Naujausios
Moterų laimė
Mielosios, anądien nutiko man toks keistas įvykis, pakoregavęs, nepabijosiu šito žodžio, mano asmenybės raidą.
Nežinau, kaip jūs, bet aš esu labai jautri įvairiems niuansams, gal net, sakyčiau, imli.
Taigi, su savo drauge užėjau į mieste veikiantį knygyną-kavinę.Ten toks malonus bukinistas.
Išgėrėme su bičiule kavos, aptarėme kultūrinius ir šeimyninius reikalus, o išeinant tas bukinistas kreipėsi į mane su tokiu keistu iš pirmo žvilgsnio klausimu:
-- Atsiprašau, ar ne jūs kartais ieškojote Zola „Moterų laimės“?
Emilis Zola – tai toks užpraeito amžiaus prancūzų rašytojas, jei primiršote... Aš irgi seniai užmiršau, kas jis toks ir ką parašė, tačiau tai nuskambėjo kažkaip, na, labai įmantriai...
-- Atsiprašau, ne aš...-- tarstelėjau ir kaip mat pasigailėjau, kad ne aš ieškojau tos moterų laimės...
Atrodo, nekaltas klausimėlis, mielosios, bet kaip jis mane pakeitė...
Hm, pagalvojau, vadinasi tam simpatingam bukinistui aš panaši į moterį, kuri skaito Zola? Hm...
Pajutau, kaip manyje atbuda prancūziškas genas... Mano mama yra pasakojusi, kad mūsų giminės kraują yra pamaišiusi kažkokia nusigyvenusi prancūzė, atvykusi į Lietuvą dirbti guvernante... Nors sunku patikėti, kad prancūzai emigruotų į Lietuvą – nebent po Napoleono sutriuškinimo, bet tą kraują mušant aš pajutau knygyno tarpdury taip aiškiai...
Mano eisena kaipmat pasidarė minkštesnė, o pamačiusi savo atvaizdą parduotuvių vitrinose intuityviai pajutau, kad man reikia naujų suvarstomų aukštakulnių, kokiais avėdavo devynioliktojo amžiaus prancūzės... Ir, o dangau paryžietiškas, aš radau tuos batus, užsukusi į pirmąją batų parduotuvę bulvare.
Apsiavusi batus, jutau, kaip minkštutėlaitė batų oda atkartoja mano nuostabias pėdas .
Ovua... – išsprūdo iš amžių gelmių atbudinti genaiiiii....
Pasijutau vėl bestovinti priešais bukinistą...
-- Taip taip, tai aš prašiau tos knygos, tik jūsų prononsas kiek sutrikdė mane...
Rankose jau turėjau savo ir visų moterų laimę.
Namų duris pravėriau, persipildžiusi prancūziškos dvasios ir netrukus Zola jau švelniai šlamėjo tarp mano išpuoselėtų rankų...
„Moterų laimė“ knygoje, paaiškėjo, buvo nuostabių užsieninių šilkų, brokatų, nėriniuotų kojinių ir kitokių grožybių parduotuvė Paryžiuje, kuri pakerėdavo, pavergdavo ir suparalyžuodavo moteris, ypač atvykusias iš provincijos.
Pagalvojau, ką gi iš tiesų turėjo galvoje tas bukinistas, pakišęs man Zola? Ar aš jam pasirodžiau laisva menininkė, gal net rašytoja, o gal tiesiog moteris su prancūzišku genu?
-- Bonžuhhh, – pro nosį tarstelėjau, kai namų duris pravėrė Adomas.
– Bonžuhhh, – pakėlė antakius jis, – ką skaitai?
-- Aj, Zola „Moterų laimę“, .– lyg niekur nieko pasakiau...
-- Aaa, taip ir pamaniau, – kažkaip labai jau kultūringai pasakė ir pasilenkęs virš kanape manieringai pakštelėjo į abu skruostus tris kartus.
-- Adomai, ar aš tau panaši į prancūzę? – pasiteiravau, ištiesusi savo naujus suvarstomus ilgaaulius.
-- Žiauriai, – atmestinai pasakė ir atvėrė šaldytuvo dureles, už kurių ne kažin ką tepamatė.
--Buržuazijos spindesys ir skurdas, – giliai atsidusęs pasakė.
„Liumpenas“, – pagalvojau ir vėl švelniai nugrimzdau į prancūziško romano atmosferą.
Mano rankinuke pasigirdo garsas, kažkuo primenantis Notre dame de Paris varpų skambesį. Viena ranka manieringai išsitraukiau mobilųjį ir nykščiu atverčiau dangtelį.
„Žinome, kad sąskaitos – pasimirštantis dalykas. Maloniai primename, kad...“
Tuo metu iš kito kambario išlindo mano pižamuotas proletaras su telefonu rankoje ir tokia pat žinia veide.
Pasijutau, kaip mano prosenelė – nusigyvenusi prancūzų guvernantė...dulkiant pilkam žemaitiškam lietui.
“Nu ką, atitrūkimas nuo liaudies ir žlugimas?“, – išsiviepė Adomas.
Norėjau mesti į jį paskutinį technikos stebuklą, bet pasigirdo dar vienas skambutis.
Akimirksniu pamačiau, kad skambina mūsų storoji buhalterė.
-- Ievute, o tu neturi kartais tokios Zola knygelės apie moterų laimę?
– Mmmmm, o ką? – bandžiau kultūringai mykti.
– Nepatikėsi, buvau knygyne ieškoti naujo "Pačiolio" mokesčių sąvado, o pardavėjas ir klausia, ar ne aš kartais ieškojusi tokio Zola „Moterų laimės“? Man atrodo, kad aš panaši į prancūzę...“
Ieva, su užstrigusiu obuoliu gerklėj..
