Naujausios
Veterinaras pamilo geležį
„Pamatau geležiuką ant kelio – turiu pasiimti, – savo silpnybės neslepia Kelmės rajono Paprūdžių kaimo ūkininkas Vytautas Pabrėža. – Iš jo galima ką nors padaryti. Juk visko neįmanoma nusipirkti.“
Veterinaro profesiją įgijusio Vytauto silpnybė geležiai tapo jo stiprybe. Ūkininkas sukonstruoja daug dalykų, palengvinančių buitį. Pasidarė net žemės grąžtą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Visada ūkininkavo
Baigę technikumus Irena ir Vytautas Pabrėžos buvo paskirti į priemiestinį ūkį. Irena dirbo pieno laborante, Vytautas – veterinaru. Kolūkis jaunai šeimai skyrė medinį namuką šalia Vėgėlinės upelio.
„Mes visada ūkininkavome, – mena Vytautas. – Anuomet turėjome darbo. Bet visuomet laikėme gyvulių, dirbome žemę. Tuomet buvo sunkiau, nes reikėjo eiti ir į darbą. Dabar tik sau dirbame.“
Pabrėžų ūkis prasidėjo nuo trijų hektarų iš valstybės gautos žemės. Dalį plotų nupirko iš kaimynų.
Paskui Irenos mama atidavė savo žemes jau kitoje Pakražančio seniūnijoje, aplink Išlynų dvarą. Moters prosenelis buvo Išlynų dvaro žuvininkas.
Dabar ūkininkai dirba 38 – 40 hektarų žemės, turi 10 hektarų miško. Ūkininkauti, kai žemės išmėtytos, sudėtinga. „Paprūdžiuose saulė žeme ritinėjasi. Susiruošiu į Išlynus kulti. Kol nuvairuoju kombainą šunkeliais, užtrunku daugiau kaip valandą. Atsirandu Išlynuose, o ten pliaupia kaip iš kibiro,“ – pasakoja Vytautas.
Tačiau nekeikia savo dalios. Ką beveiktum, visur problemų iškyla.
Prie penkiasdešimtmečio artėjantis ūkininkas džiaugiasi savo namų pilnatve. Laiko porą karvių, šeria jautukų, kiaulių, turi pulką paukščių. Sava mėsa, savi lašiniai, savas pienas ir sūris, savos daržovės. Beveik nieko nereikia pirkti.
Žmona Irena – puiki šeimininkė. Viską gamina iš savų produktų. „Tik kai užsimanom chemijos važiuojam į „Maximą“,“ – šypsosi. Moteris kepa duoną, pyragus ir šakočius, spaudžia sūrius.
Karves ūkininkų šeima laiko tik savo poreikiams. Liekantį pieną sugirdo paršeliams ir veršiukams. Pieno ūkis, Vytauto manymu, neša daug vargo: „Geriausia auginti javus. Pasėjai, nukūlei, nuvežei į Viduklę – ir rami galva. Kaime tik vienas kitas augina gyvulius. Prie jų reikia daugiau pagalbininkų. O nėra ko pasamdyti. Paprašai – tai vienam skauda ranką, kitas laiko neturi, nors niekur nedirba.“
Darbais dalijasi su sūnaus šeima
Dukrą Eglę ir sūnų Žilviną išauginę Pabrėžos dabar gyvena drauge su sūnaus šeima. Iš kolūkio gautą medinį namelį rekonstravo, apmūrijo ir gerokai padidino. Tėvai gyvena pirmajame aukšte, marti Modesta, sūnus Žilvinas ir jų sūnelis – antrajame.
Darbus abi šeimos pasiskirsto draugiškai: rytą gyvuliais rūpinasi tėvai, vakare į tvartą eina jaunųjų Pabrėžų šeima. Ir pajamas iš ūkio draugiškai dalijasi.
„Neseniai pardavėme paršelius. Po du šimtus už paršelį. Pritrūksta pinigų, parduodame kiaulę, grūdų arba bulvių,“ – gyvenimu ir laisve kaime nesiskundžia Vytautas Pabrėža.
Marti įgijo virėjos, sūnus – statybininko restauratoriaus specialybę. Kol kas jaunieji Pabrėžos neturi darbo. Bet jų profesijos labai praverčia ūkyje. Žilvinas įrengė pirtį, pastatė pavėsinę, padarė sūneliui rogutes.
Marti Modesta šeimą lepina savo kulinariniais kūriniais. Uošviui gimtadieniui iškepa traktoriaus, sūnaus gimtadieniui – mašinėlės formos pyragų.
Laisvalaikiu Žilvinas mėgsta padainuoti draugų vakarėliuose, Modesta tuos vakarėlius veda.
„Pasidaryk pats“
Kadangi nedarbo kankinamame kaime nėra ko prisiprašyti į talką, Vytautas Pabrėža stengiasi taikyti kuo daugiau racionalizacijos. Nors jaunystėje įgijo veterinarijos felčerio specialybę, kuri praverčia ūkininkaujant, pats stebisi savo ypatinga meile geležiui.
„Pamatau geležiuką, turiu jį paimti, – pasakoja. – Juk iš jo galima ką nors padaryti. Suprantu, kad viską galima nusipirkti – ir varžtą, ir kokį prietaisą. Bet viskam reikia pinigų.“
Vytautas susikonstravo miško traukimo įrangą. Pasidarė keltuvą prie traktoriaus. „Per šienapjūtę reikėdavo penkių – šešių žmonių šieną sukrauti. Dabar turiu krautuvą, turiu pūteklį. Dviese su sūnumi susidorojame. Šakės jau nebereik,“ – džiaugiasi Vytautas.
Ūkininkas pasidarė net žemės gręžtuvą. Sugalvojo aptverti sodybą. Tvorai reikia pamato. Kastuvu iškasti žemę pamatui būtų reikėję labai daug laiko. Teritorija – didelė.
Išardė seną dalginę šienapjovę, pritaikė kai kurias atitarnavusios bulvių sodinamosios detales, pasidarė žemės gręžtuvą. Skylė žemėje išgręžiama per minutę.
Pabrėžų vyrai savo moterims pavėsinėje sukonstravo ir šakočio kepimo įrangą.
„Ūkininkauti Lietuvoje nėra paprasta, – sako Vytautas Pabrėža. – Ir dėl oro sąlygų. Ir dėl nuolat besikeičiančios tvarkos. Niekada nežinai, kas bus rytoj. Antai prieš penkerius metus uždraudė kiaules laikyti tame pačiame tvarte kur karvės. Ūkininkai išnaikino kiaules. O dabar vėl galima laikyti kartu. Nežinai, kas tau rytoj bus naudingiau, kas bus po penkerių metų. Todėl verčiamės ir augalininkyste, ir gyvulių savo poreikiams laikome. Privalome turėti visokios technikos – ir javų kūlimui, ir bulvių sodinimui bei kasimui. Šitiek visko neprisipirksi, todėl ūkyje vadovaujamės šūkiu: „Pasidaryk pats!“ Ir daug ką pasidarome.“
Autorės nuotr.
ŽEMĖ: Paprūdžių kaimo ūkininkas Vytautas Pabrėža sako, jog jį visais laikais maitino žemė.
NAMAI: Jauniems specialistams kolūkio skirtas medinukas Irenai ir Vytautui Pabrėžoms tapo namais. Pastogę restauravo ir praplėtė. Čia gimė ir auga anūkėlis.
ŠEIMA: Vytautas, Irena, Modesta ir Žilvinas Pabrėžos gyvena po vienu stogu, ūkininkauja ir šeimininkauja drauge.