Naujausios
Japonija atvėrė dalelę savo paslapties
Buvusi šiaulietė Julija Karavajeva pastaruosius dvejus metus praleido Japonijoje. Menotyros bakalauro diplomą Vilniaus dailės akademijoje įgijusi mergina Tokijo menų universitete pasirinko podiplomines meno istorijos studijas.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Paviliojo japonų tušo menas
Julija laimėjo Japonijos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (Monbukagakusho) kasmetinę užsieniečiams skiriamą stipendiją studijoms.
Mergina tuomet buvo viena iš keturių lietuvaičių, vykusių studijuoti į Japoniją, vienintele, pasirinkusia podiplomines studijas.
Ji įveikė kelių etapų konkursą. Išlaikė anglų ir japonų kalbos egzaminus. Japonų kalbos egzaminui ruošėsi, dvejus metus lankydama kalbos kursus. Dalyvavo Japonijos ambasadoje vykusiame pokalbyje.
Motyvacinis laiškas, kuriame nurodė, kaip ateityje naudos Japonijoje įgytas žinias, jos manymu, turėjo lemiamos įtakos galutiniam komisijos sprendimui.
„Japonijos meno tema gyniau baigiamąjį bakalauro darbą, mano specializacija – japonų tušo tapybos menas. Norėjau šio meno pavyzdžių pamatyti gyvai“, – paaiškino mergina.
Pagalba japoniškai
Saitamos universitete Julija pusę metų lankė intensyvius paruošiamuosius japonų kalbos kursus.
„To, ką buvau išmokusi per dvejus metus Vilniaus universiteto orientalistikos centre, buvo maža“, – sakė pašnekovė.
Pradėjusi lankyti paskaitas japonų kalba Tokijo menų universitete, Julija jautėsi, lyg į vandenį savo noru įkritęs plaukti nemokantis žmogus.
„Didžiausi sunkumai kilo dėl to, kad japonų šnekamoji ir rašomoji kalba, skiriasi kaip dangus ir žemė. Tą patį daiktą reiškiantys žodžiai – visiškai skirtingi“, – stebėjosi mergina.
Padėti jai negalėjo ir dėstytojai, kurių dauguma nekalba angliškai.
„Gatvėje kažko klausti angliškai – beviltiška“, – greitai įsitikino.
Dauguma jos kurso draugų buvo japonai, keli kinai, korėjiečiai. Europiečiai japonams – vis dar retenybė, todėl bendrakursiai, kaip ir dėstytojai Julijai nuoširdžiai stengėsi padėti... japoniškai.
„Japonai – labai pastabūs, greitai kitus perprantantys žmonės. Supratę, kad nuoširdžiai domiuosi jų šalimi, kultūra, buvo labai paslaugūs. Tačiau paslaugumas dingsta, bendravimas tampa formalus, jei įsitikina, kad atvykėlis ieško naudos tik sau“, – pastebi mergina.
Slepia emocijas
Studijos universitete japonams – mokamos. Nepigios ir vietos studentams– apie 3000 eurų už semestrą. Yra ir stojimo mokesčių.
Studijoms taupoma arba imamos paskolos, kurios dalimis atiduodamos absolventams įsidarbinus.
Investicija atsiperka, nes dauguma diplomuotų jaunų specialistų įsidarbina. Jiems padeda universitetas. Antrakursiams–trečiakursiams skaitomos paskaitos, kur ir kaip ieškoti darbo, kaip elgtis pokalbių su darbdaviais metu.
Kviečiami įvairių įmonių, įstaigų atstovai, pristatomi studentai. Į pokalbius dėl darbo studentai pradeda vaikščioti dar studijuodami ir paskutiniaisiais studijų metais jau nominaliai yra įdarbinti.
Jauni japonai dirbti į užsienį važiuoja labai retai. Gyventojų šalyje – daug, todėl Julijai atrodo, kad naujos darbo vietos tiesiog sugalvojamos ir jų vis daugėja.
Konkurencija šalyje tarp jaunų žmonių didelė, tačiau, pastebėjo Julija, jos nejauti, kaip ir kitų emocijų. .
Reikšti asmeninę nuomonę viešai – nemandagu, atvirauti – neetiška.
„Svarbiausia – laikytis grupės taisyklių, pavyzdžiui, neišeiti iš darbo anksčiau už viršininką“, – pabrėžia Julija.
Net studentai ir dėstytojai nediskutuoja tarpusavyje. Paskaitos būna dvejopos: kalba dėstytojas, studentai klauso, arba kalba studentai, klauso dėstytojas.
Tradicijų ir moderno mišrainė
„Lietuvoje Japonija paprastai pristatoma, rodant kažką labai tradicinio – geišas, šventoves, arba labai modernaus – anime kūrinius ir Manga filmukus.
Japonijoje ribos tarp tradicinių ir šiuolaikinių dalykų nėra. Net Lietuvoje ji – griežtesnė: Vilniaus senamiestyje neleidžia statyti šiuolaikinių pastatų. Japonijoje – mišrainė: greta senos šventyklos puikuojasi lošimo namai“, – stebėjosi Julija.
Tai buvo bene vienintelis kelionei į Japoniją rimtai pasiruošusią menotyrininkę šokiravęs dalykas.
„Visa kita? Žinojau, kur važiuoju, – šypteli Julija, – Na, pas juos vietoj duonos – ryžiai, vietoj kavos virimo aparato – ryžių virimo aparatas. Ir patys ryžiai – ne birūs, o sukibę į gumulą, primenantys košę. Tačiau tai – tik detalės.“
Maloniai stebino tai, kad kasdienio naudojimo daiktai, maistas kainuoja tiek pat, o kai kas ir pigiau nei Lietuvoje.
Didžiausios išlaidos – transportui, ypač, jei važiuojama didelį atstumą, ir būsto nuomai. 600 eurų atsieina vieno kambario buto nuoma netoli Tokijo centro, kai vidutinė japono alga – apie 2000 eurų.
Komunalinės paslaugos – pigesnės nei Lietuvoje.
Europiečiui įsidarbinti Japonijoje sudėtinga
Julija norėtų mokytis ir tobulėti Japonijoje ir ateityje. Norui įsidarbinti trukdo įstatymai, ribojantys tokias galimybes užsieniečiams.
Norint dirbti Japonijoje, reikia turėti tenykščio universiteto diplomą. Užsienietis gali dirbti tik pagal specialybę, arba jo darbas turi būti susijęs su jo gimtąja kalba.
Daugelis britų Japonijoje dirba anglų kalbos mokytojais, dėstytojais.
Viešnagę primena nuotraukos
Kol kas Japoniją Julijai primena nuotraukos. Vienoje jų – tradicinių moterų sandalų – geta – dirbtuvė. „Jų lauktuvių parsivežiau, labai nepatogūs“, – šypteli mergina.
Tik nuotraukose liko ir tradicinis styginis japonų instrumentas, labai panašus į lietuviškas kankles, – koto, būgnai – taiko, lėlių teatro – Bunraku – pasirodymas.
Merginai dar sunku priprasti, kad Naujuosius metus jai šiemet teks sutikti tradiciškai, europietiškai, o ne nuo ryto eilėje prie šventyklos: „Tokia yra tradicinė Naujųjų metų pradžia Japonijoje – reikia apsilankyti šventykloje. Kadangi žmonių daug, prie šventyklų susidaro didžiulės eilės.“
Lietuvoje Julijai teks priprasti ir prie to, kad sloguojantys, čiaudintys ar kosėjantys nenešioja nosį ir burną dengiančių kaukių. Jomis prisidengusių japonų ne tik minėtose eilėse prie šventyklų, bet ir kasdien einančių gatve – gausu. „Jie labai saugo vieni kitus“, – sako pašnekovė.
Japonai drauge švenčia ne tik Naujuosius, bet ir tradicinę sakurų žydėjimo šventę balandį. Tuomet visi buriasi ir tiesiai po žydinčiais medžiais rengia piknikus.
Mergina rodo paskutinę iš atsineštų nuotraukų – Ryaonji 15 akmenų sodo Kiote. Jis, jos manymu, taikliai apibūdina visą Japoniją: „Sodo akmenys išdėstyti taip, kad vienu metu matomi tik 14. Sakoma, kad tokia, kaip šis sodas, visa šalis – iki galo neperprantama.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PATIRTIS: Juliją Karavajevą Japonija sužavėjo aukštomis moralinėmis vertybėmis. „Tenykštės šeimos – tvirtos, vyresnio amžiaus žmonės – labai gerbiami. Mes, europiečiai – individualistai, o japonams labiau nei jie patys rūpi kiti.“
Asmeninio albumo nuotr.
GEIŠA: Kioto gatvėse vis dar galima sutikti geišų.
KOTO: Tradicinis styginis japonų instrumentas koto panašus į kankles.
SANDALAI: Tradicinių japoniškų sandalų – geta – dirbtuvėje.
ELNIAI: Elniai, gyvenantys Naros miesto parke, laikomi šventais gyvūnais.
EILĖ: Naujuosius japonai sutinka eilėse prie šventyklų.
SODAS: Ryoanji 15 akmenų sodas Kiote.
ŽYDĖJIMAS: Sakurų žydėjimo šventės piknikas.
ŠIUKŠLĖS: Japonijoje maloniai stebina tvarka, šiukšlės čia rūšiuojamos dar smulkiau nei Lietuvoje.