
Naujausios
Esame įsitikinę, kad Romualdą galima vadinti ne eiliniu gyventoju, o asmenybe. Beje, kartu pasvarstykime – o kas yra asmenybė? Mums padėti gali ir žodynas: tai ,,žmogus su ryškiais (papr. teigiamais) vidiniais bruožais“. Visi, kuriems teko su Romu bendrauti (kraštotyrininkai, literatai, esperantininkai), pripažins, kad teigiamybių jis nestokoja. O mūsų poetas Justinas Marcinkevičius asmenybės sąvoką dar giliau nušviečia: ,,Asmenybė yra visuomeninė vertybė, per ją visuomenė realizuoja laisvės principą... Asmenybę ugdo ne kalbos apie ją, o praktinė žmonių veikla. Turbūt pagrindinis yra darbo vaidmuo. Darbas – laisvai, su malonumu atliekamas“.
Romui visa, kas susiję su darbu, be galo svarbu. Jis pats dirbo karštai, puldavo kitiems padėti ir mokėjo vertinti dirbantį. Tai galima išskaityti iš jo leidinio ,,Ten, kur Žemda“. Šioje knygoje jis pateikia ne tik istorinius duomenis apie savo pagrindinę ir vienintelę darbovietę, bet ir nusilenkia žmonėms, kartu dirbusiems: mini jų pareigas ir darbo metus, pateikia jų portretus, vaizdingai piešia sunkumus – ,,...nepatogios darbo sąlygos karštyje ir dulkėse, žiemos žvarbume ir slidume pavasario, rudens purvyne, lietuje ir vėjy, nuolatiniame alkoholio traukos lauke išbaidydavo statybininkus“...
Keturios dešimtys metų darbo įmonėje, laimei, leido jam pažinti būrį tikrų savo profesijos meistrų, ištikimiausių įmonės patriotų, kurie ,, tuščioje vietoje gimdė seniausią žmonijos stebuklą – statybą, virstančią būstu, gamykla, naujomis darbo vietomis“. O išvada tinka visiems laikams: ,,Tad visa širdimi ir esybe reiktų lenktis šiam darbo sraigteliui, savo neilgą laiką žemėje ištikimai tarnavusiam savo darbo kolektyvui, įstaigai, firmai, kompanijai“.
Dėmesį prikausto ir kitos jo mintys, ypač apie laiką, paskirtą kiekvienam iš mūsų: ,,Žmogui, vieninteliam žemėje, dovanota teisė – skaičiuoti jam skirtas dienas, mėnesius, metus... Bandau suvokti, kad laikas – šventas, ir niekam nevalia iš jo šaipytis. Net satyrikui...“ Prieš laiko šventenybę Romualdas klaupiasi kasdienine veikla, kurios turi labai daug. Ir dar – jam skirto laiko nenaikina, negadina, nesargdina (negeria, nerūko), sumaniai jį taupo: jo kišenėje kasdien įkištas lapelis su užduotimi – išmokti naujus žodžius arba jam patikusį eilėraštį. Kai reikės laukti, jis mokysis, kartos dešimtimis kartų, kol į atminties dėžutę įrašys!
Tikriausiai daug kam įdomu, kaip Romualdas rado savo kelią, kas vedė jį? Daug kas – Lietuva, gimtinė, knygos, žmonės. Gelvonai – nedidelis miestelis, įsikūręs tarp Kernavės ir Pabaisko, atmintino garsiuoju mūšiu tarp pretendentų į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio sostą – Švitrigailos ir Žygimanto. Laimėjus Žygimantui, buvo suduotas skaudus smūgis Livonijos ordinui. Istorija, kraštotyra Romualdą domino nuo jaunumės, dėmesys šiems dalykams nenuslūgo iki šiol.
Pirmyn stūmė ir mokykla – knygos, kurias rado mokykloje, ir pozityvūs, demokratiški mokytojai. Apie Gelvonų vidurinės mokyklos pedagogus yra pasakęs daug gerų žodžių: ,,...po mokyklos visą savo likusį amžių nešiojamės mums mielų, širdingų mokytojų paveikslus it palaiminimą brandai ir atsakomybei“. Tarp tokių pedagogų jis mini ir Praną Augutį, mokiusį jį lietuvių kalbos ir literatūros dvejus metus. Mokytojas buvo jaunas, ką tik baigęs Klaipėdos mokytojų institutą. Jų, paauglių, klasėje trūko drausmės. Moterys mokytojos rėkdavo, bardavo iki užkimimo, o Augučio pamokose tvyrojo darbinga nuotaika. Išdykauti nė vienas nedrįso, nes mokytojas stebuklinga nematoma lazda daužė triukšmadariams ragus ir nagus. Tą, kuris nuskriaudė silpnesnį, išjuokė, užčiaupė burną storžieviui, mėgstančiam tyčiotis iš ramaus klasės draugo. Buvo labai teisingas, tiesino santykius tarp mokinių.
Iš mokytojo daug ką nauja apie savo mažą miestelį sužinojo. Pasirodo, čia gyvenęs Antanas Baranauskas, ,,Anykščių šilelio“ autorius! Ištrauką iš poemos jie mokysis atmintinai! Vadinasi, reikia domėtis, ieškoti! Mokytojas išmokė eilėraščius skaityti raiškiai, su intonacija, gyvai – jausmus išjausti, vaizdus įsivaizduoti. Romui patiko tokia užduotis: prisirinkdavo penketų iš atmintinai užduotų eilių. Poeziją skaityti mėgo, patikusį eilėraštį nejučia išmokdavo atmintinai.
Jaunas, žvalus mokytojas ir talkose kolūkyje nenustygo: kartu su mokiniais lipo į obelis, nešė pilnus kibirus, kalbėjo ir kalbino, paprašytas pasakojo, po darbo vedė maudytis. Organizuodavo keliones po apylinkes dviračiais, skatino sportuoti.
P. Augučiui išvykus į Vilnių studijuoti, Romui trūko jo. Bet net ir tada, kai mokytojo nebuvo šalia, pavyzdys, kaip gyventi, liko. Juk Romas iki šiol eilių mokosi atmintinai, deklamuoja eilėraščius raiškiai. Kai kartu su ekskursantais važiuoja toliau, progai pasitaikius, pagal išmoktus eilėraščius organizuoja literatūros viktorinas. O kelionės draugai mielai į jas įsitraukia, džiūgauja atsiminę autorius.
Savo Mokytoją Romualdas išlydėjo į kelionę už Saulės, prie jo kapo pasakė daug jautrių žodžių. Jam paskyrė apybraižą ,,Mokytojas su charizmos ženklu”. Ši apybraiža, kaip ir kitos, parašyta puikiai derinant kraštotyrininko kruopštumą su beletristiniais gebėjimais. Tai ryšku ne vien iš apybraižos antraštės, bet ir iš skyrių pavadinimų! Pavyzdžiui, ,,Kur ir akmenys žemaičiuoja“ arba ,,Meškerės pavėsyje“... Kiek jais prasmių atskleista, kiek asociacijų išvingiuota!
Taiklios yra ir kitų apybraižų antraštės. Darbą apie Šiaulių universiteto profesorių, kalbininką Vytautą Sirtautą pavadino "Kalbos ir atminties titaną prisimenant“. Centrinis žodis čia "titanas". Tai ne hiperbolė, o realius pasiekimus ženklinantis žodis. V. Sirtautas išleido 20 mokslo knygų, parašė net 180 straipsnių įvairiomis svarbiomis mokslo temomis. Domėjosi protinio darbo racionalizacija ir pasiekė stulbinančių asmeninių rezultatų. Iš vienu sykiu paeiliui pasakytų 20 žodžių jis galėjo atsiminti net 19. Netrumpą eilėraštį išmokdavo per dvi minutes. Profesorius yra vienas didžiausių Europos poliglotų – skaitomą tekstą galėjo suvokti net trisdešimčia kalbų. Gerai mokėjo ir esperanto – universalaus bendravimo su pasauliu kalbą. Bendravimo su V. Sirtautu valandas Romualdas vadina labai šviesiomis.
Memorialinė apybraiža "Žaliažvaigždžio Mikelio spalvos“ skirta šviesuoliui – kraštotyros šventajam, muziejininkystės aistruoliui Vincui Vaitekūnui atminti. Pusę savo gyvenimo jis tyrinėjo Šiaurės Lietuvos apylinkes: ieškojo eksponatų, užrašinėjo, fotografavo. Pasirodo, jis pirmasis užrašė populiarią visoje Lietuvoje žemaičių dainą ,,Pempel, pempel“!. O antrą pusę gyvenimo praleido ,,Aušros“ muziejuje. Kai tik įkėlė kojas į šią garbingą įstaigą, taip ir ,,įklimpo“. Visam laikui!.
Kraštotyros ir muziejininkystės aistruolis turėjo ir pomėgių. Vienas jų – sodinti ąžuolus ,,Ąžuoluose regiu stiprybę, grožį, taurumą. Jie ilgaamžiai, todėl ateities kartoms išsaugos šviesiausią atminimą“.
Aleksandrijoje, netoli Šiaulių, šlama ąžuolynas. Pirmąjį ąžuolą V. Vaitekūnas čia pasodino 1962-aisiais, paskutinį – 1987-ųjų birželio 7-ąją.Tai buvo priešpaskutinė šviesuolio gyvenimo diena.
Minėtos trys apybraižos plačios, išsamios. Parašė visą pluoštą trumpesnių apie darbo draugus, tremtinius. Jose pagrindinį dėmesį skiria žmogaus dvasios grožiui, išskirtinumui. Vieną iš tokių – ,,Eilinis, vertas daugelio žvaigždučių“– paskyrė Vytui Laumakiui. Cituojame: ,,Iki Laumakio atėjimo į MV įmonę bent keliasdešimt suvirintojų buvo priimta ir tiek pat atleista. Daugiausiai pagal vieną ir tą patį Darbo įstatymo straipsnį ,, Darbo drausmės pažeidimas, girtavimas darbo metu“. Neįsivaizduojama trauka svaigintis alkoholiu likdavo stipresnė už visus draudimus. Vytas buvo tvirtas: jokio mėginimo darbo metu prisišlieti prie svaigalų butelio! Autorius greitai suprato, kad šis žmogus visiškai nevartoja svaigalų. Jis – išskirtinis!
Apybraižos ,,Alfonso Samio ąžuolas” herojus – bokštinio krano mašinistas Alfonsas Samys. Tada jų brigada statė penkiaaukštį baltamūrį Aušros take. Statybininkams kelią pastojo ąžuoliukas, matyt, paliktas nugriauto namo šeimininkų. Alfonsas suko galvą – kaip išsaugoti ąžuolaičio gyvybę? Medelis šiek tiek nukentėjo, bet išliko gyvas. Pavasarį skleidė lapus, stiebėsi į saulę. Jis ir dabar tebeauga. Aplinkiniai jį vadina Alfonso Samio ąžuolu.
Už visus minėtus ir nepaminėtus darbus Romas Rutkauskas apdovanotas Mikelio prizu – kraštotyros garbės ženklu. Apdovanojimo jis nesureikšmina, save vadina smulkiuoju kraštotyrininku, krašto raštininku, tačiau pripažįsta: ,,Mes visi liejome vandenį ant kultūros malūno, kad šis nepaliautų suktis”.
Romas – vienas iš veikliausių Šiaulių krašto literatų, ne vieną dešimtmetį priklausąs Šiaulių literatų susivienijimui. Jo sukrautas kūrybos bagažas įsidėmėtinas. Tai daugiausiai satyriniai prozos ir poezijos kūriniai, kuriais autorius stengiasi skaitytojus pasukti dvasinio tobulėjimo kryptimi.
Didelis kūrėjo turtas – kalba. Romualdas šį turtą ėmė krauti nuo mažens. Gerai įsiklausė į senelių ir tėvų kalbos intonacijas, įsidėmėjo gimtosios dzūkų tarmės ypatumus, žodžius graibė iš užmaršties gelmių, gelbėjo nuo svetimųjų įtakos, sukūrė ne vieną naujažodį.
Žodžio tarnyba literatui – svarbi. Tai tautos dvasios tarnyba. Ir pasakytas, ir parašytas žodis turėtų būti švarus, garbingas. Už žodį jis jaučiasi labai atsakingas: ,,Ne vieną dešimtmetį popieriuje it kareivius vis rikiuoju savo žodžius, sakinius, posmus, bandau įpūsti į juos dvasios, kad neliktų visai išdvėsę ar išvėsę”.
Tikslingas nusiteikimas davė rezultatų. Skaitome atsiminimų novelę ,,Kelionė gulbių ežeru “ (skirtą V. Vaitekūnui) ir stabtelim, norėdami pasigrožėti žodžio spalvingumu, sukurto vaizdo raiška: ,,Pavydėtinai saulėta diena visu žvilgumu mūsų akims atvėrė šio kalvomis kepurėto, ežerėto Aukštaitijos kampelio spalvas. Virš galvų plaikstėsi balsvų debesaičių kuodelis. Niekas nepastebėjo, kada, sutirštėjus debesynams, surūgo padangė. Dangus ėmė spjaudytis baltais lediniais žirneliais”. Ne tik pradžia, bet ir visas novelės tekstas įdomus, intriguojantis – vaizdingai aprašytas gamtos stichijos prasiveržimas, išryškinta žmonių stiprybė…
Literatas R. Rutkauskas, be abejo, turi satyriko talentą. Yra susipažinęs su įvairiomis satyros formomis. Įdomi jo autoironija (,,Nevykusiam gyvenimo tapytojui”, ,,Autošaipsmas”). Retas kūrėjas yra toks reiklus ir ironiškas sau. Mėgsta šaržą. Paties žmogaus nešaržuoja, išjuokia tik jo ydas: pomėgį rūkyti, svaigintis alkoholiu, veltėdžiavimą, dvasinę tuštumą. Vienas iš įdomesnių satyrinių kūrinių "Ožkos parsidavimas”. Jame sukurta originali komiška situacija, tipiška visų laikų kalbos darkytojams.
Literato R. Rutkausko eilėraščiai turi tautosakinių ir kraštotyrinių ženklų: gimę iš patarlių (,,Nekask kitam duobės”, ,,Neperšokęs griovio, nesakyk op”) ar susiję su sodiečio darbu (kūle, talkomis). Yra mėginęs gilintis į gyvenimo prasmės klausimus. Sukūrė nemažai aforizmų.
Stasys Bulzgis, ilgametis literatų susivienijimo vadovas, yra išleidęs knygą ,,Vidurnakčio novelės”. Vieną novelę – ,,Lemties kūdikį” – paskyrė R. Rutkauskui. Joje atkreipiamas dėmesys į herojaus (R. Rutkausko) dvasios stiprybę. Dar visai jaunas, neturėdamas nė trisdešimties, po skaudžios avarijos darbe neteko dešinės rankos, o kairioji po nesėkmingos operacijos vaikystėje nebuvo tvirta. Likęs viena ranka, jis vis dėlto rado savyje jėgų prisikelti prasmingama gyvenimui: sugrįžo į darbą įmonėje, tęsė pamėgtas veiklas. Išmoko meistriškai vairuoti automobilį, privertė ranką rašyti, žaisti tenisą. Kokia didi stiprybė slypi kiekviename jo parašytame žodyje, kiekviename skubriame žingsnyje mūsų miesto gatvėmis. Mes turime herojų savajame mieste!
R. Rutkauskui, švenčiančiam garbingą jubiliejų Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filialas surengė nuotaikingai iškilmingą popietę.
Į šventę susirinko daug garbingų šiauliečių – literatų, kraštotyrininkų, esperantininkų, buvusių bendradarbių ir studijų bičiulių ir Lieporių bendruomenės narių.
Jubiliatas šmaikščiai pasakojo savo gyvenimo nuotykius, paskaitė pluoštą satyrinių kūrinių. Gerai įsiklausėme į buvusio įmonės vadovo Z. Sabalio žodžius – Romas buvo aukščiausios kvalifikacijos inžinierius, vyriausias mechanikas. Tokių retai tebūna. Kraštotyrininkas D. Balčiūnas prisiminė linksmas, draugingas studentiškas dienas, į paskaitas ir šokius kartu ėję, tas pačias jaunystės dainas dainavę. Koks gerumas tai prisiminti abiem. Keliautojas B. Vengrys itin raiškiai perskaitė minėtą S. Bulzgio novelę ,,Lemties kūdikis“. Pirmą kartą su esperantininkais dainavome lietuvių liaudies dainą ,,Oi, žiba žiburėlis“, V. Vaitekūno išverstą į esperanto kalbą. Jubiliatui skirtą sveikinimo dainą užvedė Lieporių bendruomenės pirmininkė E. Užkuraitienė.
Šiaulių savivaldybės tarybos narys S. Stasiūnas šventės dalyviams netikėtai pateikė staigmeną – perskaitė prašymą jubiliatui sutikti jį, kaip veiklią, spalvingą, stiprios dvasios asmenybę, siūlyti kandidatu į 2019 m. Šiaulių garbės piliečių rinkimus. Susirinkusieji pasiūlymui pritarė ir tai patvirtino savo parašais.
Romualdas RUTKAUSKAS
Nevykusiam gyvenimo tapytojui
Tapau gyvenimo paveikslą,
Paklojęs drobę ant grindų.
Renku spalvas, paletę vaiskią,
Braukyt teptukais ketinu.
Kampe paveikslo – aš įbridęs
Su savo batais purvinais.
Žiū– artimieji smalsiai vėpso,
Čia pavyduoliai, ten – draugai.
Kaip megzt siužetą? Akys mirga.
Nuo tų varsų – sodrių, saldžių,
Šviesių, tamsių ir nelaimingų,
Piktų, senų mirties spalvų.
Ir trypčioju čia daugel metų,
Pritrypęs daug tamsių dėmių.
Numatomo šešėlio vietoj
Pritryniau net duobių, skylių.
Bandau pradėti nuo fragmento,
O jau paskui – kaip Dievas duos.
Bet saulė leidžias. Nebespėju
Pabaigti darbo iškilnaus.
Tapau gyvenimo paveikslą
Daug metų, mėnesių, dienų.
Matyt, tapytojas aš prastas,
Nes tuščią drobę vis trinu.
Ožkos aukojimas
Skiriu prekeiviams, kuriems įgriso kalbos valandėlės
Kai ligi gyvo kaulo nusibodo tampytis su ožka, nutariau ją parduoti, apie tai paskelbiau sąsiuvinio lape ant stulpo:
,,Kazlėkų gatvėje pas Bulvinį
SKUBIAI IR NEBRANGIAI PARSIDUODA OŽKA“.
Po poros dienų žiūriu – po tekstu svetima ranka pridurta:
,,Ožiai, nesnauskit!“
– Dievaži, paskubėkit, raguotieji – kikeno į saujas praeiviai, o informaciją patikslinau, išbraukdamas ,,IR NEBRANGIAI“
Po savaitės žemėliau atsirado įrašas ,,ožiai, dar pasiderėkit!“
Matyt, interesantai vėl nesuprato, sumojau ir skelbimą papildžiau dar konkrečiai: ,,UŽ TŪKTANTĮ!“.
Ar ne per brangiai, begėde ožkele? – regiu kitądien žemiau.
Vis tiek nesuprato žiopliai, pyktelėjau, tad buvau priverstas skliausteliuose net pamokyti: ,,BE TŪKSTANČIO DABAR NĖ AVIES NEGAUSI.“
Kitą dieną išsižiojau išvydęs prierašą:
,,nereikia man tavo avies, aš ne avinas!“
,,Jei nieko nesuvoki, tai neabejotina, kad tamsta – avinas!" – atkirtau šiam kiek žemėliau.
,,Tu pats – avinas, aš – ožys!“ – po poros dienų skaitau dar žemiau.
,,Atsikabink, ožy. Jei ne nuo mano ožkos, tai bent nuo stulpo ir netrukdyk prekiauti", – piktai išbariau įkyrųjį nemokšą, brūkštelėjęs lapo apačioje.
,,Prasmek, avine, su savo pasileidėle ožka!" – matyt, to netikšos, to tipo rankos šiandien vėl radau iškeverzota primarginto skelbimo kampe.
O gaila, aš dar ne taip parašyčiau, ką manau apie tą neraliuotą ožiagalvį. Deja, užsitęsus susirašinėjimui, lape nebeliko vietos.
Liūdniausia, kad vargšelė ožka savo pirkėjo vis dar nesulaukia. O, rodos, taip nebrangiai parsiduoda...
