Naujausios
Onkologiniams ligoniams būtinas pliuso ženklas
Nė neįtartumei, jog energinga, linksma, dažnai būnanti dėmesio centre Nijolė Pročkienė serga onkologine liga. Išgyvenusi psichologinį šoką, po operacijos ir chemoterapijos kurso moteris atsitiesė. Ji, Šiaulių miesto moterų krūties patologijos asociacijos „Salvia“ pirmininkė, savo patarimais stengiasi padėti toms, kurių dar tik laukia operacija ir ilgas gydymas.
Ilona Šnarienė
Vėžys nėra užkrečiamas
„Liga — tarsi ugnikalnis, tačiau aš išmokau balansuoti ties riba. Kasdien dėkoju, kad turiu galimybę gyventi“, — sako “Salvios“ pirmininkė ponia Nijolė Pročkienė. Vėžys į jos gyvenimą įsibrovė prieš šešerius metus. Moteris sutiko pašalinti ne dalį, o visą ligos pažeistą krūtį. Galbūt todėl liga neatsinaujina.
„Ligai būdinga dažnai metastazuoti į plaučius, kepenis bei kaulus. Nors ir esu optimistė, tačiau vos tik kur sudiegia, tuoj galvoje ima suktis mintis: “Viešpatie, gal jau?“ — dalijasi nerimu moteris. — Tada nedelsdama skubu atlikti tyrimų, kad žinočiau, kaip gyventi toliau.“
Ponia Nijolė stebisi, jog dar tenka girdėti, kad vėžiu galima užsikrėsti. Gydydamasi sanatorijoje ji išgirdo moteris kalbant, kad niekas nenori sėstis prie stalo kartu su vėžiu sergančiomis moterimis. „O ką, jei ir mes užsikrėsime?“
„Žmonėms labai sunku patikėti, kad vėžio negali “pasigauti“ nuo kito asmens“, — stebisi ponia Nijolė.
Gydymo metu ypač svarbu išlaikyti teigiamus jausmus bei vidinę pusiausvyrą. „Reikia džiaugtis kiekviena išaušusia diena ir mėgautis tuo, kad jaučiamės geriau nei vakar, — tvirtina moteris. — Liga, privertusi žmogų išmokti laviruoti ant bedugnės krašto, visiškai pakeičia jo požiūrį į gyvenimą. Žmogus tampa nuolankesnis kitiems, geresnis sau ir aplinkiniams. Pyktis sukelia daug ligų, jeigu laiku tai suprastume, taptume kur kas laimingesni, nei esame dabar.“
Pasigendama jaunų specialistų
„Kai man gydytoja paskyrė spindulinę terapiją, klinikoje tuo metu dar nebuvo naujos aparatūros, tad teko pasitenkinti senąja, — pasakoja onkologine liga serganti ponia Nijolė. — Atgauti jėgų, prarastų po spindulinės terapijos, vykau į sanatoriją, kur sutikau likimo draugių iš Vilniaus bei Kauno krašto. Aš galėjau tik pasidžiaugti kruopščiu medikų darbu. Deja, dauguma sanatorijoje buvusių moterų turėjo rūpintis ir nudegimų ar net žaizdų,atsiradusių po spindulinės terapijos, gydymu.“
Moteris stebisi, kad jauni medikai neskuba praverti Šiaulių onkologijos klinikos durų. Jų nevilioja nė nauja, aukštos kokybės medicininė aparatūra, kaskart suteikianti optimistinių vilčių vėžiu sergantiems ligoniams.
„Greitai gydytis važiuosime į Vilnių ar Kauną, o kabinetuose stovintys nauji aparatai bus priversti užsikloti užmaršties dulkėmis“, — mano “Salvios“ pirmininkė.
Įvairūs kerai neveiksmingi
Nijolė Pročkienė džiaugiasi, jog medicina sparčiai žengia į priekį, tik svarbu laiku užčiuopti ligos siūlo galą. Prognozė gera, kai nustatomas I— II stadijos vėžys, tačiau lietuvės nemyli savęs, nes neskuba pagalbos kreiptis į medikus.
„Klinikoje gydėsi pacientė, kuriai krūtį bakstelėjo karvė. Moteris ilgai kentėjo skausmą, tikėdamasi, jog jis liausis, nors kasdien vis didėjo, — stebisi N. Pročkienė. — Kai krūtis išopėjo, o skausmas tapo nebevaldomas, moteris atvyko į onkologijos kliniką, tačiau moteris prarado daug brangaus laiko.“
Blogiausia, anot asociacijos pirmininkės, yra tai, kad ligos palaužtos moterys, užuot ėjusios pas medikus, pagalbos skuba ieškoti pas apsišaukėlius žiniuonius. Patikėjusios įtaigiomis savamokslių burtininkų kalbomis, kad būtina mesti svorį, jos visiškai nustoja valgyti ir paklusniai geria dėmėtosios maudos nuovirą, musmirių antpilą ar beržų grybų arbatą.
Kai išopėjus krūčiai moteris sugrįžta pas „daktarėlį“, šis vėl sugeba ją įtikinti, jog taip ir turi būti, nes liga “jau eina lauk“. Nusilpusios, netekusios vilties ir varginamos begalinio skausmo moterys kreipiasi į medikus, bet užleista liga sunkiai pasiduoda gydoma.
Išsiverkti nėra kur
„Salvios“ pirmininkei ne kartą teko skubėti į onkologijos klinikas suteikti moterims viltį gyventi, nes ligos diagnozė joms prilygsta mirties nuosprendžiui.
N. Pročkienė mano, jog serganti moteris turėtų sulaukti psichologo pagalbos, kuris vėliau, jai gydantis stacionare, pagalbą teikti turėtų palatoje. Deja, apie psichologinę pagalbą, dvasinės pusiausvyros atstatymą, lieka tik pasvajoti. Moterims savomis jėgomis tenka iš naujo formuoti pozityvų požiūrį į save ir pasaulį.
Remdamiesi savo šimtamete patirtimi, anglai pasiūlė sukurti skėtinę organizaciją, padėsiančią burtis onkologiniams paramos centrams, kurių paskirtis — teikti dvasinę ir psichologinę pagalbą vėžiu sergantiems žmonėms ir jų artimiesiems.
GYVENIMAS: Onkologine liga serganti Nijolė Pročkienė sako kasdien dėkojanti už galimybę gyventi.
Autorės nuotr.