės bei politinės kultūros ugdymui. Tad iš pradžių reikia bent atminimo lentos. Būtina pasirūpinti Dabikinės rūmais, muziejine ekspozicija, planuotu čia įsteigti amatų centru. Derėtų prikelti gaisre prieš porą mėnesių sudegusį mokyklos pastatą.
J. Biliūno gimtinėje Anykščiuose ant Liudiškių kalvos yra aukštas paminklas. Panašu, kad to „Laimės žiburio“ šviesa sklido ir iš Dabikinės. Čia toji šviesa sužibo su aukštu vienybės nepriklausomai Lietuvai genius loci dvasia.
Todėl gal ir Dabikinėje regėtųsi pilkalnis, aukuras, kiti žymenys, kurie bylotų garsųjį suvažiavimą, o minėjimai primintų Lietuvos Laisvės kelią, daugiapartinės politikos pradžią.
Juk apie Dabikinėje įvykusį Varpininkų organizacijos suvažiavimą rašoma mokslo darbuose. Iš įkurtos Lietuvos demokratų partijos išsivystė tautininkų ir valstiečių liaudininkų politinės partijos. Dabikinė tapo Lietuvos daugiapartinės sistemos kūrimosi lopšiu. Galima sakyti, jog tai moralinis paminklas ir pavyzdys politinėms partijoms.
Kalbėjosi Vytautas RUŠKYS
Vytauto RUŠKIO ir BAŠKIŲ šeimos albumo nuotr.
DVARAS: Dabikinėje iki šiol išlikusiame buvusiame Vladimiro Zubovo dvare 1902 metais vyko steigiamasis Lietuvos demokratų partijos suvažiavimas.
ŠIMTAMETIS: Taip prieš šimtą metų atrodė vienas iš Dabikinėje buvusio dvaro pastatų.
–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
Vytauto Baškio ryšiai su Dabikine
Vytautas Baškys pasakojo:
„Dabikinės apylinkėse gyveno mūsų šeimos giminė. 1984 metais Akmenėje surengtame buvusių dabikiniečių Leono ir Bronės Baškių giminės palikuonių susitikime vyresnieji prisiminė bemaž šimtmečio senumo įvykius Dabikinėje. Kalbėjome ir apie paprastą, bet amžiną klausimą – kas mums yra brangiausia? Vladas Baškys apibendrino: „Brangiausia yra tėviškė“.
Mūsų siela prisiriša prie tų vietų, kur mes patiriame džiaugsmą. Kai tėviškė sutinka su saulės spinduliu, sušildo taika ir meile. Laimė būti Akmenėje, kur gimę pajutom gyvenimą, kur riša gyvas atminimas. Nuvaikštinėjom gyvenimo kelius ir kelelius, čia atvykus – saldi siela.
Sukauptus biografinius duomenis sudėjau į knygą „Kelias į prigimties prieglobstį“. Joje surašyti Dabikinei reikšmingi dalykai apie Dabikinės mokyklą, buvusią Leono Baškio knygnešystę, dvaro ekonome dirbusios Bronės Baškienės veiklą ir kiti atmintini nutikimai, kuriems aptarti reikėtų atskiro pokalbio“.
Archyvo nuotr.
ISTORIJA: Vytautas Baškys sukaupė daug duomenų apie Dabikinės krašto istoriją.