Naujausios
Paroda „Laiptų galerijoje“ iš Vilniaus dailės akademijos rinkinių
Dailininko, ilgamečio Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Kosto Dereškevičiaus paroda iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių ir aprėpianti kelių dešimtmečių kūrybinį menininko kelią, neatsitiktinai yra pavadinta tiesiog TAPYBA. Viename pokalbyje su savo bičiuliu ir bendražygiu Arvydu Šalteniu pats tapytojas deklaravo: „Svarbiausia yra asmenybė, žmogaus prigimtis. Jeigu jis gimęs koloristu, tai apsieis be jokių teorijų ir nesvarbu – figūras tapys ar abstrakcijas“. Šioje retrospektyvaus pobūdžio kolekcijoje (kurią savo Alma mater yra padovanojęs jos buvęs studentas ir darbuotojas) pristatomi beveik visi – be galo įvairūs, netgi skirtingi, bet vienijami gaivaus spalvos pojūčio, tapybinės evoliucijos etapai: nuo studijų metų iki brandžiųjų, klasikinių darbų.
K. Dereškevičius pirmiausia yra žinomas kaip legendinio „Ketverto“ – neformalios tapytojų grupuotės (K.Dereškevičius, Algimantas Kuras, A. Šaltenis, Algimantas Švėgžda) narys. 1973 metų vasario 13 dieną šie jauni dailininkai (taip pat ir Algirdas Taurinskas) Vilniuje, „Dailės salone“ (paprastai vadintame „Cvirkos“ – dabar tai „Pamėnkalnio“ galerija) surengė didelio dėmesio pelniusią parodą. Sovietinę nomenklatūrą ir vyresnės kartos kolegas nustebino, netgi šokiravo atviras ir drąsus į meno sceną įžengiančios kartos atstovų požiūris. Remdamiesi lietuviškojo „Ars‘o“ tradicija ir žvelgdami į Laisvojo, Vakarų pasaulio meno horizontus (pop meno, fotorealizmo tendencijas) tapytojai vaizdavo realybę tokią, kokia ji yra – nepapudruotą ir neužsacharintą. Kiekvienas iš „Ketverto“ rinkosi savą strategiją. K. Dereškevičiaus plastika buvo pagrįsta ekspresyvaus prancūziškojo kolorizmo (Pierre Bonnard, Henri Matisse) ir be abejo taip pat savo Mokytojo – Antano Gudaičio (dėsčiusio Valstybiniame dailės institute), taip pat tuo pačiu metu už „Geležinės uždangos“ sprogte sprogusio britiškojo pop meno (David Hockney) permąstymais.
Dailininko tapyba pasižymi aukšta spalvine kultūra ir spalva – kolorizmo uždaviniai jam yra patys svarbiausi (tai pastebima ir studijų metų darbuose, keletas iš jų pristatomi ir šioje parodoje). Tačiau visa tai jungiama su buitinės kasdienybės vaizdiniais – kaimo šokių scenomis, „nužemintais“ (horizonto linijos, žiūrėjimo taško, net „nuobodžių“, kasdienių vaizdavimo objektų prasme) natiurmortais, fragmentuotomis standartinių sovietinių daugiabučių „vedutomis“, kolūkių peizažais ir gamyklų interjerais, kuriuose beveik visuomet šmėsteli žmogus ar gyvulys. Spalvinės problemos su buities fiksacijomis jungiamos ypač patvariais ironijos, netgi grotesko „klijais“. Šiuo aspektu K. Dereškevičius yra savitas ir unikalus, nepakartojamas – ypač žvelgiant į ne vieną kompoziciją kaip savotišką kadrą iš kasdienių sovietinio absurdo kronikų.
Ypač svarbiais motyvais K. Dereškevičiaus tapyboje laikytini du: Moters ir Lango.
Moteris (jos įvaizdis) įvairių laikotarpių darbuose yra labai įvairi – nuo romantiškai lyriškos iki rutiniškai nuobodžios ar vulgarokai erotiškos. Regėtųsi, jog būtent per tokį daugiaprasmį, netgi chameleonišką Moters paveikslą autorius subtiliai (bet kartu ir ironiškai) kovoja su ta pačia sovietine kasdienybe. Tik Moteris toje „bytovuchoje“ yra kitokia – nepaskendusi toje nykioje apsuptyje, o užsisklendusi savo vidiniame pasaulyje.
Lango vaizdinys tapytoją persekiojo daugybę metų. Jis K. Dereškevičiaus darbuose – kaip ir jį supusi aplinka. Nuo iš vaikystės paveldėto tradicinio kaimo reminescencijų iki standartinio vaizdo į aplinką kad ir Žirmūnų mikrorajone. Būtent Langas atveria vaizdą į paties dailininko vidinį pasaulį – kandžiai pastabų ir jautriai pagavų vienu metu.
Kaip minėta, atskirą segmentą parodoje sudaro studijiniai K. Dereškevičiaus darbai, rodantys, kad menininkas išėjo gerą, tačiau vėlesnei jo vertybinei sistemai ne visai artimą mokyklą. Kita vertus spalvinė autoriaus genetika įžvelgiama jau anuomet, 1960–1967 metais. Žvelgiant į puikiai atliktas akademines tikrai galima įtarti, kad po kelių dešimtmečių tapytojas pasuks net link abstrakcijos, nes spalvai jis teikė laisvą, autonominį pradą nuo pat pradžios.
Taip pat eksponuojama autoportretų serija. Ši taip pat deklaruoja tapytojo poziciją nemeluoti – vaizduoti net save patį taip, kaip yra iš tikrųjų. K. Dereškevičius jo paties akiratyje suvokiamas panašiai kaip minėtas Moters motyvas – įvairus, visoks, bet svarbiausia – su unikaliu charakteriu...