Naujausios
Lankyti naujagimių - arkliu traukiamomis rogėmis
Šaukėniškė medikė Zinaida Juknienė džiaugiasi gražėjančiu miesteliu ir gerėjančiomis medikų darbo sąlygomis. Ji kaip patronuojanti medicinos sesuo lankyti naujagimių važiuodavo dviračiu arba arkliu. Tačiau užtarnauto poilsio jau išėjusi moteris sako nepavydinti kolegoms. Tarp medikų ir pacientų anksčiau buvo daugiau geranoriškumo, dabar daugėja trinties.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Iš Panevėžio į Užventį keliavo visą dieną
Zinaida Juknienė kilusi iš Anykščių. Baigusi Panevėžio medicinos mokyklą, gavo paskyrimą į Užvenčio rajoną.
„Iš Panevėžio į darbo vietą 1957 metais autobusu važiavau visą dieną, – prisimena moteris. – Išlipau Užventyje. Ligoninė – kaip kaimo gryčia. Langas išdaužtas. Užkištas pagalve.
Pasibeldžiau. Duris atidarė daktaras Girbutas. Sako, reikia važiuoti į Šaukėnus. Ten yra rajoninė ligoninė. Užventyje – tik nedidelė miesto ligoninė.
Pernakvojau Užvenčio viešbutyje. Eidama miestelio gatve, nugirdau moteriškę šaukiant vaiką: „Eik ėsti kleckų!“ . Pagalvojau, kaip bjauriai tie žemaičiai kalba. Rytą išvažiavau į Šaukėnus. Ir pasilikau čia iki šiol.“
Seselės akyse išaugo kelios kartos
Atvykusi į mažo miestelio ligoninę Zinaida sako jautusis gana gerai. Pasitikėjo savo kompetencija. Medicinos mokykloje dėstė prieškariniai gydytojai. Jie gerai paruošdavo medicinos seseris. Be to, vėliau ji dar baigė operacinės sesers kursus.
43 savo gyvenimo metus Z.Juknienė atidavė medikės darbui. 38 iš jų dirbo taip vadinama patronažine sesele.
Reikėjo dirbti poliklinikoje ir lankyti naujagimius bei mažus vaikus namuose. Pamena, jog 1961 metais jos aptarnauamose apylinkėse augo 75 vaikai iki metų amžiaus. Visus reikėjo lankyti, rūpintis skiepais. O teritorija – didžiulė. Po devynis kilometrus į vieną pusę.
Kai atostogaudavo Dubėnų patronažinė sesuo, reikėdavo ir ją pavaduoti.
„Kartais arkliu pas vaikus nuveždavo furmonas, – prisimena medikė. – Žiemą būdavo šalta sėdėti rogėse. Dabar jauno mediko niekas dirbti tokiomis sąlygomis neišvarytų.“
Visokių nuotykių yra buvę. Tekdavo ir pačiai vežimą vadelioti. Važiuodama į Galvydiškius miškais, paklydau. Sykį girininkas davė ristūną. Vos suvaldžiau. Yra buvę, kad arklys įkrito į melioracijos griovį.
Seselės Zinaidos akyse išaugo kelios kartos. Tie naujagimiai, kuriuos ji lankydavo, šiandien jau patys turi anūkų.
Buteliukas samagono į mokyklą einančiam vaikui
Medikė pasakoja, jog anuomet žmonės gyveno skurdžiau, bet nebuvo taip puolusių šeimų kaip šiandien. Zinaida pamena vieną asocialią šeimą. Ji varydavo samagoną. Po mažą to gėralo buteliuką įpildavo į mokyklą einantiems vaikams, kad išalkę trukteltų. Vaikai nueidami buteliukus pasislėpdavo miške, po kelmu, o grįždami pasiimdavo ir pagerdavo.
„Bet vistiek jie dar pasirūpindavo, kad vaikas nejaustų alkio. O šiandien degradavusioms šeimoms vistiek sotus ar alkanas jų vaikas,"– svarsto Z.Juknienė.
Daugelis šeimų anuomet nebūtų galėję patys nuvežti sergančio vaiko pas gydytoją. Vienintelė išeitis kviestis greitąją pagalbą arba laukti vežimu atvažiuojančios seselės.
Tačiau, pasak medikės, anuomet dauguma šeimų gyveno tvarkingai, tėvai kiek išgalėdami rūpinosi savo vaikais. Ypač jai patikdavę lankytis senųjų rusų kraštuose. Ten šeimos gyvendavo labai tvarkingai.
Parsivežusios naujagimį moterys nešdavosi jį maudyti į pirtį. Ten paguldydavo į geldą su vandeniu. Esą kūdikiui šilta.
Labai šviesus būdavęs ir Šilo Pavėžupio kraštas. Ten žuvininkystės ūkyje dirbo daug aukštos kvalifikacijos specialistų. Gyveno labai daug jaunų šeimų.
Aukštaitė pritapo Žemaitijoje
Nors iš pradžių nepatiko nei Žemaitija, nei žemaičių kalba, Zinaida sako ilgainiui pritapusi svetimame krašte.
Turėjo atidirbti pagal paskyrimą. Paskui įsidirbo, priprato. Šaukėnuose anuomet buvo daug jaunimo. Į šokius kultūros namuose sueidavo koks 70 jaunų. Nors kreida baltintais bateliais, bet visi lygūs, vienodi, smagūs, geranoriški.
Šaukėnuose jauna medikė surado vyrą – Bronių Juknį. „Jis jau buvo pasistatęs miestelyje namą. Parsivedė mane su čemodanu, – šypsosi moteris. – 52 metai kartu. Išauginom vaikus. Supanašėjom begyvendami. Vyras – darbštus, nepiktas. O ko daugiau reikia?“
Autorės nuotr.
PRITAPIMAS: Iš Anykščių kilusi Zinaida Juknienė, paskirta dirbti į Šaukėnus pritapo prie žemaičių. Daugiau kaip keturis dešimtmečius dirbo vienoje vietoje.