„Kitava“ – 20 metų su folkroku ir Šiaulių vėliava

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Gyvo garso grupės „Kitava“ įkūrėjai ir lyderiai Rasa Stoškuvienė ir Kęstutis Stoškus – pora gyvenime ir kūryboje.
Garsi šiauliečių grupė „Kitava“ šį sekmadienį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kviečia į jubiliejinį 20-mečio koncertą. „Kitava“ išskirtinė grupė – ji viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo skleisti modernizuoto folkloro idėją ir stipriu emociniu užtaisu pelnė publikos simpatijas.
Apie kūrybos kelią kalbamės su grupės įkūrėjais ir lyderiais Rasa STOŠKUVIENE ir Kęstučiu STOŠKUMI. „Liaudies daina mūsų muzikoje pasidažo lūpas, vilki modernia suknele, avi aukštakulniais ir ji – graži dama – eina per Šiaulius ir Lietuvą“, – sako Rasa.

„Kurkite tai, ko dar nėra“

„Kitava“ savo 15-tą gimtadienį minėjo miuziklo pastatymu, o kaip švęs 20-tąjį?

„Gal pandemija padiktavo, kad dabar norisi žiauriai gero laiko pabūti su savo klausytojais, be kurių mūsų grupės nebūtų, su draugais, bičiuliais, su scenos kolegomis. Tai turėtų būti smagus, jaukus, šiltas ir gilių jausmų vakaras, kurį vadiname tiesiog „tortadieniu“, – sako Rasa. – Norime būti kartu su pačiais artimiausiais ir mylimiausiais.“

Grupės „Kitava“, kuri groja tik gyvą muziką, ištakos studentiškos – susibūrė 2001 metų rudenį Šiaulių universitete Menų fakultete. Grupės krikštamotė yra chorvedė Marija Žibūdienė, kuri tada buvo Muzikos katedros vedėja, ji pasiūlė Rasai, studijavusiai magistrantūroje, kurti grupę.

„Sakė, kurkite tai, ko dar nėra universitete, nėra Šiauliuose ir Lietuvoje“, – prisimena Rasa.

„Universitete buvo liaudies muzikos ansamblis „Saulė“, tad pasvarstėm gal naujai atliekame liaudies muziką?“ – Kęstutis pasakoja, kaip gimė grupės stilistika – modernus folkloro motyvas roko ritmu.

Iš čia ir „Kitavos“ pavadinimas. „Norėjome kažko kitaip. „Kitap, va!“ žemaitia saka“, – žemaičiuoja Rasa, kuri yra žemaitė, ir išverčia, jog lietuviškai išeina „Kita, va“.

Folkroko žanrą ji įvardija „bilietu etninei kultūrai, etninei muzikai į XXI amžių“.

„Tas žanras puiki dovana liaudies muzikai išeiti į gatves, į koncertų sales, mes jai suteikiame platesnę auditoriją, nešdami gražią etninę šerdį,“ – pabrėžia „Kitava“ lyderė.

„Reikia pripažinti, jog ne tik jauni, bet ir augesni žmonės nėra mėgėjai klausytis autentiško folkloro, – sako ji. – Mūsų muzikoje liaudies daina pasidažo lūpas, apsivelka madingą suknelę ir apsiauna aukštakulnius. Ji žavi ir graži dama keliauja per Šiaulius, per Lietuvą, bet širdimi yra ta pati liaudies daina – tauri, brandi, išmintinga. Ir net nežinantys jos pamilsta išgirdę ir stebisi: „Čia liaudies daina? O, gera!“

Ir Rasa, ir Kęstutis yra kilę iš šeimų, kuriose dainuojama, muzikuojama. Kęstučio abu broliai yra muzikantai, Rasos senelis ir tėvelis buvo muzikantai, brolis Vaidotas – „Kitavos“ bosistas ir dainininkas, sesuo taip pat studijavo muziką. Stoškų devyniolikmetis sūnus Tautvydas gitara jau talkina „Kitavai“

„Mūsų muzikinės šaknys pakankamai gilios, – sako Kęstutis. – Mes šeimose susirinkę dar padainuojame, nors kartais su Rasa ir pasakome: gal galime nebedirbti?“

„Tada tėveliai sako: „Vaikai, ar jums gaila – padainuokime“. Ir dainuojame, ir gera, – pasidalija Rasa. – Buitinis dainavimas šeimose dabar retas dalykas. Daina yra bendravimas ir sielos reabilitacija susitikus – dainuoti šeimose visiems linkėčiau.“

Šuolis į sceną

Pirmojoje grupės sudėtyje be lyderių poros dar grojo amerikietis Endriu Penke (kontrabosu), jis tuomet studijavo pagal mainų programą, Vitalis Lebedis (lumzdeliu ir trimitu), armonika griežė Mindaugas Bražas, smuikeliu – Lina Varnagirytė Vedeckienė. Grupė pirmą kartą pasirodė universiteto kalėdiniame koncerte, didžiojoje salėje.

„Tai buvo mūsų šuolis į didžiąją sceną, nes ji tada mums tikrai atrodė labai didelė, – juokiasi Rasa. – O iš tos pirmosios sudėties liko grupėje tik „tėtis“ ir „mama“ – mes su Kęstučiu.“

Šiandieninė grupės sudėtis: Rasa Stoškuvienė (dainų autorė, pagrindinis vokalas), Kęstutis Stoškus (gitara, vokalas), Vaidotas Katutis (gitara, vokalas), Arūnas Šliauteris (akordeonas, klavišiniai, skrabalai), Gintautas Gascevičius (būgnai). Kartu jie muzikuoja jau virš dešimt metų.

Per grupės gyvavimo laiką atrastas ir naujas kūrybinis braižas. Iš pradžių aranžuotos liaudies dainos, po to pradėtos kurti autorinės dainos, perpintos liaudiškos muzikos motyvais ir intonacijomis. „Kitava“ groja tik autorinę muziką ir tik gyvai.

„Tik gyva muzika yra muzika, – teigia Kęstutis. – Kai ant scenos ją atlieki, kai visas kolektyvas pulsuoja vienu ritmu ir matai, kaip emocija užvaldo salę, – tai nepaprastas jausmas. Tik kartą, per Užgavėnes, esame dainavę pagal garso įrašą, kai spaudė 15 laipsnių šaltis, bet tada ir fonograma užšalo.“

Rasos Stoškuvienės sukurtos dainos pelnė populiarumą visoje Lietuvoje, o jos daina „Žemė mano“ skambėjo respublikinėje moksleivių Dainų šventėje. Grupė iš viso išleido šešias kompaktines plokšteles.

Ne tik koncertinė veikla

„Kitava“ yra dalyvavusi įvairiuose muzikiniuose projektuose. Tai teikė žinomumo ir patirčių. Televizijos „Chorų karuose“ Rasa Stoškuvienė vedė Šiaulių studentišką chorą. Patyrė, jog karvedžiu, generolu būti ir garbė, ir didelė atsakomybė. „Bet buvo gera eiti į kitokį amplua“, – teigia ji.

„Kitava“ dalyvauja edukaciniuose projektuose. Rasa Stoškuvienė yra socialinių mokslų daktarė, disertaciją apsigynusi etninio, muzikinio ugdymo tema.

„Tai buvo iššūkis ir aš jį priėmiau, nebuvo lengva imtis mokslinio darbo, nes tuo pačiu metu buvo ir darbas, ir kūryba, ir vaikų auginimas. Bet tai davė pagrindo, pasitikėjimo muzikinėje veikloje, – pabrėžia „Kitavos“ lyderė. – Modernizuodami liaudies muziką mes norime, kad ji netaptų muziejine vertybe, kad būtų kuo prieinamesnė ir labiau girdima. „World music“ stilistika yra elitinis reiškinys, pasaulinis fenomenas. 2001 metais mus vadino „folkjudais“, esą netradicinis folkloras tradiciją žudo. Tiems, kas taip teigė, tiesiog trūko įžvalgumo.“

Dauguma grupės narių yra pedagogai.

„Kitava“ – papildomas, mielas darbas ir gyvenimo būdas, kuris leidžia sviesto ant duonos užsitepti, – atsako Kęstutis į klausimą, ar muzikavimas – verslas ar gyvenimo būdas? – Yra labai geras posakis: susirask mylimą darbą ir darbas tau bus visą gyvenimą hobis. Negalime sakyti, jog mums nepatinka stovėti scenoje, matyti žmonių akis, girdėti aplodismentus. Neigtume – būtume melagiai. Bet negaliu sakyti, jog „Kitava“ – darbas, o jeigu klaustumėte, ar mes turime hobį – tai neturime jokio hobio. Kas eina žvejoti, o mes – dainų kurti.“

„Kad negalvotumėte, jog esame kvaištelėję, pasakysiu, jog žiauriai mėgstame keliauti, – priduria Rasa. – Tik dabar kelionių esame alkani, kaip šunys, pandemija mus sustabdė, bet tas laikas buvo labai geras kūrybai, nes niekur nebereikėjo skubėti.“

„Čia gerai“

Liaudies dainos ir autorinės kūrybos sintezė yra paskutinė R. Stoškuvienės sukurta daina „Čia gerai“, kurioje skamba sutartinės motyvas. Taip pavadinta ir šiais metais išleista grupės kompaktinė plokštelė.

„Mes niekur nuo liaudies dainos nepabėgom, kad ir kukliai kuriu, bet manyje giliai yra nusėdusios liaudiškos intonacijos“, – teigia dainų autorė.

Kas užkoduota leitmotyvu „Čia gerai“?

„Čia gerai – kur gerai jautiesi. Sako, gerai žmonės gyvena Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, o mes sakome – čia gerai: kur tu gyveni, kur tavo šaknys, kur tavo artimieji, kur tavo vaikai lanko mokyklą – tai yra esmė“, – akcentuoja Kęstutis.

„Svarbiausia – su kuo tu esi gyvenime, – papildo jį Rasa. – Kai sukūrėme „Kitavą“, turėjome tikslą savo muzika užkariauti visą pasaulį. Per dvidešimt metų supratome, kad ne užkariavimas yra svarbu, o pats procesas, ėjimas – ir labai svarbu, su kuo tu esi toje kelionėje. Per dvidešimt metų muzikinėje kelionėje buvo ir kalniukų, ir pakalnių, bet šiandien drąsiai galime sakyti, jog mums čia gerai. Gera yra su savo kolektyvu, gera Šiauliuose, gera Lietuvoje, gera išvažiuoti ir gera čia grįžti. Gera kurti, o pats geriausias dalykas yra duoti.“

„Kai daliniesi, viskas sugrįžta dvigubai, – pabrėžia Rasa Stoškuvienė. – Per pandemiją tai ypač pajutome. Daliniesi savo muzikos gabaliukais feisbuke ir sulauki reakcijos – duokite dar, duokite geros energijos! Tai labai džiugina, o gera emocija nieko nekainuoja.“

Ar gros ir dainuos dar po 20 metų?

„Esu Kęstučiui parodžiusi, kaip turėčiau atrodyti, kad pasakytų, mano miela žmona, užteks, – juokiasi Rasa. – O gal ir senukais būdami bruzdėsime ant scenos?! Jeigu roko nebepatempsime, eisime dainuoti autentiško folkloro.“

„Jeigu pensija bus nuo 75-erių metų, tai dar tikrai dainuosime“, – linksmai patikina Kęstutis.

Ko sau ir grupei linki gimtadienio proga?

„Kad nenustotų kirbėti jausmas, jog kad dar kažko noriu, kad neprarastume atradimo džiaugsmo kaip atlikėjai ir kaip muzikos kūrėjai, – linki Rasa. – Tada ir klausytojai bus su mumis.“

„Džiaugiamės sulaukę 20 metų, atsigręžus atrodo, lyg kelios dienos būtų praėję, – pasidalija Kęstutis. – Nuo rugsėjo 10-os keliame savo istorijas į „Kitavos“ feisbuką ir patys matome, koks nemažas kelias nueitas, smagu, kad kolektyve tvyro muzikos aura ir kad turime dar ką pasakyti.“

„Ačiū tiems, kas mumis tikėjo – kas tikėjo mūsų sėkme universitete, Šiauliuose. Ačiū visiems, kas „Kitava“ ir šiandien tiki, o mes ir toliau nešime Šiaulių vėliavą,“ – sako grupės lyderiai.