Naujausios
Išaustas gyvenimo takas
Junkiluose gyvenanti audėja Zita Vitkienė iš savo mamos paveldėtas „zgrebnias“ staklikes dabar laiko amatų centre. Tačiau svajoja jas vėl parsigabenti į savo namus ir austi, austi, kol dar leidžia sveikata.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Išmokė kaimynė
Taip sutapo, kad Zita Vitkienė gyvena Audėjų gatvėje. Jų kaimelio gatvė specialiai pavadinta taip, nes čia gyvena net trys audėjos: aštuoniasdešimtmetį perkopusi Ieva Raudonienė, prie aštuoniasdešimties artėjanti Zosė Gedvilienė ir septyniasdešimtmetį perkopusi Zita Vitkienė.
Zitos tėveliai buvo auksarankiai. Mama audė buičiai reikalingus dalykus, tėvelis pynė dailius krepšius, drožė šaukštus, samčius ir kitus namų apyvokos reikmenis. Jis ir vaikus skatino imtis rankdarbių. Zitai nupirkdavo gražesnių siūliukų siuvinėjimui.
Jaunystėje moteris mena siuvinėdavusi. O austi mama jos taip ir neišmokė. Pradėjo austi būdama jau 32 metų, augindama savo vaikus. Pamokė kaimynė. „Padėjo suverti dalį siūlų ir turėjo bėgti namo. Ateisianti rytą, pabaigsim. Kai atėjo, aš jau buvau suvėrusi siūlus ir išaudusi metrą tako. Labai greitai pagavau, ką reikia daryti.“
Zita džiaugiasi, kad turėjo nedideles mamos staklikes. Pasidėdavo jas kambaryje, arčiau lango, kad šviesiau būtų. Didelių staklių kai kurios moterys negalėdavo troboje laikyti. Jos užimdavo visą kambarį.
Mamai stakles padarė giminaitis nuo Užvenčio Kazimieras Kecevičius. Nytys darytos jos tėvelio Mečislovo Žukausko.
Iš pradžių Zita sako ausdavusi aštuonnyčius, paskui išmokusi ir rinktinių raštų. Audė iš lino, medvilnės, šilko, vilnos. Labiausiai mėgo austi rankšluosčius. Audė ir lovatieses. Visuomet turėdavo ką padovanoti eidama į giminės vestuves, krikštynas ir kitokius pobūvius.
Atsikeldavusi anksčiau, pašerdavusi gyvulius ir sėsdavusi į stakles, kad galėtų daugiau paausti. Tačiau jos darbų beveik nebeliko. Viską išdalijo.
Giminaičių būstus dar puošia jos austi rankšluosčiai. O jaunystėje jos siuvinėtą pagalvėlę dukterėčia įsirėmino kaip paveikslą.
Audė ir audėjos sūnūs
Zita Vitkienė išaugino keturis vaikus. Mieliausiai iš mamos audimo mokėsi sūnūs Eventas ir Donatas. Jie su mama dalyvaudavo meno šventėse, demonstruodavo ten audimo amatą.
Mažas stakles įsidėdavo į automobilio priekabą ir nusiveždavo visur, kur tik reikia. „Sūnūs pyškina stakles, o žmonės apstoję stebisi“, – prisimena Zita.
Jau kuris laikas jos staklikės stovi Junkilų kaimo amatų centre. Čia Zita Vitkienė mokydavo austi norinčias moteris. Tik visos jos mokinės buvusios vyresnės už ją. Kai kurios jau iškeliavo Anapilin.
„Susiradom knygų su audimų raštais. Pačios kurdavom rinktinius raštus: tulpes, žvaigždutes, lapukus. Lenktyniaudavom kuri daugiau ir gražiau išaus“, – prisimena Zita.
Kurį laiką jos namai pabuvę be staklių, regis, tapo tuštesni. Parsivešianti staklikes namo. Atvažiuos dukra Irmina iš Mažeikių. Ją mama irgi išmokė austi.
Rankų miklumą ir sumanumą Irmina paveldėjo iš mamos ir močiutės. Ji mezga paltus, megztinius, sukneles. Norėtų savo vaikus išmokyti austi.
Zita Vitkienė dirbo virėja vaikų darželyje, paskui mokykloje. Tačiau rankdarbių niekuomet nepaleido iš rankų. Ne tik audė. Iš savo mamos Stefanijos Žukauskienės išmoko vąšeliu nerti staltieses, servetėles.
Buvo išmokusi ir siūti. Kolūkio kontoroje dirbančios moterys prašydavo pasiūti suknelių naujam sezonui.
„Kiekvienam rankdarbiui reikia kantrybės, – patirtimi dalijasi Zita. – Tačiau audimui – ypatingos. Suklysi – teks ardyti. Reikia begalinio atidumo ir kruopštumo.“
Junkilų audėjos dalyvauja parodose. O buičiai, pasak Z.Vitkienės, audimų dabar kaip ir nereikia. Anksčiau praversdavo užtiesalai ant fotelių ir sofų. Dabar svetainėse stovi vadinami kampai – užtiesalų nereikia.
Ir takų ant grindų patiesti jau nebereikia. Išėjo iš mados. Audimas tampa tik pramoga.
Vis dėlto takelių ir servetėlių papuošti stalui audėja sako dar galėtų panaudoti savo namuose ar padovanoti.
Autorės nuotr.
ATSIMINIMAS: Zitos Vitkienės staklės mena mamą, kuri jomis audė.