Rudens ekvinokcija

Ra­mi po­pie­tė par­ke. Su­sė­dę ant suo­le­lių šne­ku­čiuo­ja­si sen­jo­rai. Į sau­lę vei­dus tie­sia ato­kes­nė­se vie­to­se įsi­kū­rę vie­nu­mos mė­gė­jai. Lyg lauk­tų rug­sė­jo ek­vi­nok­ci­jos, kai Sau­lė at­si­durs dan­gaus pu­siau­jo ir ek­lip­ti­kos su­si­kir­ti­mo taš­kuo­se. Die­na ir nak­tis su­si­ly­gins vi­so­se Že­mės pla­tu­mo­se. Ateis ru­dens ly­gia­die­nis...

Žai­di­mų aikš­te­lė­se krykš­tau­ja vai­kai. Pas­pir­tu­kais ir dvi­ra­čiais va­ži­nė­ja­si šei­my­nos.

Į jau­nos mo­ters stu­mia­mą ve­ži­mė­lį su kū­di­kiu įsi­kim­ba ne­ži­nia iš kur at­si­ra­du­si ma­ža mer­gai­tė su švie­sių plau­kų kuokš­tu ant gal­vos. Pra­dė­ję kris­ti dan­tu­kai by­lo­ja, jog rug­sė­jį ji, vei­kiau­siai, pra­dės lan­ky­ti mo­kyk­lą.

Ne­ti­kė­tai lyg iš dan­gaus nu­kri­tu­si ma­žy­lė plė­šia nuo ve­ži­mė­lio ma­mos ran­ką. Ji pa­ve­šian­ti kū­di­kį. Ma­ma ne­lei­džia. Bi­jo, kad ag­re­sy­vi mer­gai­tė ve­ži­mė­lį ap­vers.

– Kur ta­vo ma­ma?

– Ne­sa­ky­siu.

– Su kuo atė­jai į par­ką?

– Su se­se.

– Tai eik pas se­sę. Ji rū­pin­sis. Ma­nys, kad pa­kly­dai. Pra­dės ta­ve bar­ti.

– Aš jai su­dau­žy­siu gal­vą.

– Ne­no­riu, kad tu stum­tum ve­ži­mė­lį.

– O aš no­riu!

– Bėk pas se­sę.

– Ne!

– Tuo­met aš pra­ne­šiu vai­ko tei­sėms.

Ma­giš­ki žo­džiai su­vei­kia. Mer­gai­tė pa­lei­džia ve­ži­mė­lį ir trau­kia­si ata­tups­ta.

Bet ne­tru­kus ran­da nau­jų au­kų. Puo­la prie pa­spir­tu­ku va­žiuo­jan­čios ma­žy­lės, stve­ria ją į glė­bį. Pas­kui kim­ba­si į ki­tos mo­ters stu­mia­mą ve­ži­mė­lį su kū­di­kiu.

Ko­kia jos už­duo­tis? Nuk­rei­pus dė­me­sį, iš­trauk­ti te­le­fo­ną ar pi­ni­gi­nę? Ar pa­pras­čiau­siai ieš­ko­ti drau­gys­tės? Žo­dy­nas ro­do, jog ma­žy­lė ne iš pa­čios ge­riau­sios šei­mos. Šį rug­sė­jį ji jau, tik­riau­siai, per­žen­gė mo­kyk­los slenks­tį. Kaip elg­sis ten? Ką da­rys mo­ky­to­ja kiek­vie­ną mi­nu­tę stu­mia­ma į dvip­ras­miš­ką ri­bi­nę si­tua­ci­ją, kai įpras­tais me­to­dais su­tram­dy­ti ne­ga­li, o griež­tes­nių prie­mo­nių im­tis – šiukš­tu? Ypač, jei­gu to­kių gat­vės vai­kų kla­sė­je – ne vie­nas...

Ką gir­dės bend­raam­žiai, ku­rių šei­mo­se nie­kas ne­dau­žo gal­vų?

Žmo­nės bė­ga pa­skui to­bu­lė­jan­čią inf­rast­ruk­tū­rą ir di­dė­jan­čias ga­li­my­bes

Ant­ra ver­tus, daž­nai pri­si­me­nu vai­ki­nu­ką, nuo­lat bėg­da­vu­sį iš pa­mo­kų. Bėg­da­vo ne vie­nas. Sua­gi­tuo­da­vo ir kla­sės drau­gus. Su jų pul­ku su­grįž­da­vo į sa­vo mo­ti­nos bu­tą. Vos iš­spaus­da­mas tei­gia­mus pa­žy­mius šiaip taip bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Bet nu­spren­dė tap­ti mo­ky­to­ju. Ir įsto­jo į uni­ver­si­te­tą. Ne­ži­nau, ar uni­ver­si­te­tą bai­gė. Ne­ži­nau, ar dir­ba mo­ky­to­ju. Bet gal šis mo­ky­to­jas leng­viau su­si­šne­kė­tų su mer­gai­tė­mis ir ber­niu­kais iš šei­mų, kur ma­ža se­su­tė ki­tai se­su­tei ža­da su­dau­žy­ti gal­vą?

Nes mo­kyk­los pa­rei­ga iš kiek­vie­no vai­ko išug­dy­ti pa­do­rų žmo­gų. Be to, kiek­vie­nas vai­kas, lyg šu­li­niams per saus­rą sen­kant mo­kyk­loms, yra bran­ge­ny­bė.

Šis rug­sė­jis, taip pat ne­sto­ko­ja nei op­ti­miz­mo, nei pe­si­miz­mo. Ša­ly­je re­no­vuo­ta 110 mo­kyk­lų. Su rug­sė­ju dar ne­si­bai­gė va­sa­ra.

Ta­čiau šis rug­sė­jis vėl pa­lei­do pul­ką be­dar­bių mo­ky­to­jų, nes mies­tuo­se pil­na dau­gia­bu­čių, iš ku­rių mo­kyk­lon su gė­lių puokš­te nei­šė­jo nė vie­nas mo­ki­nys. Ir yra dau­gy­bė kai­mų, į ku­riuos jau ne­be­rei­kia už­suk­ti gel­to­nie­siems au­to­bu­siu­kams.

Ša­ly­je, ma­tyt, nė­ra ra­jo­no, ku­ris šį rug­sė­jį ne­pra­ra­do bent vie­nos mo­kyk­los. Lyg ne­ra­šy­tas įsta­ty­mas jau su­kur­ta ir mo­kyk­lų už­da­ry­mo me­to­di­ka. Nors kai­mo mo­kyk­lė­lė­je dar yra dau­giau kaip pus­šim­tis vai­kų, pa­lei­džia­mas gan­das, kad mo­kyk­la bus už­da­ry­ta.

Gan­dą leis­ti kar­tais už­ten­ka me­tų, kar­tais pri­rei­kia po­ros ir dau­giau. Mat, dau­ge­lis tė­vų, įti­kė­ję, jog vie­tos mo­kyk­la vis tiek bus už­da­ro­ma, pra­de­da ve­žio­ti at­ža­las į mies­tų ir mies­te­lių gim­na­zi­jas.

Mo­ki­nių su­ma­žė­ja tiek, kad kai­mo mo­kyk­lė­lė pa­ver­čia­ma ku­rios nors gim­na­zi­jos sky­riu­mi. Tuo­met su tė­vais dir­ba­ma ki­tais me­to­dais. Jie įti­ki­nė­ja­mi, jog di­des­nė­se mo­kyk­lo­se ar gim­na­zi­jo­se – ge­res­nė mo­ky­mo ko­ky­bė, vai­kai gaus ge­res­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Pa­tel­kia­mi net mo­kyk­lė­lės va­do­vai, ku­riems ne­re­tai pa­siū­lo­mos aukš­tes­nės pa­rei­gos.

Ir at­si­tin­ka taip, kad mo­kyk­lė­lė nė me­tų ne­pa­bū­na sky­riu­mi. Iš kar­to su­si­lie­ja su ko­kia nors gim­na­zi­ja ar di­des­ne pa­grin­di­ne mo­kyk­la.

Iš Va­ka­rų ra­cio­na­liau gy­ven­ti be­si­mo­kan­tys lie­tu­viai to­kiu bū­du su­tau­po biu­dže­to pi­ni­gų. Be to, už­pil­do tuš­tė­jan­čias gim­na­zi­jų kla­ses.

Ne­pa­neig­si – iš so­vie­ti­nės dau­gy­bę me­tų ne­re­mon­tuo­tos kai­mo mo­kyk­lė­lės į re­no­vuo­tą, iš eu­ro­pi­nių lė­šų pui­kią mo­ky­mo ba­zę su­si­kū­ru­sią mies­te­lio gim­na­zi­ją at­va­žia­vęs kai­mo vai­kas pa­si­jun­ta lyg rū­muo­se.

Be to, į gim­na­zi­ją daž­nas vai­kas at­ve­ža­mas jį paė­mus be­veik iš kie­mo. Kas­met nu­per­ka­ma ir ša­lies mo­kyk­loms iš­da­li­ja­ma po ke­lias de­šim­tis gel­to­nų­jų au­to­bu­sė­lių.

Apie to­kį pa­vė­žė­ji­mą prieš ke­lis de­šimt­me­čius mo­kyk­las bai­gu­si vy­res­nio­ji kar­ta ne­bū­tų drį­su­si net sva­jo­ti. Tek­da­vo de­rin­tis prie marš­ru­ti­nio au­to­bu­so. Jei­gu vai­ruo­to­jas su­si­mil­da­vo vež­ti vai­ką su mo­ki­nio pa­žy­mė­ji­mu, daž­niau­siai tek­da­vo va­žiuo­ti sto­vint, su­si­spau­dus lyg sil­kėms sta­ti­nė­je. Kar­tais ne vi­si tilp­da­vo. Tie li­ku­sie­ji į pa­mo­kas žirg­lio­da­vo po ke­lis ki­lo­met­rus pės­ti spau­džiant šal­čiui ar ly­jant.

Tai­gi, vis­kas, ro­dos, kei­čia­si tik į ge­ra. Žmo­nės bė­ga pa­skui to­bu­lė­jan­čią inf­rast­ruk­tū­rą ir di­dė­jan­čias ga­li­my­bes. Bet žmo­nių ma­žė­ja! Mies­tai ir mies­te­liai iš kai­mų su­siur­bia pa­sku­ti­niuo­sius vai­kus. Pas­ku­ti­niuo­sius, nes jau­ni­mas vis re­čiau pa­si­ryž­ta gy­ven­ti kai­me, kur jau ne­bė­ra nei mo­kyk­los, nei par­duo­tu­vės, nei pa­što, nei kul­tū­ros na­mų.

O jei ir pa­si­ryž­ta, tai tik mie­ga kai­me. Vi­są ak­ty­vų­jį sa­vo gy­ve­ni­mą pra­lei­džia mies­te. Ten dir­ba, ten į dar­že­lius ir mo­kyk­las ve­ža sa­vo vai­kus.

Ant­ra ver­tus, sa­vo juo­dą dar­bą vis pra­stė­jan­čiai de­mog­ra­fi­nei si­tua­ci­jai at­li­ko ne tik lė­ki­mas pa­skui dar­bo vie­tas, ge­res­nę inf­rast­ruk­tū­rą ir pla­tes­nes ga­li­my­bes. Ir ne tik emig­ra­ci­ja, kai tūks­tan­čiai lie­tu­vių šei­mų kū­di­kių gims­ta to­li nuo Lie­tu­vos.

Šian­dien sre­bia­me ir po­so­vie­ti­nio po­žiū­rio į dau­gia­vai­kes šei­mas pa­sek­mes. Pa­me­nu, kaip prieš po­rą de­šimt­me­čių vie­na ne­di­de­lio mies­te­lio in­te­li­gen­tė, duo­da­ma in­ter­viu, už­si­mi­nė apie sa­vo skau­du­lį. Sep­ty­nis vai­kus au­gi­nan­ti mo­te­ris iš­gy­ve­no dėl ap­lin­ki­nių po­žiū­rio į dau­gia­vai­kes šei­mas. Dau­gia­vai­kiai tė­vai anuo­met ap­lin­ki­nių aky­se bu­vo pa­ženk­lin­ti aso­cia­lu­mo žy­me. Nes­var­bu, kad jie­dir­ba at­sa­kin­gus dar­bus, rū­pi­na­si vai­kais, kad au­ko­ja­si juos au­gin­da­mi Lie­tu­vai.

Da­bar ma­žiau be­gim­do ir so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos. Be­je, per­va­din­tos šei­mo­mis, ku­rioms rei­kia pa­gal­bos. O jei­gu į ne­di­de­lį mies­te­lį at­si­ke­lia dau­giau kaip tris at­ža­las au­gi­nan­ti šei­ma, su vil­ti­mi ir dė­kin­gu­mu su­žiū­ra pe­da­go­gų akys. Ir ne­svar­bu ko­kia tai šei­ma. Svar­bu, kad yra vai­kų, ku­rie pa­grin­di­nis sver­tas dar bent ke­le­tą me­tų iš­lik­ti mo­kyk­lai.