Naujausios
„VERSMĖS“
Kūrėja atrado laimės formulę
Vašilėnuose gyvenanti kraštotyrininkė, knygų „Karklėnų senovės atspindžiai“, „Sielos žaizdos“ autorė Janina Garbenienė tvirtina atradusi laimės formulę. Pasak vašilėniškės, labai paprasta būti laimingam. Tereikia į širdį neįsileisti pykčio ir kiekvieną žmogų priimti kaip vertybę.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Dabartis negąsdina
– Kokia Jums, kaip kūrėjai ir paprastam kaimo žmogui, atrodo dabartis?
– Dabartis manęs negąsdina. Gaunu sąžiningai uždirbtą pensiją, vaikai gyvena normaliai, manimi rūpinasi. Laikau bites, valgau medų. Vasaromis sode galiu pasėdėti, ir jei kokia bitelė įgelia – džiaugiuosi savo gydytojomis.
Kunkuliavimas Seime, tiesa, man yra labai nemalonus. Kyla minčių: gal taip baisiai iš tiesų ten nėra, gal žiniasklaida mums, visuomenei išdžiausto visus nešvarius valstybės skalbinius? Žmonės nuo tokių kunkuliavimų pašiurpę. Kas nuo ryto iki vakaro televizorių žiūri, lengvai gali ir išprotėti.
Geriau pamąsčius: nieko naujo nevyksta, viskas kartojasi. Persikunkuliuos, persikunkuliuos, ir nurims tas viralas. Bus gerai.
Tarybinių laikų sugrįžimo aš nebenorėčiau. Yra prisikaupę per daug nuoskaudų.
Pagal galimybes
– Tačiau, tikriausiai, ne visi su tokia Jūsų pozicija sutiktų.
– Visokių žmonių yra. Vieni, nieko neveikdami, nori, kad valstybė juos išlaikytų. Pastarieji ir staugia, jiems viskas negerai: nei valdžia, nei pinigai. Ir taip bus, nors ir auksu lytų.
Aš laikausi iš tėvų išmoktos gyvensenos: neiššvaistyti per dieną visko, o naudoti po truputį, kad galėtum išgyventi pagal galimybes.
Labai blogai jausčiausi, jei pensijos gavimo dieną nebeturėčiau nė lito. O šiaip – viskas yra gerai.
– Optimizmo Jums taip pat netrūksta?
– Labiau – tikrovės suvokimo, požiūrio į gyvenimą. Jaučiuosi saugi, todėl ir gyvenimo nepeikiu. Aš turiu didžiulį, tvirtą užnugarį – vaikus.
Mano poreikiai nedideli. Po karo teko avėti medines klumpes, ir basomis vaikščioti, į mokyklą naginėtai eiti. Ir nieko neatsitiko.
Pažiūriu į savo kiemą dabar: stovi nebloga sūnaus lengvoji mašina, kita technika. Ar blogai?
– Bet yra ir tikrai vargingai gyvenančių žmonių.
– Verta pasvarstyti, kodėl taip yra: dėl tinginystės, nesugebėjimų, nenoro dirbti, laukimo malonių iš kažkur?
Aš nesmerkiu įklimpusiųjų į girtuoklystę, tik savęs vis klausiu: kodėl? Kiekvienas žmogus man – vertybė. Kas tą vertybę nustūmė į patvorį ir paliko girtą voliotis? Kas jam padės atsikelti?
Vašilėnuose nėra nė vieno skurstančio. Nėra ir nė vieno milijonieriaus. Bet žmonėms badas į akis nežiūri.
Laimingas gyvenimas priklauso nuo paties žmogaus
– O kaip su dvasios poreikiais?
– Kiek ir ko reikia dvasiai, nuo atskiro žmogaus priklauso. Svarbu, ką žmogus moka pasiimti iš gyvenimo. Pagarbą reikia užsitarnauti.
Gali ir dvasingai, ir keikdamasis dienas leisti. Aš gyvenu laimingai, nežinau, kaip kiti. Džiaugiuosi paprastais dalykais: maloniu bendravimu su artimaisiais, mažiausiuoju anūkėliu, kartais užmiegančiu man ant kelių. Turiu malonių užsiėmimų.
– Kokie tie Jums malonūs užsiėmimai?
– Didžiausi draugai visą mano gyvenimą – knygos. Dažniausiai ir dovanų jų gaunu.
Mano kraštotyrinių leidinių redaktorius Julius Norkevičius atsiuntė savo darbą „Telšių mokytojų seminarija“. Pergraužiau „moment“.
Skaitau kiekvieną dieną skirtingų autorių knygas: Ir Viktorijos Daujotytės, ir Liudo Dambrausko, ir Vytauto Petkevičiaus ar Justino Marcinkevičiaus, Vaižganto, Reginos Biržinytės. Turiu ir Žemaitę. Iš užsienio rašytojų patinka Čarlzas Dikensas, Aleksandras Diuma, Remarkas, ypač jo „Dangus neturi išrinktųjų“.
Neseniai baigiau romaną „Mano vardas – Marytė“ (autorius – Alvydas Šlepikas). Paliko stiprų įspūdį. Kaip ir Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“ – knyga, kurioje nėra neapykantos. Mane labiausiai žavi knygos apie tvirtus, valingus žmones.
– Ar laikraščius, žurnalus irgi skaitote?
– Prenumeruoju rajoninius laikraščius, keletą žurnalų. Turiu rinktis, nes ne visiems leidiniams įsigyti užtenka pinigų.
Knyga – galvoje
– Esate išleidusi kraštotyrinių knygų apie Karklėnus „Karklėnų senovės atspindžiai“ bei „Sielos žaizdos“ . Gal ketinate vėl imtis rašymo?
– Mano galvoje pilna įvairiausių minčių, prisiminimų. Gali būti, kad kada nors visa tai ir suguls į knygą. Tačiau esu tokia: kol darbas nepadarytas, apie jį nekalbu.
Ačiū ir sėkmės.
Autorės nuotr.
LAIMĖ: Pasak Janinos Garbenienės, pirmiausia ji laiminga todėl, kad turi gražią šeimą.