Naujausios
Nukelkit, mieli nekvestionuojamų sprendimų galią sau priskiriantys ponai, rašytoją nuo postamento ir atiduokite Jurbarko rajono savivaldybei. Tegu vežasi į Klangius! O ant to postamento užkelkite kad ir patį Šimašių – gal jis mažiau nervins į nūdienos gėrį šventai įtikėjusias jautrias ir opias elitinių vilniškių širdis.
Gal net rašytojo palaikus reikėtų išvežti iš Rasų kapinių? Atsilaisvintų kapavietė kokiam nors moderniojo meno atstovui.
O Petrui Cvirkai ir Klangiuose bus gerai! Čia jį visi, kas žino savo krašto istoriją, kas skaitė „Cukrinius avinėlius“, „Žemę maitintoją“, ar „Frank Kruk“, jį mylės. Negailės šmoto gimtinės žemelės pačioje garbingiausioje kaimo vietoje. Nesvarstys, ar ne labiau čia tiktų kokios kitos įžymybės pagerbimas.
Artimieji padės gėlių ir uždegs žvakelę. Juk daugelis mūsų norime būti palaidoti gimtajame krašte, nors gal būt kitam miestui paaukojome pačią brandžiausią savo gyvenimo atkarpą.
Jurbarko rajono valdžia prie šio paminklo galės įteikinėti Veliuonos premiją, kuri anksčiau vadinosi Petro Cvirkos premija, bet neapykanta pritvinkusių protų dėka buvo pervadinta į Veliuonos premiją.
Beje, šią dar Petro Cvirkos vardu vadintą premiją už novelių knygą „Svečias iš Magadano“ apie vokietmetį, tremtį, žydus pelnė ir Amžinybėn jau iškeliavęs tytuvėniškis rašytojas Vladas Kalvaitis tremtyje buvęs ir sovietų lageryje kalėjęs talentingos plunksnos žmogus.
Ir nespjovė į apdovanojimą. Nepurkštavo kaip dabar kartais purkštauja atsiimti diplomų ir premijų „ne iš tų rankų“ neinanti inteligentija. Nesakė: „Man nereikia kolaboranto premijos!“ Atvirkščiai po iškilmių „Šiaulių krašte“ nuoširdžiai dalijosi įspūdžiais: „Labai jaudinausi. Nuleidęs akis stovėjau. Aš nepratęs prie tokios garbės. Būti tarp Sprindytės, Sluckio, Skeivio, Bražėno...“
Nes talentas geba įvertinti ir kitą talentą. Skaudžios gyvenimo patirties prikaupęs žmogus supranta gal ir kitokią, bet nemažiau skaudžią kito žmogaus patirtį.
Galbūt, parsivežę talentingo skulptoriaus Jono Mikėno sukurtą paminklą ir susigrąžinę savo kraštietį namo, jurbarkiškiai vėl išdrįstų premiją pavadinti Petro Cvirkos vardu. Juk tai ne kokia geografinė, aplinkosauginė ar žemės ūkio, o literatūrinė premija, tad natūralu, kai vadinasi rašytojo vardu. Kaip atrodytų, jei kelmiškiai Žemaitės literatūrinę premiją pavadintų Ušnėnų premija, motyvuodami, jog Ušnėnuose gyveno ir rašytojas, publicistas bei švietėjas Povilas Višinskis? O gal iš viso jos atsisakytų, nes ją įkūrė kolūkis, šiuo metu paniekinamai vadinamas „kolchozu“?
P. Cvirkos paminklo paniekinimas – tai ir talentingo skulptoriaus Jono Mikėno kūrybos paniekinimas. Klangiuose radęs prieglobstį rašytojo paminklas tuo pačiu įamžintų bei įprasmintų ir skulptoriaus kūrinį. Tokių tradicinių skulptūrų Lietuvoje nėra labai daug. Tad ji galėtų būti traukos centras į Klangius.
Daugelis talentingų kūrėjų stebisi politizuotais biurokratų sprendimais. Nes kūrėjai jaučia ir mąsto. O politikai kapoja galvas lyg kirviu. Netgi paminklams. Mat, politinis vėjas pakeitė kryptį. Ir siūbuoja tie sočiai maitinami biurokratai pagal vėjo kryptį lyg liaunos nendrės paežerėje.
Jei vėjo kryptis netikėtai pasikeistų, jie pirmieji staigiai persiorientuotų ir siūbuotų reikiama kryptimi.
Argi ne taip buvo, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę? Visi gyvenome sovietinėje realybėje. Dirbome savo šaliai. Vykdėme valdžios nurodymus. Išeitų, jog savaip kolaboravome su sovietine valdžia. Juk okupacijai besipriešinančių drąsuolių ar disidentų buvo tik vienas kitas. Kiti, norėdami tapti viršininkais, priėmė partinius bilietus. Dalis komunistais tapo tik tam, kad neišmestų iš užimamų pareigų. Kiti viešai tuo didžiavosi.
Iš lojalumo okupantams kai kurie žymūs vyrai vedė ruses moteris, moterys tekėjo už rusų vyrų ir didžiavosi rusiškomis pavardėmis. Matyt, tai atverdavo daugiau ir platesnių kelių.
Atkūrus Nepriklausomybę, kai kurie aršiausieji tarybiniai aktyvistai viešai degino partinius bilietus. Skyrėsi su rusais ir rusėmis. Tekėjo už tremtinių. Vedė tremtinių arba bajorių palikuones.
O įtakingiausieji partkomų ir vykdomųjų valdžių klerkai staiga sukūrė naujoviškas – vieni kairiąsias, kiti dešiniąsias partijas ir vėl ėmė valdžią, nes, valdžios nepaėmus, būtų buvę riesta. Galbūt juos kolaboravimu sovietams šiandien kaltintume taip pat kaip kaltiname Petrą Cvirką. Jie vaidino, jog gyvenimą pradeda nuo balto lapo.
Petras Cvirka, būdamas dar visai jaunas, gyvenęs ir kūręs rūsčiu karo ir pokario metu, nespėjo sulaukti kitokių laikų. Nespėjo „atsiversti“. Nes mirė sulaukęs vos 38 metų.
Tad ar turime moralinę teisę jį smerkti? Ar turime teisę nurašyti jo talentą ir per trumpą gyvenimą sukauptą kiekybiškai ir kokybiškai turtingą literatūrinį palikimą? Ar galime išsižadėti rašytojo fiksuotų dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės laiko atspindžių? Ar galime paniekinti itin įtaigų ir stiprų jo meninį žodį? Ar šiandien turime daug jo „Lakštingalai“ arba „Cukriniams avinėliams“ prilygstančių vaikų literatūros kūrinių?
Daugiabučius sovietiniais laikais taip pat statė tais laikais gyvenę žmonės. Tarp jų buvo visokių: ir pasileidusių, ir girtuoklių, ir skundikų, ir tarnavusių KGB ar kitokių išdavikų. Bet būstų šiandien kažkodėl negriauname. Sugebame atskirti pastatą nuo jį stačiusių asmenybių. Tad kodėl kitaip elgiamės su intelektiniu turtu?
Kova su paminklais – silpnos tautos požymis. Savos istorijos neigimas prilygsta neišmoktoms pamokoms. O geriečių ir blogiečių paieškos praeityje ir tariamas „teisingumo“ atstatymas demonstruoja tik žemą kultūrą ir menką toleranciją.
Juk nė vienas šiandien teisėju save laikantis biurokratas negyveno tomis aplinkybėmis, kokiomis gyveno teisiamuoju staiga tapęs kūrėjas ir nebuvo įlindęs į jo kailį.
Šiandien dėl daugelio dalykų galime ginčytis, polemizuoti, konfrontuoti. Tačiau polemika su istorija – jau nebeįmanoma.