Naujausios
KLAUSIAME
Nijolė PUPINIENĖ, Pakruojo „Versmės“ pradinės mokyklos direktorė:
— Taip, tikiu. Ištekėjau 20-ies, santuokoje — jau 32 metai. Kai viskas gera ir paprasta, negalvoji, ar ta meilė amžina. Tai labiausiai matosi, kai nutinka nelaimė: kai pamatai šalia savo žmogų, supranti, koks jis svarbus tavo gyvenime. Tada ir suvoki, kad amžina meilė yra. Jei ir susipyksti, tik tam kartui. Niekada nepagalvojau apie skyrybas. Niekada nesuabejojau savo žmogumi.
Vytautas KANIŠAUSKAS, Rozalimo laisvalaikio klubo „Rozalinas“ prezidentas:
— Turbūt, kad tikiu. Žinau, kad ji keičia formas: iš pradžių būna aistra, paskui — meilė, prisirišimas, pripratimas...Ir vis tiek nueito gyvenimo kelio pabaigoje lieka meilė. Ypač kai pamatai gatvėje susikibusius už rankų kokių aštuoniasdešimties metų senukus. Vien toks pavyzdys priverčia tikėti amžina meile. Aišku, dėl to reikia dirbti, puoselėti savo jausmus, stengtis dėl mylimo žmogaus. Tą suvokiau laikui bėgant.
Dangirūta ŠIMKŪNIENĖ, Linkuvos kultūros centro darbuotoja:
— Manau, kad yra. Tik ją ne visi patiria. O ir kas yra ta meilė, niekas gerai nežino. Galbūt tai ir pasiaukojimas, prisirišimas, pasitikėjimas savo žmogumi. Meilė ne iš karto būna amžina — viskas ateina su metais.
Rimantas ČEPONIS, Pakruojo sporto centro direktorius:
— Žinoma, kad tikiu. Esu pastovus žmogus. Be to, turiu nemažai draugų, laimingai sukūrusių šeimas. Mūsų rate yra ir tokių porų, kurie jau šventė auksines vestuves.
Eglė KRIUKAITĖ, jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ projektų koordinatorė:
— Sunku pasakyti. Nieko nėra amžino. Keičiasi ir meilės formos, ir patys žmonės. Na nebent gyvenime sutinki tą vienintelį žmogų.
Autorės ir redakcijos archyvo nuotr.