Naujausios
„Esu istorikas – mėgėjas“
Aleksandro Stulginskio universitetą baigęs Juozas Rimkus yra žemės ūkio specialistas. Tačiau nuo jaunystės domėjosi istorija. „Esu istorikas mėgėjas, – sako ponas Juozas. – Kelmės rajone galiu parodyti visus dvarus ir kitas žymias vietas. Mane visuomet domino praeitis, visa, kas susiję su žmogaus ir gimtinės šaknimis.“
Savo tėvo šaknimis J. Rimkus pradėjo domėtis 2007 metais. Iš pradžių bandė pats ieškoti dokumentų archyvuose. Tačiau didžiulėse knygose rasti tik tai, kas susiję su viena gimine, neturint archyvaro patirties, – sudėtinga. Be to, daugelis senųjų dokumentų išrašyti lotynų, senovine lenkų ar rusų kalbomis, sunkiai įskaitomomis rašysenomis. Prireiktų vertėjų pagalbos.
Tuomet sužinojo, jog iš Tytuvėnų kilusi Sigita Gasparavičienė (Kasiliauskaitė) vadovauja būtent tokias paslaugas teikiančiai firmai „Archeonas“. Jos specialistų komanda per palyginti neilgą laiką suranda visus reikiamus dokumentus.
Pirmasis tyrimas, jo aprašymas ir leidinio sudarymas užtruko trejus metus. J. Rimkus tuomet dar dirbo valstybės tarnyboje, tad stigo laiko.
Seniausieji Rimkų giminės atstovai sakydavo, kad „jie kilę iš kunigaikščio dvaro“. Tačiau archyvuose iki 1712 metų aptiktuose dokumentuose Rimkai pristatomi sulenkinta Rimkevičių pavarde, bet visur pabrėžiama, jog jie – valstiečiai.
Tik vienintelis dokumentas liudijo, kad 1430 metais Kazimieras Jogailaitis pasirašė dekretą, kuriuo skiria žemės valdų Šemetai ir Rimkui. Valdos šiandieninėje Šaukėnų seniūnijoje. Tai leistų spėti, jog Rimkų giminė galėjo būti kilusi iš didikų, nes bet kuriam prašalaičiui Kazimieras Jogailaitis žemės valdų nebūtų skyręs.
Deja, daugiau kilmę iš didikų patvirtinančių dokumentų aptikti nepavyko. Spėjama, jog nuosavybės reikalus galėjo tvarkyti ir dokumentus turėti Šemeta. Todėl Rimkų pavardė kituose dokumentuose neaptinkama.
Vėliau J. Rimkus domėjosi savo mamos giminės Barančiukų ir Baranauskų genealogija. Šios giminės atstovai taip pat buvo kilę iš valstiečių. Sėslūs, pamaldūs žmonės.
Bajorystė atrasta per tris dienas
Šių metų pradžioje žmonos Salomėjos paprašytas J. Rimkus ėmėsi jos tėvo giminės tyrimo. Jau anksčiau buvo bendravęs su vyriausiais giminės atstovais, nusibraižęs dar gyvų senųjų ir jaunųjų giminės atstovų šeimų schemas.
Kai vėl kreipėsi į firmą „Archeonas“, specialistai neslėpė, jog per pandemiją išsiilgo darbo.
„Po trijų dienų jau gaunu laišką, kad žmonos tėvai Genovaitė ir Dominykas Krikštanavičiai kilę iš bajorų giminės. Buvau priblokštas. Vedžiau paprastą mergaitę, o pasirodo – bajoraitė. Jeigu tėvai būtų žinoję, už manęs, paprasto valstiečio, nebūtų leidę. Pagal istorinius papročius ir anuo metu galiojančias nuostatas būdavo pakankamai retas reiškinys, kad bajoro kilmę turinti mergina tekėtų už valstiečio, arba bajoras vestų nekilmingą“, – su jam būdingu humoru šmaikštauja Juozas.
Iš tiesų Genovaitės ir Dominyko Krikštanavičių gyvenimas nebuvo panašus į bajorų. Šeima augino dešimt vaikų. Gyveno Kelmės rajone, Liolių seniūnijos Elenavos kaime. Visos giminės gyvenimai dažniausiai sukosi šiame Elenavos kaimelyje, kurį savo verksmu, įkvėpus pirmąjį tėviškės oro gurkšnį, pasveikindavo vis naujos gyvybės.
Devynios kartos
Vėliau specialistai ieškojo visų išlikusių duomenų, patvirtinančių ne tik kilmę, bet ir leidusių bent minimaliai susipažinti su visais per 400 metų gyvenusiais Krikštanavičių giminės atstovais.
Mat, pirmieji dokumentai, susiję su šia gimine, siekia septynioliktojo amžiaus pradžią. Paieškos truko dar apie porą mėnesių. O vėliau sudaryta genealoginė shema apima 9 kartas ir 74 asmenis.
Bajoro statusas Krikštanavičiams patvirtintas Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorų deputacijose 1805, 1834, 1875, 1879 metų dekretais. Jų pavardė įrašyta į Kauno gubernijos bajorų knygos pirmąją dalį.
Dokumentai rodo, kad Krikštanavičių protėviai aktyviai dalyvavo valstybės gyvenime. Jonas Krikštanavičius užėmė Mozyrio iždininko pareigas ir 1669 metais dalyvavo Seime karaliumi renkant Mykolą Kaributą Višniovieckį, o 1674 metais buvo Varšuvos elekcinio Seimo delegatu nuo Žemaitijos, kur Lenkijos karaliumi buvo išrinktas Jonas III Sobieskis.
Aptikti duomenys ir apie dviejų įtakingų Krikštanavičių žūtį 1673 metais Chotyno mūšyje kovose su turkais.
Dar vienas žymesnis šios giminės atstovas Šiaulių vaitas Ignotas Krikštanavičius (lenkiškas pavardės variantas Chščionavičius, fundavęs Šiaulių bažnyčios altariją apie 1676 metus. Lenkiškos pavardės buvo sulietuvintos po 1918 metų.
Šeliga herbo paveldėtojai
Surastų archyvuose dokumentų visuma leidžia teigti, kad 1805 metais pirmąkart legitimavęsi Šeligos herbo Ch(K)ščionavičiai yra būtent Salomėjos Rimkienės tėvų šeimos protėviai.
Herbas – gana ryškus ir įspūdingas, bet drauge – mįslingas. Raudoname herbiniame skyde – gulsčias pusmėnulis su į jį įbestu sudvejintu kryžiumi. Heraldikai tokį kryžių vadina lotaringišku arba prūsišku. Mat vienas kryžių be kairiosios viršutinės dalies. Virš šalmo – bajoriška karūna su trimis stručio plunksnomis.
Dokumentuose šio herbo giminės protėviu nurodytas Kristupas Ch(K)šžčionavičius gyvenęs XVII a. pradžioje. Kristupas turėjo sūnų Lauryną ir anūką Joną.
Jonas savo Kilpinių dvarelį paliko dviem savo sūnums Povilui ir Jonui, kurie pradėjo dvi giminės linijas. Šios giminės tėvonija Krikštanuose. 1785 metais Kilpinių dvarelis buvo parduotas. Krikštanavičių giminės atstovai vertėsi nuomodamiesi dvarelius.
Nuo šio laikotarpio atsiranda daugiau dokumentų apie giminės protėvius, jų gyvenimo subtilybes, veiklos pakilimus ir nuopuolius, iki pat šių dienų.
Pavyzdžiui, dokumentuose užfiksuota, kad pokario metais nuo represijų nukentėjo Antano Krikštanavičiaus šeima. Antanas kalėjo Komijoje, jo žmona Birutė buvo ištremta į Kazachiją.
Daug pikantiškų istorijos detalių
– Surinktus dokumentus sulipdėte į vieną istoriją ir parengėte įspūdingą leidinį. Ar jis tik savo šeimai, ar domina ir kitus giminės atstovus?
– Kai kuriuos labai domina, kai kurie dar turi subręsti, apsiprasti su ta mintimi. Leidinį pirmiausiai apžiūrėjo ir įvertino vyriausieji giminės atstovai. Daugelis džiaugiasi, nes supranta, kad tai ne šiaip sau informacinis leidinys. Tai visos Krikštanavičių giminės relikvija. O gal ir gera pradžia detalesniems giminės šaknų tyrinėjimams.
Dabar deriname datą giminės susitikimui. Tada šis leidinys bus pristatytas, o pageidaujantys galės įsigyti.
– Sunku ar įdomu kapstytis po giminės šaknis?
– Pastarajam leidiniui paskyriui atostogas. Tai nebuvo labai sunku. Bet laiko reikia daug. Kartais net naktimis pasėdėti prie kompiuterio. Nemažai laiko tenka skirti pabendravimui su seniausiais, dar senus laikus prisimenančiais giminės atstovais. Kai kurias datas tenka tikslinti vaikštant po kapines ir peržiūrint antkapius. Konsultavausi su istorikais, Karališkos bajorų sąjungos atstovais.
Bet drauge ir įdomu. Atrandi naujos ne tik su gimine, bet su valstybės istorija susijusios informacijos. Pavyzdžiui, faktas, kad lietuviai iki XIV–XV amžiaus neturėjo pavardžių. Buvo vadinami tik vardais.
Įsigalėjus krikščionybei pradėjo atsirasti ir pavardės. Iš pradžių jos buvo kuriamos iš tėvų vardų – Jonaitis, Petraitis, Juozaitis, kartais pagal gyvenamąją vietą – Pakalniškis, Kauniškis arba užsiėmimą – Katilius, Račius, Bliūdžius.
Pirmosios pavardės suteiktos tik turtingiesiems. Tik XVIII amžiuje pavardes jau turėjo visi lietuviai.
Dar vienas įdomus dalykas – ankstesniuose krikšto, mirties liudijimuose ir kituose dokumentuose suteikiama labai daug informacijos apie asmenį.
Pavyzdžiui, „1830 metų gegužės 5 dieną, Šiluvos Romos katalikų bažnyčioje klebono pavaduotojas kunigas Juozas Butkevičius tik šventais aliejais pakrikštijo berniuką vardais Antanas Florijonas, kuris gimė 1830 metais gegužės 4 dieną Kelmės parapijos Kelmynų kaime. Tėvai – bajorai, teisėti sutuoktiniai Dominykas ir Uršulė, iki santuokos Burneckaitė Kžčanavičiai. Krikšto tėvai – bajoras Mykolas Novickis su Barbora, iki santuokos Rimkevičiūtė, bajoro Jurgio Švėgždos sutuoktinė.“
– Rengdamas genealoginius leidinius savo giminėms jau sukaupėte nemažai patirties. Gal ši veikla taps nuolatiniu Jūsų užsiėmimu?
– Genealogija – nepigus malonumas. Kaina labai priklauso, kiek duomenų pavyksta surasti archyvuose, kainuoja jų vertimai iš lenkų, lotynų, rusų kalbų. Jeigu leidinyje paskelbiami tik pagrindiniai duomenys, atsieina pigiau. Jeigu į knygą pridedama daugiau nuotraukų, – brangiau. Galima ieškoti pigiausio varianto, bet tada nukenčia kokybė.
Reta, nebent labai plati ir turtinga giminė gali sau leisti genealoginiams tyrinėjimams ir solidžiam leidiniui skirti 10 000 eurų.
Dažniausiai pasitenkinama mažesne suma ir kuklesniu leidiniu. Aš asmeniškai savo leidiniams ieškojau geriausio kainos ir kokybės santykio. Ruošiuosi tapti senjoru, todėl ketinu šį pomėgį tęsti.
