Naujausios
Devyniasdešimties metų pakražantiškis Antanas Banys paštininko darbą perėmė iš savo tėvo. Kai patyrė traumą ir negalėjo dirbti, jo darbą perėmė žmona Bronislava. Iš Bronislavos — Banių dukra Salomėja.
Regina MUSNECKIENĖ
Dinastija
Paštininkų Banių dinastija laikraščius Pakražančio seniūnijoje nešioja nuo 1949 metų. Takus pramynė Antano tėvas Juozas Banys. Jis laiškanešiu dirbo iki 1960 metų.
Savo darbą perdavė sūnui Antanui. Tuomet keturiasdešimtmetis vyriškis sako nelabai norėjęs tampyti krepšio. Bet ką daugiau veiktų? Baigė tik keturis skyrius. „Norėjau mokytis. Buvau gabus. Bet tėvas už Amerikoje uždirbtus pinigus nusipirko 30 hektarų žemės. Turėjau eiti paskui plūgą. Penktą skyrių baigiau vakarinėje mokykloje. Egzaminus išlaikiau eksternu.
Rugsėjo pirmoji man būdavo gedulo diena. Pavydėdavau tiems, kurie galėjo mokytis. Ir aš labai norėjau studijuoti literatūrą. Gerbiu mokytus žmones. Ant savo mokytojos, kuri mirė prieš penkiasdešimt metų, kapo iki šiol nunešu gėlių.„
Antanui teko dalyvauti ir Antrajame pasauliniame kare. Dėl fronte patirtos traumos kojos tik dvylika metų atlaikė paštininko darbą. Paskui jo krūvį perėmė žmona Bronislava. Kai žmona išėjo pensijon, vietoj jos laiškininke pradėjo dirbti dukra Salomėja Levickienė. Dirbo tol, kol laikraščius nepradėjo vežioti automobiliai. Ji neturi vairuotojo pažymėjimo, todėl negalėjo toliau dirbti.
Ką nešiojo pašto karveliai
Kiekvienos kartos paštininko darbas buvo skirtingas. Antanui tekdavo apeiti kiekvieną trobą, nes abonentinių dėžučių tais laikais nebuvo.
Antanas aptarnaudavo Paprūdžių, Žadvainių, Pailginio, Šimaičių, Šimaitukų, Užmedžių, Giniočių, Pakražančio, Morkiškės, Petkiškės kaimų gyventojus. O žmonių, pasak jo, dar gyveno ir miškuose.
Laikraščių anuomet žmonės sakydavosi labai daug, nes leidiniai kainuodavo kapeikas. Antanas pamena, jog už dvylika rublių žmonės metams galėdavo užsisakyti keletą leidinių — ir laikraščių, ir žurnalų. „87 egzemplioriai rajono laikraščio, 70 — “Valstiečių laikraščio“, 48 “Tarybinės moters“, 20 “Tiesos“, 22 “Komjaunimo tiesos“, “Mokslo ir gyvenimo“ — 20, “Jaunimo gretų“ — 14,— vardija devyniasdešimtmetis Antanas skaičius. Bet tai dar ne visi jo po kaimus nešioti leidiniai. Žmonės užsisakydavų ir rusiškų, vokiškų bei kitomis kalbomis leidžiamų spaudinių.
Nuo laiškų nepakeldavo krepšio
Laikraštis anuomet buvo vienintelis žinių šaltinis. Kaime tais laikais niekas neturėjo televizoriaus. Telefonas buvo tik pašte ir kolūkio kontoroje. Skirtingose vietose gyvenantys šeimos nariai, giminės ir draugai susirašinėdavo laiškais. Jų tekdavo išnešioti po kelias dešimtis. O prieš šventes nuo laiškų krepšio nepakeldavo. Net toje pačioje troboje gyvenantys žmonės per paštą siųsdavo vienas kitam sveikinimus.
Skubią naujieną žmonės pranešdavo telegramomis. Laiškininkas telegramą turėdavo nunešti bet kuriuo paros metu.
Be šio darbo laiškanešys dar ir užprenumeruodavo leidinius, nešiodavo pensijas.
Pašte reikėdavo būti pirmą valandą. Tik tuomet, apsukęs ratus po kitus rajono pakraščius, vairuotojas atveždavo spaudą ir laiškus į Pakražantį. Išėjęs tokiu laiku į kaimus, Antanas kartais grįždavo tik prieš vidurnaktį. Vasarą pasitelkdavo dviratį. Paskui paštui vežioti gavo motorinį dviratį. Žiemą į roges pasikinkydavo arkliuką. Ir nesvarbu ar pusnys, ar pūgos...
Nenugalimas optimizmas
Už mėnesio darbą Antanas gaudavo 45 rublius. Paskui pridėjo dar 23 rublius, paskaičiavo pusantro etato. Su žmona Bronislava augino penkis vaikus. Tačiau, tėvas sako, jog ir iš tokios algos jie buvo normaliai aprūpinti: „Mūsų žemėje gerai augo bulvės. Nuveždavome parduoti į Kaliningradą, — išgyvenimo paslaptimis dalijasi Antanas. — Laikėm gyvuliukų. Vaikai paštą padėdavo nešioti. Reikėjo juos spausti prie darbo, kad neišdykautų.“
Šiandien devyniasdešimtmetis Antanas patenkintas savo vaikais. Visi turi darbo, rado savo vietą gyvenime. Tik vienas buvęs šiek tiek šakar makar. Bet elektriko gabumai gelbsti nuo bedarbystės.
Ketveri metai našlaujantis Antanas sako vienatvę bandąs įveikti būdamas tarp žmonių. Priklauso „Bočių“ organizacijai, aktyvus bendruomenėje ir prie bažnyčios.
Šiandien Pakražantyje bus švenčiama Pašto įkūrimo diena. Į ją pakviestas ir devyniasdešimetis Antanas Banys, vienas iš pašto karvelių, kaip jis pats vadina savo profesiją, atstovų. Dar žvitrus pensininkas kolegas ketina sveikinti eiliuota kalba, nes laisvalaikiu miklina ir plunksną. Parašo eilių ir apie meilę:
Atnešiu gėlių, nesakysiu „myliu“
Nakčia, tiktai paslapčia.
Gal mėnulis matys, jei bus pilnatis
Sakiau paslapčia, juk meilė — kančia.
Kalbėti sunku, žiūrėt į akis,
Nežinau, ką sako tavoji širdis.
Metai nuostabūs, minčių — visokių
Galiu palinkėti saldžių sapnų?
Į gyvenimą ėjom su didžiom viltim —
Į uostą parplaukiam skaudančiom širdim.
IŠSIGELBĖJIMAS: Žvitrus devyniasdešimtmetis Antanas Banys, save vadinantis pašto karveliu, nuo vienatvės gelbėjasi būdamas tarp žmonių, liedamas posmus ir rašydamas prisiminimus.
RAŠTAI: Dailia rašysena išvingiuotų savo raštų buvęs paštininkas paliko redakcijoje, prašydamas juos įvertinti.
OPTIMIZMAS: Sulaukęs devyniasdešimties buvęs paštininkas Antanas Banys dar moka džiaugtis gyvenimu.
PAGERBIMAS: Bendruomenė pasveikino Antaną Banį su devyniasdešimties metų jubiliejumi.
Autorės nuotr.