Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Ačiū, nereikia dėmesio!
Prieš kokią savaitę pas mus į kiemą užklydo šunėkas. Grandinė nutraukta, galva praskelta. Kažkoks pusiau kilmingas, tačiau žiauriai nelaimingas. Tuo metu manęs namuose nebuvo. O Ievos širdyje prabudo visas jos globėjiškas moteriškas pradas.
Prisiartino prie nelaimėlio, davė ėsti, atsargiai paglostė ir leido priprasti prie naujos aplinkos. Gal jį šeimininkas lupo kietu daiktu, kol šis nutraukė grandinę ir pabėgo, svarstė Ieva.
Kai šuns akys pasidarė ne tokios baikščios, atsinešė indą šilto vandens. Nuprausė, nuėmė veržiantį antkaklį ir grandinę.
Grįžęs namo smulkiai išklausiau jos visą istoriją. Pasisveikinau su šunėku. Šis nepatikliai mane nužvelgė, tačiau dėbtelėjęs į Ievą, suvizgino uodegą.
Kitą dieną keturkojis svečias buvo daug linksmesnis ir judresnis. Net džiaugtis gyvenimu pradėjo. Ieva palaimingai šypsojosi. Tiesiog pilnatvės įsikūnijimas.
Lyg tyčia paslydau su dviračiu ir nusibrozdinau kelį. „Ievut, vargu, ar išgyvensiu“, – kaukiu ir dar prieš tai akis patryniau – kad graudžiau atrodytų. Jei šunimi taip pasirūpino, gal ir aš dėmesio sulauksiu?
„Dezinfekcinis skystis trečiame stalčiuje, o binto neprireiks – greičiau užgis“, – atsakė manoji. Vos žvilgtelėjo į mano „bėdą“ ir nuskubėjo savais virtuviniais reikalais.
Pašvelgiau rūsčiai į šunėką. Šis tik ausis nuleido ir nė „amt“. Negi man teks ateiti pas Ievą su praskelta galva, kad manimi pasirūpintų lyg šunimi?
„Brangusis, tu gal tyčia pargriuvai?“ – pasiteiravo Ieva, lyg nujausdama mano jau išgaravusią nuoskaudą dėl dėmesio trūkumo.
„Neee, jau visai nebeskauda. Tik iš pradžių truputį skaudėjo. Išsilaižysiu kaip nors“, – nuraminau ir apsidžiaugiau gana lengvai išsisukęs nuo mano netikro ištižimo.
Aš ne šuo. Geriau ateisiu pas ją kaip vyras. Žaizdotas, randuotas, tačiau toks, už kurio būtų galima Ievai pasislėpti – lyg už sienos.
Adomas, ne šuo