Naujausios
Naujoji Vyriausybė patvirtino 2013-2014 m. kovos su šešėline ekonomika priemonių planą ir subūrė specialistų komisiją, kuri koordinuos šioje srityje dirbančių institucijų veiklą. Premjero Algirdo Butkevičiaus manymu, būtų gerai, jei per metus į valstybės biudžetą iš šešėlio pavyktų atkovoti bent 0,5 proc. BVP – apie 600 mln. litų.
Kokie valdžios ir teisėsaugos veiksmai iš tiesų padeda tramdyti nelegalią ekonomiką, kontrabandą ir kas tam trukdo, „Respublika“ kalbėjosi su rajone išrinktu Seimo nariu Vitalijumi GAILIUMI, buvusiu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktoriumi, šiuo metu vadovaujančiu Seimo Antikorupcijos komisijai.
– Kol kas didelių pergalių kovoje su ekonominiu šešėliu nematyti, ar valdžios numatytuose planuose esama iš tiesų veiksmingų priemonių?
– Dar 2010-2011 m. ir kai dirbau FNTT buvo priimta nemažai sprendimų, kurie apsunkino šešėliniam verslui laisvę. Tai ir grynųjų pinigų gabenimo per sieną apribojimai, ir apskaitos dalykai. Kai kurie mūsų siūlymai liko neįgyvendinti, nes gyvename ES, ir iš principo pas mus negali būti griežtesnių apribojimų nei kitose Europos valstybėse, šešėlinį verslą apsunkinančios priemonės negali prieštarauti ES teisės aktams. Dalis siūlymų netapo reikalavimais, kad nebūtų apsunkintos sąlygos sąžiningam verslui.
– Ar ankstesnės valdžios šešėlio paieškos turgavietėse nebuvo panašios į šaudymą iš patrankos į žvirblius?
– Jei žiūrėsim chronologiškai, iš pradžių buvo teisėsaugos tyrimai: Šiaulių turgavietės mėsos paviljone prekiaujančių įmonių atžvilgiu, taip pat ir kituose miestuose. Tyrimai parodė, kad apskaita ten netvarkinga, o šešėlinis verslas turgavietėse daro didelę žalą valstybei. Paskui sekė Vyriausybės sprendimas dėl kasos aparatų įvedimo. Taigi tai nebuvo bandymas šaudyti tuščiais šoviniais, o buvo pasiremta faktais, kuriuos atskleidė teisėsauga, tirdama nusikaltimus. Pasirodė, kad šešėlis yra milžiniškas.
– Bet įvesti tvarką Gariūnuose pasirodė sunku net ir teisėsaugai: praėjus maždaug metams po didelės grupės įtariamųjų sulaikymo šešėlinė prekyba toliau klestėjo.
– Iš tikrųjų sulaikymai Gariūnuose susiję su ta pačia baudžiamąja byla, kuri nebuvo baigta. Matėsi, kad tyrimas nevyksta taip kaip reikia, kad jam pradėjo vadovauti advokatai. Kai aš garsiai pasakiau, kad Gariūnų byla pradedama marinti, tuomet byloje pagaliau imtasi veiksmų, kurie jau seniau turėjo būti atlikti.
– Ar tai nerodo, kad šešėlinis verslas turi „stogus“ teisėsaugoje, gal net politikoje?
– Į šį klausimą atsakyti negaliu. Bet pagrindinis principas, kurį įgyvendinus šešėlinis verslas pajustų realų poveikį, tai – maksimaliai sumažinti galimybę atsiskaitinėti grynaisiais pinigais. Tai yra pagrindinė užduotis ir visi politikų sprendimai, ribojantys šešėlinę ekonomiką, turėtų būti susiję su grynųjų pinigų apyvartos sumažinimu. Be grynųjų iš to šešėlinio verslo liktų tik šešėlis.
– Jūs įsitikinęs? Nemažai ekonomistų mano, kad prievolė atsiskaityti negrynais pinigais suvaržys tik oficialius atsiskaitymus. Kurioje šešėlio vietoje grynųjų ribojimas duotų apčiuopiamų rezultatų?
– Imkim tą pačią Gariūnų bylą. FNTT atliekamame tyrime įtariama, kad organizuota grupė įsteigė ir vadovavo keliems juridiniams asmenims, naudojamiems nuslėpti nusikalstamai veikai – prekybai Gariūnų turgavietėje be apskaitos dokumentų bei mokesčių slėpti. Tam grupė organizavo didelio kiekio įvairių įmonių netikrų dokumentų pagaminimą ir juos panaudojo, organizavo ir apgaulingai tvarkė tų juridinių asmenų buhalterinę apskaitą. Jų tikslas – sukčiauti pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje. Neapskaitydami tikrų prekybos mastų, gautų grynųjų pinigų, jie išvengė didelės vertės turtinės prievolės – nesumokėjo į valstybės biudžetą milijonų litų PVM bei gyventojų pajamų mokesčio.
Tyrimo metu rasti ir paimti ne tik nusikalstamą veiką patvirtinantys buhalterinės apskaitos dokumentai, ribotos atsakomybės bendrovių (of-schore) bankinių sąskaitų duomenys, bet ir milijonai litų grynųjų pinigų įvairia valiuta.
Neretai teisėsauga ir tyrimą pradeda nuo fakto, kai įmonės vadovas išsigrynina pinigus, kuriuos naudos tolesnei nusikalstamai veikai.
– O kaip nelegalios akcizinių prekių prekybos atveju – negi kontrabandininkai tokie kvaili, kad kažkur tuos pinigus oficialiai laikytų sąskaitoje ir jais operuotų?
– Grynųjų pinigų apyvartos ribojimas apsunkintų kontrabandininkams galimybę grąžinti nusikalstamu būdu gautas lėšas į legalią ekonomiką, iškreiptų konkurencines sąlygas ir galų gale neleistų korumpuoti valstybės.
– Ko gero, yra ir kitų būdų išsiaiškinti šešėlinius milijonierius, praturtėjusius iš kontrabandos. Galima patikrinti visų asmenų, įsigyjančių brangų turtą – namą, automobilį, akcijas, pajamų legalumą?
– Tam yra neteisėto praturtėjimo institutas, bet teisėsauga... šios galimybės neišnaudoja.
– Kodėl? Kas trukdo? Pernai pareigūnai skundėsi, kad tikrinamieji neaiškių turtų savininkai juos užvertė fiktyviais skolos rašteliais. Bet ar tik toks sunkumas?
– Didžiausias sunkumas – nenoras dirbti arba nekompetencija. Pareigūnai arba nenori ir/arba nesupranta finansų tyrimo baudžiamojoje byloje esmės.
– Pripažįstama, kad milijardai litų išplaunami per viešuosius pirkimus, bet kodėl nė viena valdžia rimtai nesiima su tuo kovoti?
– Apie viešuosius pirkimus kalbėčiau labiau kaip apie korupcines apraiškas. Tai yra politinė korupcija. Ir žodžio „kovoti“, kai kalbama apie šešėlį ir apie korupciją, aš paprastai nevartoju. Kovoti su šiais reiškiniais, man regis, yra beprasmiška – juos reikia arba kontroliuoti, arba naikinti.
– Nuo ko priklauso, kad teoriniai šešėlio naikinimo planai ir juose numatytos gal ir geros priemonės duotų naudos?
– Nuo pareigūnų kompetencijos.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
