
Naujausios
Kiekvienam lietuviui – po Naisius
Prieš 25 metus, dar nebaigęs universiteto, Petras Adeikis nusipirko sodybą Kurtuvėnų regioniniame parke esančiame Naisių kaimelyje. Dalis jo – Kelmės, dalis – Šiaulių rajone, nors kaimelyje – tik kelios sodybos. Dabar trys jų priklauso Adeikių šeimai. Jas pirko, nes norėjo, kad gamtoje ilsėtųsi ir suaugę vaikai bei anūkai.
"Kiekvienam lietuviui reikėtų turėti po Naisius, – juokauja Šiauliuose gimęs ir augęs gamtos tyrinėtojas. – Aš dūstu mieste."
Būtent sodyba Naisiuose, buvimas šalia gamtos, natūralus jos stebėjimas ir tyrinėjimas paskatino gamtininką rašyti disertaciją apie apuokų reintrodukciją. Doktorantūros studijos – kiek vėlyvos, tačiau tyrinėtojas mano, jog svarbius darbus geriausia atlikti, kai ateina branda.
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje P. Adeikis dėsto medžioklinę kinologiją, biotechniją – su laukinės gyvūnijos išteklių naudojimu bei populiacijos valdymu susijusias disciplinas.
Laisvalaikį leidžia sodyboje, kurią supa miškas, unikalios kalvos, pelkės, kur bebrai suformavo unikalias ekosistemas.
O kieme, specialiuose voljeruose, ant kiaušinių tupi didžiųjų apuokų patelės. Jos išperės paukštelius, kurie, išaugę sodyboje, bus paleisti į laisvę. Taip gamtininkas gausina baigiančią išnykti didžiųjų apuokų rūšį. Į laisvę per pastaruosius aštuonerius metus kartu su Kauno zoologijos sodu paleido apie dešimt jauniklių.
Kituose voljeruose gyvena lūšys. Jas gamtininkas taip pat veisė, kad paleistų į laisvę. Paleido apie dešimt jauniklių. Jie buvo stebimi GPS siųstuvais. Rezultatas – puikus – į laisvę paleisti jaunikliai dauginasi.
Šiuo metu patelės atskirtos nuo patinų. Lūšių populiacija Lietuvoje pagausėjo. Todėl veisimas nelaisvėje tampa atsarginiu variantu.
Laisvė ir jos pavojai
Sodyboje užaugintus apuokus gamtininkas į laisvę pradėjo paleidinėti 2014 metais kartu su atvežtais iš Kauno zoologijos sodo apuokais. P. Adeikis paukščiukus kurį laiką laikydavo savo voljeruose, kad jie apsiprastų su natūralia gamta.
Tai vadinamas minkštasis perkėlimas į laisvę su adaptacijos periodu. Jaunikliams išskridus, voljeras kelioms dienoms būdavo paliekamas atviras, jame padedama maisto, kad paukščiai, iš karto nepritapę gamtoje, galėtų parskristi ir pasimaitinti.
Kietuoju perkėlimu laikoma, kai nelaisvėje išauginti jaunikliai atvežami į mišką ar palaukę ir iš karto ten paleidžiami. Tai pavojingas būdas, ypač jeigu apuokai paleidžiami netinkamu laiku. Geriausia paleisti tuomet, kai paukštis aktyviausias – temstant. Kitu laiku jį gali užpulti varniniai paukščiai.
Kartą gamtininkui pačiam teko nuo kranklių saugoti dieną į laisvę paleistus apuokų jauniklius.
2015 metais gamtininkas į laisvę paleido jau ne zoologijos sode, o savo sodyboje išperintus ir išaugintus apuokus. Paukštelius perinti pradėjo, kai pats mokslo tikslams įsigijo didžiųjų apuokų.
Šiuo metu turi dvi jų poras. Pirmąją parsivežė iš Šveicarijos. Antrąją porą padovanojo Vokietijos zoologijos sodas.
Viena patelė jau buvo nejauna. Apie dešimt metų pagyvenusi sodyboje, krito. Ją teko pakeisti kita. Tačiau ši – baugšti, nelabai tinka veisimui.
Nevienodai drąsiai į laisvę neria ir jaunikliai. Pavyzdžiui, pernai, atidarius voljerą, į laisvę išleista porelė didžiųjų apuokų jauniklių. Patinėlis išskrido iš karto, o patelė liko atvirame voljere dar kelioms dienoms. Jos draugas nuolat parskrisdavo. Po trejeto dienų įsidrąsino išskristi ir patelė.
Disertaciją apie gyvūnų paleidimą į laisvę rašantis šiaulietis savo žiniomis apie laukinių gyvūnų ir paukščių reintrodukciją dalijasi įvairiose konferencijose Lietuvoje ir užsienyje.
Išperi po vieną du paukštelius
P. Adeikis pasakoja, jog apuokų patelės išperi tik po vieną, du arba tris paukštelius. Jos peri ant žemės. Išsikasa duobutę. Į ją pradeda dėti kiaušinius. Padėjusios pirmąjį kiaušinį jau nesitraukia nuo lizdo. Ant jo tupėdamos padeda dar kelis kiaušinius. Tad paukščiukai išsirita ne vienu metu – kiekvienas maždaug po trisdešimties dienų.
Gamtininkas pamėgino didžiųjų apuokų išperinti ir inkubatoriuje. Pavyko.
Manoma, jog Lietuvoje laisvėje peri apie 20 didžiųjų apuokų patelių. Panaši situacija ir kaimyninėse Lenkijoje, Latvijoje ir Baltarusijoje.
Perėjimas ant žemės buvo viena iš dažniausių didžiųjų apuokų nykimo priežasčių. Jų lizdus dažniausia sunaikindavo šernai ir plėšrūnai. Be to, apie ketvirtadalis kiaušinių – negyvybingi. Galiausiai menkas ir apuokų jauniklių išgyvenamumas.
"Didysis apuokas – gražus paukštis. Matau jam nišą Lietuvos gamtoje, – sako gamtininkas. – Jis sėslus, teritorinis paukštis."
P. Adeikis paneigia mitą, jog apuokams reikia sengirių. Šis paukštis į mišką skrenda ne giliau kaip šimtą – du šimtus metrų. Geriausiai jaučiasi palaukės ir miško sankirtoje ir ten, kur yra vandens telkinys.
Kaip ir visi gyvūnai laikosi ten, kur yra grobis. Sengirėje jis kankorėžių ar gilių neles, o prie vandens telkinių jo grobiu tampa vandens paukščiai. Kartais labai alkanas didysis apuokas gali užpulti kiškį, lapę ar net mažą stirniuką. Gali medžioti net naminius gyvūnus – kates arba vištas. Jo ginklas – aštrūs nagai.
Pats paukštis nėra didelis. Patelė sveria apie 4 – 4,5 kilogramo, patinėlis, paprastai, būna mažesnis.
Gamtininko paleisti apuokai turi visas sąlygas išgyventi laisvėje. Netoli Šventjonio tvenkiniai, kuriuose gausu vandens paukščių ir smulkiųjų žinduolių.
Gamta ir žmogus
– Jūs esate ir asociacijos Ekosistemų apsaugos centro vadovas. Kas labiausiai neramina žmogaus santykyje su gamta?
– Pernelyg įžūlus žmogaus kišimasis į gamtą. Dabar lyg virusas plinta keista mada. Daugelis vaidina gamtos mylėtojus, gamtos fotografus, bet nemokšišku priartėjimu prie gamtos dėl nuotraukos ar galėjimo pasipuikuoti geru kadru, dėl pigaus populiarumo jie kenkia gamtai.
Ar žmogus norėtų, kad kas nors brutaliai gudraudamas veržtųsi į jo guolį ir fotografuotų? O šie tariami gamtos mylėtojai kartais dar važiuoja į mokyklas ir giriasi mokiniams, kaip priartėja prie perinčio paukščio lizdo.
– Bet šiandieniniams prie kompiuterių ir telefonų prijunkusiems vaikams galbūt ne taip, kaip pasakoja tie fotografai, reikia pasakoti apie gamtą. Juk daugelis miesto vaikų greitai nebežinos, kaip atrodo karvė.
– Apie gamtą reikia pasakoti teisingai, mokyti vaikus atsargiai ją stebėti nekenkiant ir netrukdant. Savo sodyboje kartais priimame vaikų grupes, jei iš anksto susitaria.
Holivudas ir internetas dabar labai iškreipia vaizdą apie gamtą. Pavyzdžiui, filmuke rodoma, kaip meškiukas eina apsikabinęs elniuką ir dainuoja. Absurdas. Visiškai iškreipiamas vaiko supratimas apie gamtą. Kodėl bent filmuko pabaigoje neparodoma, ką iš tikrųjų meškiukas padaro su elniuku?
– Minėjote, jog į gamtą negalima žiūrėti per humanizmo prizmę. Kodėl?
– Manęs paprašė pagloboti jūrinį erelį. Jis sužeistas. Amputuota pusė sparno. Globoju, maitinu, juo rūpinuosi. Bet jam mano globa – tik kankinimasis ir ištisinis stresas. Paukštis kasdien ilgesingai žiūri į dangų. Ar tai globa?
Manau, jog gamta privalo reguliuotis pati. Daug paukščių ir gyvūnų susižaloja, žūsta. Jeigu susižalojo, geriau tegu žūsta negu kankinasi. Globoti reikia tik labai retas rūšis. Nors ir čia yra išlygų. Teko matyti filmą, kaip retos rūšies beždžionės ėda kitos retos rūšies beždžiones. Mokslininkai šioje situacijoje nusprendė nesikišti ir palikti tik gamtai.
– Jūs esate ir medžiotojas. Ar šis pomėgis nesikerta su gamtininko profesija?
– Visuomet pabrėžiu, jog esu medžiotojas. Medžiotojas, naikindamas kai kuriuos žvėris, padeda gamtai. Reguliuoja kai kurių rūšių populiacijų dydį, padeda gamtai. Kartais į medžioklę kaip ir į gamtą peršamas iškreiptas požiūris. Mat, medžioklė dabar įgijusi daugybę veidų. Vieniems tai poilsis, kitiems pramoga, tretiems pragyvenimo šaltinis. Tačiau tikrasis jos tikslas – neleisti vienoms gyvūnų rūšims labai įsigalėti ir iki išnykimo sunaikinti kitas. Pavyzdžiui, itin gausi šernų populiacija Lietuvoje labai prisidėjo prie didžiųjų apuokų, tetervinų ir kurtinių nykimo.