Naujausios
Lietuva džiaugėsi Vilniumi. Šventė, todėl retai kur to meto spaudoje šmėkšteli nerimo, perspėjimo, blogų nuojautų gaidelės. Lietuva laukia savo vasaros. Apie tai plačiai rašoma istoriko Norberto Černiausko knygoje „Paskutinė Lietuvos vasara“. Stebėtina ramybė visoje Lietuvoje. Populiarus Šiaulių savaitraštis „Įdomus mūsų momentas“ informavo, kad birželio 12 d. Šiaulių skautai griandioziškai paminėjo Tautos Vado Antano Smetonos gimtadienį: dalyvavo per 10 tūkstančių žmonių, iškilmingo minėjimas transliavo radiofonas – o jau birželio 23 d. tas pats laikraštis pranešė apie dar gausesnį šiauliečių mitingą, kuriame jau garbintas tautų tėvas Stalinas.
Ramybės ir taikos persunktame to meto informaciniame lauke Č.Milošo straipsnis „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“ – šioks toks netikėtumas.
Klausimas, kokiais keliais Č. Milošo straipsnis atsirado „Naujojoje Romuvoje“, juk Lenkija jau buvo atkirsta nuo dar laisvų kaimynų? Atsakymą nesunkiai randame nelengvai rankomis pakeliamoje Andrzej Franaszek knygoje „Miloszas biografija“, kurios vienas iš skyrių taip pat pavadintas „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“. Cituojamas to meto Vilniaus dienraštis: „Gerai Vilniuje žinomas poetas Czeslawas Miloszas prieš kelias dienas po ilgos kelionės iš Rumunijos per Kijevą ir Leningradą atvyko į Kauną“. Kaune buvo iš sovietų okupacijos zonos pasitraukusi poeto šeima, mylimoji. Poetui lietuvišką pasą ir vizą išrašė Juozas Urbšys, paskutinysis prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministras. „Tokiu būdu tas šaunus lenkų poetas, nors lietuvių kilmės, laimėjo ir Lietuvos pilietybę, ir leidimą į ją atvykti“, – rašė J. Keliuotis „Mano autobiografijoje“.
Č. Milošas jau anksčiau bendradarbiavo su „Naująja Romuva“, buvo gerai pažįstamas su redaktoriumi J.Keliuočiu, todėl būtent jo redaguojamam leidiniui poetas ir parašė šiandien „Atolankose“ pristatomą straipsnį.
Galvoju, kad šis prieš aštuoniasdešimt dvejus metus parašytas straipsnis aktualus ir šiandien. Mes žinome, koks buvo 40-ųjų metų gaisrų sezonas, tačiau tik nuspėti, prognozuoti ar nujausti galime, kaip sparčiai plis (ar nuslops) Ukrainos gaisro liepsnos. Tai straipsnis apie degančią tikrovę, žlugusias vertybes. Apie valstybės sunaikinimą. „Ateities Europos dvasia bus pralaimėjimo dvasia“, – teigė Č. Milošas. Ar jis buvo teisus, neteisus? Poetas svarstė, kokia Europa bus po to karo: mes žinome, o jis nežinojo. Šiandien – galbūt iš Anapus jis jau žino, kas netolimoje ateityje laukia mūsų, tačiau nežinome mes.
Kodėl vyksta karai? „Nedrįstama prisipažinti, bet aiškiai juntama, kad žmogus yra vieniša būtybė šiame atšiauriame pasauly. Ir imama galvoti tik apie savo kailio išgelbėjimą. Bailumas, menkystė? Labai gerai, bet ar nepastebite, kad tai pamoka, kurią yra užsitarnavęs šiandieninis pasaulis, kolektyvinių doktrinų ir pamišimų apkerėtas“, – rašoma.
Autorius straipsnyje, akcentuodamas visuomenėms pragaištingą propagandos galią, teigia, jog visi, kurie susiduria su jos tuštybe neišvengiamai tampa pralaimėtojais: „Kiekvienas prasimano nesamų pergalių, – ir užtenka prasimanymą tik paskelbti ir jį kartoja tūkstančiai žmonių.“ Propaganda – ginklas tūkstančius kartų stipresnis už kalašnikovo automatą. Melas tampa toks pat legalus kaip ir tiesa.
Tai straipsnis ne tik protui, bet ir pojūčiams. Kas atsitiks, kai Tai atsitiks?
Rašinys labai įtaigus. Man jis priminė Rimo Tumino režisuoto J.Vachtangovo teatro spektaklio „Edipas karalius“ finalinę sceną, kai iš scenos tamsos žiūrovų link ima judėti milžiniškas volas – rodos sutraiškys... Pasaulis kraustosi iš proto, žmonės „raute raunasi karo link“ – dar ir dar kartą perspėjo režisierius.
Pasaulis išsikraustė iš proto. „Nebėra įsitikinimų, religijų, turtų, proto: apie tai jau nekalbėkite“, – 1940-ųjų žiemą rašė Č. Milošas.
Vladas VERTELIS
Apmąstymai apie gaisrų sezoną
Czeslav MILOSZ-MILAŠIUS
Vienos valstybės sunaikinimas kitos valstybės kariška jėga gali būti vertinamas daugeliu atžvilgiu. Ir politinis momentas negali mus sutrukdyti kitaip svarstyti šią amžinąją istorijos temą, kuri žmogaus prigimtyje atidengia daug perspektyvų. Šiandien pasigirsta balsų, kad dabartinis karas neturi nei nugalėtų nei nugalėtojų. Pralaimėjimas pasidarys esminguoju pradu: ateities Europos dvasia bus pralaimėjimo dvasia. Su šia nuomone galima sutikti ar nesutikti, bet vis dėlto naudinga paliesti šį, tokį sudėtingą klausimą: tai mus galėtų išvaduoti nuo įprastų sąvokų, įdiegtų vienokio ar kitokio patriotiškumo, pasipiktinimo, įniršimo. Ir aš nemanau, kad išvados būtų per daug pesimistinės.
Praeitų metų rugsėjo mėnesį išvažinėjau visą Lenkiją – nuo pietų iki šiaurės ir nuo šiaurės iki pietų. Tai buvo sapnas, blūdas, tai šešėlių baletas tamsybėse skendinčioj scenoj, tai buvo kažkas labai nerealaus. Aš šliaužiau grioviais, ieškojau prieglaudos apšaudomų plentų pakraščiuose, užmigdavau tarp ilgai užtrunkančių bombų sprogimų (nuostabu, niekad taip gerai nemiegi, kaip aplink siautėjant karui), – bet sąmonė visą tai žymėjo ir vaizdai rodėsi kaip žaibuos sukama filma.
Pralaimėjimo dvasia. Kai visi sužino, kad žaidimas pralaimėtas, tai melas ima plėstis. Melas, kuriuo taip nuoširdžiai tikėta ir kurs buvo užvaldęs viešąją nuomonę, dabar virsta bendru riksmu, ši visuomenė dabar palinksta į nepagrįstus prasimanymus. Žmonės, kurie dar taip neseniai tenkinosi tik pasijungdami propagandos skelbiamom idėjom, dabar patys dalyvauja šioje propagandoje, patys prasimano ir susikuria iliuzinį optimizmą, kad nereikėtų prisipažinti, kad jie iš tikrųjų liovėsi tuo tikėję. Tai iš tiesų dabar tas laikas, kada atsiskleidžia propagandos tuštumas, kada viešoji nuomonė pasireiškia visu savo grubumu. Kiekvienas prasimano nesamų pergalių, – ir užtenka prasimanymą tik paskelbti ir jį kartoja tūkstančiai žmonių. Ir suvedžioti mases pasidaro labai lengva. Saviškiams padrąsinti prasimanoma, meluojama, ir jie tai priima, kaip neabejotiną tiesą, beveik kaip pranašystę.
Taip palengva atsidengia visas visuomeninės įtakos mechanizmas: nejučiom nuplėšiama šventoji spaudos ir radijo uždanga, kuri spindinčiu šydu dengė veidus tų pačių žmonių, kaip ir jie – silpnų ir melagių. Jaučiama gėda veda į visišką tikėjimo netekimą. Nedrįstama prisipažinti, bet aiškiai juntama, kad žmogus yra vieniša būtybė šiame atšiauriame pasauly. Ir imama galvoti tik apie savo kailio išgelbėjimą. Bailumas, menkystė? Labai gerai, bet ar nepastebite, kad tai pamoka, kurią yra užsitarnavęs šiandieninis pasaulis, kolektyvinių doktrinų ir pamišimų apkerėtas? Galbūt, šiame apstulbime glūdi naujo atgijimo, naujos laisvės daigas? Man prisimena vieno lenkų poeto eilėraštis, kuriame atskleidžiama karo nuniokotos žemės vizija, kur žmonės klajoja po dykumas, taip ištroškę išvysti savo artimųjų, kad egles ir beržus vadina berniukų ir mergaičių vardais. Galbūt mes visi turėsime brangiai užmokėti, kad atrastume gyvenimo paprastumą, paprastų daiktų vertę, kas beprotiškai buvo niekinama ir pasirenkami garbinti įvairios rūšies stabai.
Paprastumas!
Tie Varšuvos turtingieji kvartalai, kur buvo tiek brangenybių, kailių, mašinų, mažyčių intrigų, kavinių murmėjimo, kur buvo kalamos meninės, politinės ir karinės karjeros; tų ministerijų, klubų ir akademijų riebieji dievai, atskirti nuo tautos dešimtimis užtvarų, laiptų ir geležinių tvorų; tie globėjai ir globojamieji, rekomendaciniai laiškeliai, svarbesni už talentą, net ir už genialumą, visas šis antros rūšies Prousto pasaulis, be abejonės, turi žavingumo, – bet nėra ko ašaroti, jei laikas nuo laiko istorijos ranka visa tai sunaikina, sugriauna, sutrupina. Gražios moterys, su aukštom, kaip ponios Dubarry, šukuosenom, su raudonais nagais, su terjerų veislės šunimis; barų ir cukrainių vitrinos, prie kurių kartais sustoja smalsus ir išbadėjęs vaikutis. Kutenantis kirpyklos įrankių skambėjimas, rožės ir archidėjos, matomos per užšalusius žiemos langus, – koks pasaulis stebėjimui, aprašymui ir dainai! Ir koks vaizdo pilnumas, kai matai visą šį pasaulį žūstantį, bėgantį, besislapstantį! Apie tai kalbu ne dėl ašarų ir ne dėl džiaugsmo: tiktai, kad truputį pagyvenčiau filosofinėm mintim, kurios kiekvienam duoda jėgų kovoti su laiko blogybėmis, ir kurios leidžia suspindėti gerosiom ypatybėm, paslėptom po kultūros raizginiu, kuriame mes įgyvename.
Argi pagaliau negalima drąsiai pažvelgti pro perukus, kaukes, raudonus nagus, įmantrias šukuosenas, suknias, skrybėlaites, buržuazinius butus ir iškelti vyrą, moterį nuogus kaip antikos statulas? Ten mes išvysim tai, kas verta gyvenimo. Didžiosios katastrofos mums tai aiškiai parodo. Nugalėtojai to nesupranta, jie pasilieka savo apsvaigime, pasisekimo užtikrintame. Tai suprasti nugalėtiesiems – Šanchajuje, Madride, Varšuvoj atsiskleidė ir tragiška ir jaudinanti pasaka, kurios, kas jau matė, niekad nepamirš. Tai pasilieka ir veikia visą ateities gyvenimą. Jau kartą gyvenimo ir mirties vertybes pasvėrus, šis mastas taikomas vadų ir organizatorių kalboms.
Teiškyla prieš jūsų akis ši scena. Jau 24 valandos kaip miestas liepsnose: namai virtę tik rūkstančiais griuvėsiais, šlykščiais skeletais, nuodėguliais, kyšančiais tarp žaliuojančių didelių Mazovšos topolių. Karštis. Storas balzganų dulkių sluoksnis pridengia kelius, arklių ir žmonių lavonus; ramūs ir išbalę kariai žiūri į didelį, tyrą ir mėlyną dangų: ko jie tenai ieško išsitiesę, nejudą? – jie per sunkiai sužeisti ir jau nebegali nei judėti, nei vaitoti. Traukia pabėgėlių eilės; jie eina dieną ir naktį, dažniausia naktimis, nes lėktuvai pradeda savo darbą apie 7 val. ryto; bet greit priprantama: panika, noras išvengti pavojų verčia nekreipti dėmesio į „agurkus“, kaip išmokta vadinti bombos.
Nesibaigiančios eilės, vargšė banda su krepšiais, lagaminais; seniai, moterys, jaunuoliai veltui ieško pulko, kurs sutiktų juos priimti. Eina pėsti, nešini visą savo mantą. O tie, kurie suskubo pasigriebti benzino ir automobilius, jau seniai pabėgo. Tos turtingųjų kvartalų moterys, kurios kavinėms teikdavo tiek žavingumo, tos klegančios šarkos, pro dūmus žiūrinčios į veidrodžius,– jos irgi yra šioj minioj. Moterys, maišydamosi su darbininkais, vilkdamos su savim visą savo mantą, juda kaip automatai, akis įbedusios į tuštumą, iš kur gali pasirodyti lėktuvų juodi taškai. Aukšta blondinė ne tik raudonai nebesidažo, bet jau nebeturi laiko nusiplauti savo veido ir panaikinti tų nublukusio raudonumo dėmių, kurios taip bjaurina jos burną. Šviesios garbanos išlenda iš po skarelių, pro sudėvėtus batus matyti nuogi kojų pirštai. Šilko kojinės, kuo jūs virtote; jūs taip negracingai smunkate, kaip nuo priemiesčio senės kojų!
Nieks nesužinos, ką galvoja šie, bendrų vargų sujungti žmonės savo pasąmonės gilumoje. Kai kam galbūt sekundės užteks išvysti visam šiam fantastiniam paveikslui ir vietoj 1939 metų pabėgėlių bandos sutikti primityvią gentį, vedamą senų patinų, pasiramsčiuojančių kuokomis. Žmogaus kūno paslaptis, ši didžiausia pasaulio paslaptis, taip sunkiai suprantama, tiek amžių tapybos ir poezijos bandyta įspėti, – staiga iškyla iš miglų. Dingsta visa gausioji apranga, jos bangavimai, smulkučiai aukštuomenės įpročiai, lieka tik kūnas, išėjęs iš liepsnų maudyklės, kaip ties rojaus vartais. Nebėra įsitikinimų, religijų, turtų, proto: apie tai jau nekalbėkite. Reikia išgelbėti šias lieknas kojas, šias standrias krūtis, matomas pro sudriskusią suknelę.
Staiga eilės sustoja, išsisklaido: pasigirdo dūzgimas sunkiųjų vokiečių motorų. Bėga pasilenkę siluetai pasislėpti tarp medžių, parkristi kniūpšti ant žemės. Vadovauja senas proletaras, vienas šių Varšuvos proletarų, kuriuos visados pažinsi iš nežinau kokių šiurkščių ir liūdnų bruožų. Po senu gluosniu, alkūnėmis atsirėmęs į griovio šlaitą, žiūri jis į dangų. Su cigarete lūpų kampe, atidžiai stebi kaip matematikas, kaip astronomas ir tikrina savo apskaičiavimų tikslumą. Prisiartina du juodi taškai: „Kodėl jūs, ponia, nesislepiate? Kodėl jūs manote, kad tenai bus geriau, negu čia?“ – šaukia jis blondinei, kuri beviltiškai ieško kur kitur pasislėpti. Ji, kaip ir daugelis kitų, siaubo pagautų moterų, norėtų būti gudresnė už likimą, jai rodosi, kad čia prie šio, kilometrus rodančio akmens, jos laukia mirtis, numatyta jos gyvenimo knygoje. Keisdama vietą, ji tikisi išvengti šio žaibo, galinčio nulemti jos gyvenimą. Jis, senas proletaras, žino šių pastangų tuštuma. Jis yra išmintingas ir atsidavęs likimui.
Dabar svarbu ne visuomeninė padėtis, ne geras skonis, ne Picasso tapybos įvertinimas. Dabar kitom dorybėm gyvename. Kai šios damos automobilis išeikvojo paskutinį benzino litrą, tai ji likusiam keturiasdešimties kilometrų keliui nuvažiuoti už brangaus skysčio mažą kiekį pasiūlė visus savo pinigus ir visas savo brangenybes. Bet niekas nesidomėjo jos pinigais, visi skubėjo, ir ji turėjo palikti savo autą ir pėsčia toliau keliauti: bėgo pabėgėliai pro pamestus vežimus, apverstus, nereikalingus, su kulkų išdaužytais langais.
Ar ilgai tai atsimins proletarai, visa tai matę? Departamentų ponai, prefektai, policijos vadai, su prakaito lašais ant rausvų nosių, su išsigandusiomis akimis, naudojosi užsilikusio prestižo likučiais, norėdami išsivaduoti iš vežimų, susigrūdusių, užsikimšusių ir susimaišiusių. Rimtos išraiškos, prakilnios išvaizdos, antakių suraukimai prieš nusižeminusius, pagalbos prašančius – visa tai jau baigta, dulkių sluoksniai pridengia pėdsakus.
Iškėlus klausimą, kame glūdi Apokalipsio dvasia, tokia brangi šių dienų poetams, be abejo, geriausias atsakymas bus rastas vertybių sumaišyme, – kai individas yra atidengiamas negailestingai šviesai, panaikinus jo visus žemiškuosius skirtumus. Paskutinio teismo dieną mirusieji, kylą iš savo kapų, nebeatsimena savo turėto prakilnumo: jie vertinami pagal jų darbus, jie daug individualiau tyrinėjami, negu kad galėjo įsivaizduoti. Ir visų idėjų pagrindas apie tobulesnės žmonijos ateitį yra panaikinamas šio murzino paviršiaus, kurs dengia homo humanus, šią utopistų abstrakčią būtybę. Šiandien, galbūt, mes labiau linkę svajoti apie broliškumo utopiją, nes mes skausmingai esame patyrę trūkumus pesimistinių koncepcijų, kurios gresia pereiti ribas, nurodytas įstatymų, lengvabūdiškai vadinamų prigimties įstatymais, bet kurie iš tiesų jais nėra. Tai žmogaus gyvuliškumas, kurs rodo savo snukį, kai griūva viešosios tvarkos nustatytos prievartos taisyklės. Prisirengta užmušti savo artimą, kad būtų galima įsikurti jo pastogėje, kad savo rankomis galėtum atimti iš jo automobilių. Bet tuo pačiu metu be jokios logikos, be asmeninių tikslų pasireiškia gerumas, meilė, kuri yra stipresnė už visas „antžmogio“ teorijas.
Kariuomenės judėjimas vyko tik naktimis, šviesoms užgesus. Geležies masės, tankai, sunkioji artilerija ir priešlėktuvinės patrankos slinko tamsybėse, pirmiesiems aušros spinduliams pasirodžius slėpėsi miškuose iki saulei nusileidžiant. Kartais staiga būdavo sustojama, pasigirsdavo riksmas, keiksmai, šnabždesiai, pasirodydavo elektros lempučių švystelėjimai. Pabusdavo kariai, miegą po brezentais, šoferiai bėgdavo į kolonų priešakį ir savo kolegas apkaltindavo įžūlumu ir apsileidimu. Beveik visados tai būdavo šarvuočio suvažinėtas karys: jis ėjo pėsčias ar važiavo dviračiu užsikimšusiu keliu ir laiku nesuskubo duoti tankui kelio (...)
Sužeistasis, kaip bernioko bato paliesta skruzdė, ilsėjosi tarp palinkusių galvų, o galvų skaičius didėjo, kilo vis intensyvesnis vaitojimas. Karšti nuomonių, patarimų ir pastabų pasikeitimai. Kas daryti? Kur rasti vežimą, kur dar rastųsi laisvos vietos? Nėra neštuvų, o sužeistasis ima šaukti, kaip vaikas, kada jį paliečia, nes sužalotas jo nugarkaulis. Grabaliojasi rankos, norinčios atsegti apykaklę, baklagė prikišama prie išdžiūvusių lūpų, pirštai valo šalmą, lengvai jį judindami, – yra kažkas taip žmogiško šiame truputį grubiame rūpestingume; čia kalba ne žmogiškas gyvulys, bet pagrindinai pasikeitęs žmogus svajotojas. Pasigailėjimas, šis vidujinio palūžimo jausmas, noras apkabinti nepažįstamojo vargšę galvą, tarsi jis būtų tavo kraujo vaikas, panaikina visus aistrų, vilčių ir deklamacijų praeities pėdsakus. Tai truks trumpą laiką. Bet tai jau yra žmonių sielose ir tai sudarys kūrybos šaltinį rašytojams, pergyvenantiems šį skaidrėjimą. Tai liudija pokarinė literatūra, ir jei didelis pacifistinis judėjimas nesulaikė dabartinių įvykių, tai dabar galima tikėtis naujo sąjūdžio, daug stipresnio, apdairesnio: jis kibs į pačias blogio šaknis. Tai didelė drąsa teigti panašią tezę šiose skerdynėse, kurias nuo buvusiųjų skiria tik dvidešimties metų paliaubos. Tai pareis nuo to, kaip bus suprasta legenda Tvano, kurs beveik pagal visas religijas pražudo kaltininkus ir leidžia pasireikšti teisingiesiems. Tikėjimas žmonijos atsinaujinimu, pasikartojąs visais laikais, yra visados lydimas tikėjimo visuotiniu chaosu, iš kur kyla naujo pasaulio paveikslas. Marksizmas šį tikėjimą papuošė tik naujomis emblemomis. Amžinoji iliuzija? Skausmo ratas, besisukąs ant savo paties prabėgto kelio? Ar tai svarbu, kai čia glūdi vienintelis žmonėms pasiekiamas vertingumas.
Negaliu susilaikyti nepagalvojęs apie šiuos antisemitinius nacionalistus, kurių tiek gausu buvo Becko Lenkijoje, kurie nuo bombų ir granatų krito Varšuvos gatvėse draug su savo priešais žydais. Ar žydų kraujo spalva buvo ne tokia pat, kaip arijų? Ar jų agonija buvo kitokia? Ar kitokiais ženklais reiškėsi jų stingstančių kūnų paskutinės konvulsijos? O beprotyste, kuo tu pasidarei šių įvykių akivaizdoje, tarp šių pirminių faktų, kurie tik vieni išlieka, kai dreba dangus ir žemė! Ė jūs, buvę studentai, naikinę kolegas žydus peiliais ir skustuvais, taip pat karininkai išsklaidytų pulkų, kalnų klajokliai, ukrainietis ūkininkas iš jūs juokėsi, o vargšas žydas jums davė gabalėlį duonos ir skudurus, kuriais jūs galėjote grįžti namo ar pabėgti užsienin. Bet jūs niekad to neprisipažinsite, dar ilgai dėstysite savo nacionalistinius plepalus, — tačiau širdies gilumose tai žinosite. Ir kai lyderiai primins jums programas, tai daugelis jūsų pareikš nepasitikėjimą.
Nereikia perdėti grynai dvasinio pasikeitimo: paliestos yra mechaniškosios jėgos. Bet žmonių sąmonė jiems vadovauja: ji stengiasi išsivaduoti nuo visų tvarkos žodžių. Dabar tylėjimo metas. Žmogus, nublokštas į karo mechanizmą, kartoja savo vado ar savo laikraščio įsakymus, kaip vaikas, tesugebąs ištarti vos kelis žodžius, kuriais jis naudojasi per daug sudėtingiems įspūdžiams pareikšti, štai kodėl jo kalbos nebeužtenka jiems išskirti. Bet kada? Kai jis įgis savo atsiminimų sąmonę, kai iš jo pasąmonės dumblo iškils tai, kas jam individualu, tai, kas sudaro jo savitumą.
Žinoma, galima pasakyti, kad „los desastros della guerra“ veda tik į sąmyšį, į gyvenimo sužiaurėjimą, ir kad tuo metu gimstą taurūs jausmai greitai pamirštami. Dėl šio skepticizmo reikėtų pastebėti, kad jis remiasi istoriškomis analogijomis, retai giliau pagrįstomis, kad iš jų galėtume sau pasidaryti kelrodį savo epochai. „Los desastros della guerra“ („karo nelaimės“) buvo iškeltos pokarinio meto filosofų ir rašytojų. Kiekvienas dabartinio karo dalyvis, prieš į jį pasinerdamas, turėjo šios didžiulės nesąmonės vaizdą. Nesakykite, kad Remarkai, Hašekai, Celinai, Dorgelesai nieko nereiškia. Jie yra atlikę savo uždavinį. Draudžiami, apšaukti nemoraliais ir pūdytojais, jie sulauks savo įpėdinių, gal būt, ne tokių siaubinančių, labiau atsidėjusių naujos tvarkos konkrečiam planui sudaryti. Dėl to mano aprašomoji sielos būsena nėra panaši defetizmui. Tai greičiau vilties ilgesys, ar laukimas to momento, kai visų pasaulio padegėjų apskaičiavimai pasirodys tušti prieš gražesnę tikrovę.
„Naujoji Romuva“, 1940 m. vasario 25 d. Kalba netaisyta
