Naujausios
Saldžioji panika
Petras BALČIŪNAS
Nesuspėjo Lietuvoje nurimti turgaus prekiautojų šurmulys dėl kasos aparatų, po kelių dienų kilo kitas — nepalyginti didesnio masto.
Vieną pavakarę paskleista žinia, kad iki šešių litų brangs cukrus, žaibu apskriejo šalį. Kitą rytą prasidėjo parduotuvių lentynų šturmas. Kas po kelis kilogramus, o kas ir po keliasdešimt tempė parduotuvių vežimaičiais cukrų į automobilius, o kas jų neturėjo, ant kupros.
Kolegė, apie „baisiąją“ žinią nieko negirdėjusi, norėjo nusipirkti kilogramą cukraus. Nustebo, kai nerado. Teko pirkti brangesnį — rudąjį.
Pirkėjai elgėsi tarsi panikos apimti. Vienas kitą pralenkdami lėkė prie lentynų. Seniai tokį vaizdą teko matyti — nebent tarybiniais laikais, kai atveždavo deficitų. Atrodė, jog artėja karas.
Pamaniau, kad prekybininkai sulauks komandos normuoti cukraus pardavimą, bet nieko panašaus neatsitiko. Tempkite į sveikatą. Ar jums neįtartina tokia prekybos tinklų reakcija?
Viename prekybos centre, į kurį nuolat užeinu, buvo pardavinėjamas tik vieno gamintojo cukrus. Ant plastikinės pakuotės parašyta „Panevėžio cukrus“. Anksčiau buvusio Kėdainių ir Marijampolės fabrikų cukraus prieš kurį laiką čia nebeliko. Bet Panevėžio fabriko juk nebėra. Tai iš kur jo produkcija?
Ir dar. Visos šio cukraus pakuotės tarsi suakmenėjusios. Apžiūrėjus keliolika pakelių teko pasiimti akmeninį. Namuose prireikė stvertis mėsos mušimo plaktuko ir daužyti. Pasidavė sunkiai. Tai kokioje baloje ir kiek tas cukrus buvo laikomas?
Sugretinus šiuos faktus, kyla nuodėminga mintis — ar ne patys prekybininkai paleido žinią apie brangstantį cukrų? Va, ir išpirko tą akmeninį Panevėžio — ne Panevėžio. Nebereikės klausytis pirkėjų bambėjimo. Be to, ir apyvarta pagyvėjo, nors neseniai visi raudojome, kad šildymo kainos tapo nebepakeliamos.
Mūsų žmonės lengvai kimba ant įvairių gandų meškerių. Po to gal gailisi ar gailėsis dėl savo naivumo, bet ir vėl patikės kokia nors nauja pranašyste.
Nežinau, ar buvo koks gandas apie tualetinį popierių ir popierinius rankšluosčius, bet teko matyti, kaip pirkėjai tempia didžiules šių prekių pakuotes.
Kai esame tokie patiklūs, nesunku kasdien sugalvoti kokią žinią, kad bėgtume šluoti parduotuvių.
Nuolat brangsta maisto produktai, bet apie tai niekas pilna gerkle nešaukia, o cukrus kažkodėl — „maloni išimtis“.
Ir cukraus gamintojai, Ir Žemės ūkio ministerijos atstovai vardija nemažai priežasčių, kodėl cukrus turėtų pabrangti. Tik ne tiek, kiek skelbta.
Anądien Žemės ūkio ministerijos atstovas išvardijo kokias septynias priežastis: ES politika cukraus kvota; šio produkto pigumas Europoje, dėl ko pasaulis jai cukraus neparduoda; prastas cukrašvendrių derlius, nors iš jų cukraus Lietuvoje negamina; mažas mūsiškių cukrinių runkelių cukringumas; trijų Baltijos šalių poreikiai, kuriuos tenkina Lietuva, tarsi anksčiau to nedarė ir taip toliau.
Kai priežasčių daug, tai ko gero nė vienos tikros, o valdininkui nėra ką atsakyti. Paklaustas, nuo kada cukrus pabrangs, nes metų pradžioje nieko neskelbiant jis pabrango 10 procentų, ministerijos atstovas aptakiai atsakė, jog ne po mėnesio ir ne po dviejų. Gal tik tada, kai kažkas vėl ištrauks iš kokio peršlapusio sandėlio cukraus partiją?
