Naujausios
Virtuvėje – labai retai
Naujosios Akmenės gyventojas Klemas Šimkus laimėjo „Šiaulių krašto“ mėnesio kulinaro titulą. Daugiausia skaitytojų praėjusį mėnesį balsavo už jo pasiūlytą receptą, kaip išvirti kiaulienos šonkauliukus su gruce. Jam atiteko prizas – knyga „Kaupiame atsargas“.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Šią žinią išgirdęs K. Šimkus sakė nesąs kulinaras, nes pats verda vien arbatą, o valgius ruošia tik žmona.
Su ja darbus virtuvėje septintą dešimtį metų įpusėjęs vyras dalydavosi, atrodo, labai seniai – kai vaikai buvo maži.
„O dabar, kad prisiviliotume į svečius irgi Naujojoje Akmenėje gyvenančią dukrą su šeimyna, sekmadieniais išverdu jos iš vaikystės pamėgtos bulvių košės, o dėl jos kartais užsuka ir sesuo, sako: „Svetima košė kažkodėl skanesnė“, – šmaikštauja Klemas.
Jam atrodo, kad didžiausia to valgio recepto paslaptis – virti iš savo dešimtmečiais auginamų bulvių, kurios patikimesnės, negu kur atsitiktinai pirktos.
Anot K. Šimkaus, kažin ar kuris lietuvis nemoka virti bulvių košės, o jo recepte išskirtina gal tik tai, kad supjaustytus svogūnus deda ne į ruošiamus spirgučius, o į bulves.
„Kai jos išverda, tada sudedi svogūniukus, ir imi grūsti bulves, – sakė vyriškis. – Tada svogūniukai ir pašunta, ir suteikia košei malonų kvapą, skonį. Aišku, dar įpili pieno“.
Klemas sako, taip išmokęs „nuo mamos laikų“. Toks pat ir „Šiaulių kraštui“ pateiktas kiaulienos šonkauliukų su gruce receptas, tik sūnaus patobulintas: šiuolaikiškesniais prieskoniais ir greitpuodžio panaudojimu, nes smetoniniais laikais tokio virtuvės rakando nebuvo.
Daug ką išmoko pats. Pavyzdžiui, per valandą visai šeimai pagamindavo pamėgto plovo. Labai skani grikių košė, kuri verdama neatidengiant dangčio, o paskui greitai įdedama sviesto ir puodas suvyniojamas kokiam pusvalandžiui pašusti.
Dar įsimintinos keptuvėje skrudintos bulvės. Svarbiausia – jų nemaišyti ir pajusti, kiek laiko pakepinti. O paskui visą luitą apversti į antrą pusę. „Tada tos bulvytės tampa aukso spalvos, ir panašu į dabar vaikų perkamus bulvių traškučius“, – palygina K. Šimkus.
Apie paties vaikystės virtuvę jis sakė nesą ko kalbėti. „Dabar dejuoja: blogai bomžams, o mano vaikystėje Sibiro tremtyje dar blogiau gyvenome mes, normalūs, – sako Klemas. – Pavyzdžiui, vaikas net nepagalvojau, kad žmogus gali gyventi be utėlių...“
O sriuba buvo vienintelė – iš vandenyje virtų miltų gabaliukų, retkarčiais įpildavo pieno šlakelį. Dar būdavo bulvių.
Kai įpusėjus tremčiai šeimos tėvą paskyrė bitininku, tada atsirado medaus. Bet mažasis Klemas nuo šaukštelio jo apsivemdavo. Specialistai pasakytų, kad galbūt taip priešindavosi ilgai pusbadžiu laikęsis organizmas.
Po tremties į Lietuvą sugrįžęs K. Šimkus mena požiūrį į maisto skonį. „Eidavau į valgyklą, ir iš anksto darydavosi skanu, nes valgysiu valgykloje, kur skaniau, negu namie“, – sakė vyriškis. Ir dar primena, atrodo, vokiečių posakį, kad pats geriausias kulinaras yra alkis. Tai reiškia – kai nori valgyti, tada viskas skanu.
K. Šimkus iki šiol nėra išrankus maistui. Bet niekada nevalgė riebios mėsos. O jei pasistiprina lašiniais, tai tik parūkytais ir su svogūnu ar česnaku.
Dar griežtai laikosi nuostatos – maitintis saikingai, susilaikyti nuo persivalgymo.
„Ir visur esu įpratęs sau per nagus dėti, – šmaikštauja K. Šimkus. – Aš net iš parduotuvės neperku tiek, kad reikėtų su nešuliais grįžti. Kita vertus, sutaupau. Taip gyveno tėvai. Ir nuo to taupumo man ne gėda. Bet niekada tėvai neidavo skolintis, ir man to nereikia“.
Autoriaus nuotr.
POŽIŪRIS: Klemas Šimkus įsitikinęs, kad žmonių santykiai būtų geresni, jei kiekvienas nuolat laikytųsi bent minimalaus padorumo ir pabrėžia – nuolat.
