Naujausios
Asiūkliai – didžiausias drenažo priešas
Užtvinusių rajono gyvenviečių žmonės nebepasitiki valdininkų aiškinimais, kodėl pastaraisiais metais ėmė tvinti ištisos gyvenvietės. „Pakruojo kraštas“ apie tai kalbėjosi su ilgamečiu melioratoriumi, kurio konsultacijomis, kai bandoma gelbėti skęstančias sodybas, naudojamasi ir šiandien.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Asiūkliai rūgščiose dirvose
Rozalimietį Jurgį Maikštėną pažįsta beveik visas rajonas, nes ilgiausiai šioje srityje dirbusį specialistą tebelaiko bene geriausiai nusimanančiu apie sausinimo sistemas.
Beveik 50 metų melioravimo darbų vadovu dirbęs J. Maikštėnas žino visą rajono laukų ir gyvenviečių sausinimo istoriją. Kai kuriose vietovėse drenažo sistemoms – beveik pusšimtis amžiaus.
„Drenažas neveikia dažniausiai ne dėl to, kad jį suardė laikas. Didžiausias priešas – šaknys. Gyvenvietėse – vaismedžių, medžių ir krūmų, o laukuose – asiūklių. Šios skverbiasi gilyn du ir dagiau metrų“, – pasakoja ilgametis melioratorius.
Pasirodo, asiūklių šaknys, pasiekusios drenažo vamzdelius, įsiskverbia į jų vidų ir mirkdamos vandenyje užželia sudarydamos kamščius.
Kad ši piktžolė pastarąjį dešimtmetį darko laukų sausinimo sistemas, anot J. Maikštėno, kaltas per didelis dirvų rūgštingumas.
„Anksčiau svarbiausias žemės naudotojo žiemos rūpestis būdavo kalkinti dirvas. Dabar visi taupo, dirvų nebekalkina. Asiūkliai mėgsta tokias dirvas. Dėl gausesnio trąšų naudojimo dirvos rūgštėja, todėl vasarą neretai laukuose galima matyti asiūklių plotelius. Tai ženklas, kad po jais gali būti sausinimo sistemos šaka, į kurią subėga trąšomis prisodrinti vandenys, maitinantys asiūklius“, – pasakoja melioracijos specialistas.
Gyvenviečių drenažas – niekieno
Anot J. Maikštėno, rajone daugiausiai – apie 3000 hektarų – žemės plotų buvo melioruota per 1965–1970 penkmetį. Jei melioracijos objektas buvo aplink gyvenvietę, tuomet į projektą buvo įtraukiama ir gyvenvietės teritorija. Taip buvusi sausinama ir dabar dėl neveikiančio drenažo kenčianti Degučių gyvenvietė.
Kad drenažas būtų ilgaamžiškesnis, kolūkiniais laikais jam preižiūrėti, remontuoti ir dirvoms rūgštinti buvo skiriama valstybės lėšų.
Nepriklausomoje Lietuvoje, įsiteisėjus Melioracijos įstatymo pakeitimams, valstybės žinioje liko tik didesnio kaip 12 centimetrų skersmens drenažo linijos, o smulkiosios tapo bešeimininkėmis – pačių gyventojų ir žemės savininkų rūpestis.
Niekieno turtu likusia sausinimo sistema niekas nesirūpino, kol ji nepradėjo kelti rimtų problemų.
Gedimų sukelia žvėreliai
J. Maikštėnas paneigia gyventojų įsitikinimą, kad rajone nėra išsaugota melioracijos sistemų projektų.
„Visi projektai yra Žemės ūkio skyriuje. Tačiau neretai yra sudėtinga gedimo vietą susirasti žemėlapyje“, – pažymi ilgametis melioratorius.
Paprašytas padėti surasti gedimą, J. Maikštėnas paieškas pradeda nuo žiočių, kur išteka laukų vanduo. Dažniausiai iškirtus prie jų augančius krūmus, išvalius žiotis, problemos nelieka.
Šį rudenį jam teko drenažo gedimo ieškoti Lygumuose. Pavasarį pasėjus kviečius sausame lauke, rudenį derlius įmirkusioje dirvoje tapo nepasiekiamas.
„Priežastis, dėl ko nebeveikė sausinimo sistema, buvo aptikta už beveik poros kilometrų nuo žiočių. Pasirodo, pro jas įlindęs bebras 2 kilometrus nukeliavo sausinimo sistemos vamzdžiu ir nugaišo, uždarydamas vandens nutekėjimą“, – vieną retesnių savo profesijos atvejų pasakoja J. Maikštėnas.
Dažniau pasitaikydavo, kad drenažo sistemą užkimšdavo pastipę usūriniai šunys.
Autorės nuotr.
PRISIMINIMAI: Jurgis Maikštėnas prisimena ne tik sausinimo sistemų projektus, bet ir laikus, kai melioratoriai buvo keiksnojami už melioruojamus plotus ir kraštovaizdžio pakeitimus.