Netikėtas Sofijos Romerienės ir Onos Römerienės susitikimas

Bran­džiau­si kū­ri­niai

Tarp­tau­ti­nė pa­ro­da "Su­si­ti­ki­mas: dai­li­nin­kės So­fi­ja Ro­me­rie­nė ir Ona Röme­rie­nė", pa­reng­ta iš Šiau­lių "Auš­ros" ir Lat­ga­los kul­tū­ros ir is­to­ri­jos (Rė­zek­nė, Lat­vi­ja) mu­zie­jų rin­ki­nių, bu­vo ati­da­ry­ta tre­čia­die­nį.

"Auš­ros" mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za pri­mi­nė, kad, mi­nint Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos vals­ty­bių at­kū­ri­mo šimt­me­tį, "Auš­ros" mu­zie­jus pri­sta­tė pa­ro­das Lat­ga­los kraš­te.

"Pa­ro­dų me­tu ra­do­me is­to­ri­nę si­ją, su­jun­gu­sią Lie­tu­vą, Lat­vi­ją – O. Röme­rie­nės dar­bų ko­lek­ci­ją. Pa­gal­vo­jo­me, kad pri­sta­ty­ti bend­rą pa­ro­dą ir iš­leis­ti ka­ta­lo­gą bū­tų la­bai pra­smin­ga", – sa­kė R. Bal­za.

Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je at­vy­ko Lat­ga­los kul­tū­ros ir is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rė Anas­ta­si­ja Strau­ta, Dai­lės sky­riaus ve­dė­ja Ine­sė Dun­du­rė ir Rė­zek­nės mies­to ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja švie­ti­mo, kul­tū­ros ir so­cia­li­niais klau­si­mais Li­di­ja Os­tap­ce­va.

Lat­viš­kai kal­bė­ju­sias vieš­nias į lie­tu­vių kal­bą ver­tė Šiau­lių uni­ver­si­te­to doc. dr. Re­gi­na Kva­šy­tė.

A. Strau­ta pri­si­mi­nė prie­šis­to­rę: 1992 me­tais Rė­zek­nę ap­lan­kė O. Röme­rie­nės sū­nus Hen­ri­kas Se­ve­ri­nas de Ro­me­ris iš Ka­na­dos. Jam di­de­lį įspū­dį pa­li­ko Lat­ga­los kul­tū­ros ir is­to­ri­jos mu­zie­jus – už­si­mez­gė drau­gys­tė. 2008 me­tais sū­nus pa­do­va­no­jo 4 to­mus pri­si­mi­ni­mų apie sa­vo mo­ti­ną.

2016 me­tais Röme­rių gi­mi­nės at­sto­vai Lat­ga­los kul­tū­ros ir is­to­ri­jos mu­zie­jui per­da­vė da­lį Onos Röme­rie­nės kū­ry­bi­nio pa­li­ki­mo – 110 ak­va­re­lių ir 150 vie­ne­tų ar­chy­vi­nės me­džia­gos.

Ar­tė­jant Lat­vi­jos 100-me­čiui, mu­zie­jus kar­tu su sū­nu­mi nu­ta­rė su­reng­ti O. Röme­rie­nės pa­ro­dą, jo­je bu­vo eks­po­nuo­ja­mos ne tik ak­va­re­lės, bet ir įvai­rūs šei­mos daik­tai, re­lik­vi­jos.

"Ši pa­ro­da kar­tu yra ir pa­dė­ka gy­ve­nan­tiems išei­vi­jo­je: jie yra mū­sų tau­tų at­sto­vai ir tai yra mū­sų kul­tū­ri­nės is­to­ri­jos iš­sau­go­ji­mas. Ačiū vi­siems: dai­li­nin­kės iš­ke­lia­vu­sios ana­pi­lin, bet toks ne­ti­kė­tas su­si­ti­ki­mas įvy­ko čia, mums ma­tant, mums da­ly­vau­jant", – sa­kė A. Strau­ta.

Pa­ro­dą pa­ren­gė, eks­po­na­tus at­rin­ko ir teks­tus su­kū­rė Ode­ta Stri­pi­nie­nė, Vir­gi­ni­ja Šiukš­čie­nė ("Auš­ros" mu­zie­jus), Ine­sė Dun­du­rė (Lat­ga­los kul­tū­ros ir is­to­ri­jos mu­zie­jus), dr. Jo­lan­ta Šir­kai­tė (Lie­tu­vos kul­tū­ros ty­ri­mų ins­ti­tu­tas).

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi bran­džiau­si abie­jų dai­li­nin­kių kū­ri­niai (1916–1959).

Trem­tis, emig­ra­ci­ja, lai­kas pa­si­glem­žė di­džią­ją da­lį dai­li­nin­kių kū­ri­nių: iš­si­bars­tė po įvai­rias ša­lis, pra­žu­vo ar bu­vo su­nai­kin­ti.

Mė­gsta­mos abie­jų dai­li­nin­kių te­mos – šei­mos ir vai­kų po­rtre­tai, dva­rų, ku­riuo­se gy­ve­no, in­ter­je­rai ir pei­za­žai, vals­tie­čių po­rtre­tai ir kas­die­ny­bė.

So­fi­ja ta­pė alie­ju­mi, ak­va­re­le, pie­šė pieš­tu­ku ir pa­ste­le. Ona ta­pė tik ak­va­re­le. Dai­li­nin­kių kū­ry­bos pa­grin­diai žan­rai – po­rtre­tas, pei­za­žas, na­tiur­mor­tas.

Pa­ro­dos ati­da­ry­me pri­sta­ty­ti ir du lei­di­niai: per­nai Rė­zek­nė­je iš­leis­tas ka­ta­lo­gas "Atg­rie­šanās. Ja­no­po­les Ro­me­ru man­to­jums" ("Sug­rį­ži­mas. Ja­na­po­lės Ro­me­rių pa­vel­das") bei Šiau­liuo­se vei­kian­čios pa­ro­dos ka­ta­lo­gas "Su­si­ti­ki­mas: dai­li­nin­kės So­fi­ja Ro­me­rie­nė ir Ona Röme­rie­nė".

Pa­ro­da Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je veiks iki lapk­ri­čio 17 die­nos. 2020 me­tų ru­de­nį ji bus eks­po­nuo­ja­ma Lat­ga­los kul­tū­ros ir is­to­ri­jos mu­zie­ju­je.

Skir­tin­gi ir pa­na­šūs gy­ve­ni­mai

Abie­jų dai­li­nin­kių gy­ve­ni­mą pri­sta­tė dai­li­nin­kų Ro­me­rių di­nas­ti­jos ty­ri­nė­to­ja dr. Jo­lan­ta Šir­kai­tė.

"Šis su­si­ti­ki­mas man, kaip me­no­ty­ri­nin­kei, ne­ti­kė­tas ne tik dėl to, kad šios dvi dai­li­nin­kės šiek tiek ski­ria­si sa­vo kū­ry­ba, bet dar ir dėl to, kad gy­ve­ni­me te­bu­vo su­si­ti­ku­sios tik ke­le­tą kar­tų", – sa­kė J. Šir­kai­tė.

S. Ro­me­rie­nė ir O. Röme­rie­nė iš­te­kė­jo už ant­ros kar­tos pusb­ro­lių Röme­rių.

Po ve­dy­bų So­fi­ja gy­ve­no Ty­tu­vė­nų (Ty­tu­vė­nė­lių) dva­re (Kel­mės r.), Ona – Ja­na­po­lės dva­re ne­to­li Rė­ži­cos (da­bar Rė­zek­nė Lat­vi­jo­je).

Pir­mą kar­tą So­fi­ja ir Ona su­si­ti­ko 1915 me­tais Bal­ta­ru­si­jo­je, Vi­tebs­ko gu­ber­ni­jo­je, Anins­ke. Iš Ty­tu­vė­nų So­fi­ja ir jos vy­ras dva­ri­nin­kas, eko­no­mis­tas ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas Eu­ge­ni­jus dėl ka­ro bu­vo pa­si­trau­kę su tri­mis vai­kais. Su ma­ma ir bro­liu iš sa­vo na­mų į Anins­ką bu­vo at­vy­ku­si ir Ona Sol­ta­nai­tė – čia ji su­si­pa­ži­no su An­ta­nu Röme­riu.

Ona ir So­fi­ja – len­kai­tės. So­fi­ja Dem­bovs­ky­tė gi­mė Tar­tu, tė­vas Ta­deu­šas Dem­bovs­kis tuo me­tu stu­di­ja­vo me­di­ci­ną, mo­ti­na Ma­til­da Gros­se bu­vo nau­jai su­si­for­ma­vu­sio pirk­lių luo­mo at­sto­vė iš Kro­ku­vos.

Ona Sol­ta­nai­tė gi­mė Var­šu­vo­je, tė­vas bu­vo gra­fas Vik­to­ras Sol­ta­nas. Mo­te­rys sky­rė­si sa­vo luo­mu – So­fi­ja bu­vo iš nau­jo­sios in­te­li­gen­ti­jos ir pirk­lių luo­mo, že­mes­nio ran­go, so­cia­li­nės pa­dė­ties, Ona Sol­ta­nai­tė – gra­fai­tė.

So­fi­ja il­gai ne­ga­lė­jo iš­te­kė­ti už E. Ro­me­rio, prie­ši­no­si jo tė­vai – žmo­gus, gy­ve­nan­tis iš dai­lės, bu­vo lai­ko­mas že­mes­nio sluoks­nio.

"Ne­pai­sant to, Röme­rių gi­mi­nė da­vė tiek daug dai­li­nin­kų! Sus­kai­čia­vau apie 20, ir tai dar ne­si­bai­gia – pa­li­kuo­nys li­gi šiol te­be­si­su­ka šio­je sri­ty­je", – sa­kė J. Šir­kai­tė.

2006 me­tais J. Šir­kai­tė pa­si­sten­gė su­rink­ti di­nas­ti­jos dai­li­nin­kus krū­von – Vil­niu­je bu­vo su­reng­ta pa­ro­da "Dai­li­nin­kai Röme­riai". Tą­kart Onos ir So­fi­jos kū­ry­ba bu­vo eks­po­nuo­ja­ma skir­tin­go­se sa­lė­se ir "pa­sken­do" tarp ki­tų Röme­rių dai­li­nin­kų, nes jos vie­nin­te­lės – ne Röme­rių krau­jo gi­mi­nės at­sto­vės.

So­fi­ja stu­di­ja­vo Kro­ku­vo­je, Miun­che­ne ir Pa­ry­žiu­je, Ona mo­kė­si pri­va­čiai pas Var­šu­vos dai­li­nin­kus, bu­vo pra­dė­ju­si stu­di­juo­ti Var­šu­vos dai­lės mo­kyk­lo­je, bet moks­lus nu­trau­kė ka­ras.

Dai­li­nin­kių li­ki­mai pa­na­šūs, bet cha­rak­te­riu bu­vo la­bai skir­tin­gos.

So­fi­ja bu­vo la­bai sa­va­ran­kiš­ka, tvir­to cha­rak­te­rio, pa­ti priim­da­vo spren­di­mus, Ona bu­vo la­bai pri­klau­so­ma nuo mo­ti­nos gra­fie­nės.

Ka­rui pa­si­bai­gus, šei­mos grį­žo į sa­vo dva­rus. Ypač bu­vo nu­ken­tė­jęs Ty­tu­vė­nų dva­ras. E. Ro­me­ris ne­ga­lė­jo at­leis­ti už iš­nie­kin­tus na­mus ir ne­be­no­rė­da­mas ta­pa­tin­tis su vo­kie­čiais, at­si­sa­kė um­liau­to ant "o" rai­dės, juo pa­se­kė ir ki­ti gi­mi­nai­čiai: Röme­riai ta­po Ro­me­riais. Tik Ja­na­po­lės šei­mi­nin­kas An­ta­nas te­be­lai­kė sa­ve vo­kie­čių pa­li­kuo­ni­mi ir dvie­jų taš­ke­lių neat­si­sa­kė – li­ko Röme­riu.

So­fi­ja tu­rė­jo pen­kis vai­kus, Ona – sep­ty­nis, bet du mi­rė la­bai ma­ži.

So­fi­ja ta­pė vien sa­vo ma­lo­nu­mui, vy­ras į jos kū­ry­bą ne­si­ki­šo. S. Ro­me­rie­nė yra įam­ži­nu­si ir žy­mius to me­to žmo­nes: Pre­zi­den­tą Ka­zį Gri­nių, bur­mist­rą An­ta­ną Mer­kį, ge­ne­ro­lą Po­vi­lą Ple­cha­vi­čių, ku­ni­gą, ra­šy­to­ją Juo­zą Tu­mą-Vaiž­gan­tą, poe­tą Mai­ro­nį.

So­fi­ja daž­nai va­ži­nė­jo į Kau­ną, da­ly­va­vo gru­pi­nė­se Lie­tu­vių dai­lės drau­gi­jos, Lie­tu­vos len­kų ta­py­to­jų pa­ro­do­se, su­ren­gė ke­le­tą as­me­ni­nių pa­ro­dų.

Onai ta­py­mas bu­vo ir prie­vo­lė. Des­po­tiš­ko cha­rak­te­rio vy­ras An­ta­nas, gi­mi­nės lai­ky­tas keis­tuo­liu, spren­dė, kiek ji tu­ri per die­ną nu­ta­py­ti, ko­kius da­žus nau­do­ti. Gi­mi­nės le­gen­da pa­sa­ko­ja is­to­ri­ją, kad vy­ras bu­vo su­meist­ra­vęs spe­cia­lų stik­li­nį įrė­min­tą ve­ži­mą su už­rak­tu. Iš­vež­da­vo juo žmo­ną į lau­kus ir pa­lik­da­vo ta­py­ti. Onos ak­va­re­lės bu­vo pa­ja­mos Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro nu­nio­ko­tam dva­rui. Spar­tie­tiš­kai tė­vas auk­lė­jo ir vai­kus.

O. Röme­rie­nė Lie­tu­vos me­ni­nia­me gy­ve­ni­me be­veik ne­da­ly­va­vo, vy­ras "va­dy­bi­nin­kas" kū­ry­bos sklai­dą orien­ta­vo į va­ka­rus, į Var­šu­vą, jos kū­ri­niai bu­vo per­ka­mi.

1931 me­tais vy­ras O. Röme­rie­nę iš­siun­tė į Bel­gi­ją ta­py­ti di­duo­me­nės po­rtre­tų pa­gal už­sa­ky­mą. Bel­gi­jo­je, at­skir­ta nuo vai­kų, ji pra­leis­da­vo di­džią­ją me­tų da­lį, nu­ta­pė šim­tus po­rtre­tų, įskai­tant Bel­gi­jos ka­ra­liš­ko­sios šei­mos pa­li­kuo­nio prin­co Al­ber­to.

1939 me­tais, ar­tė­jant ka­ro grės­mei, Ona su vai­kais per Šve­di­ją emig­ra­vo į Bel­gi­ją. 1941 me­tais į Vo­kie­ti­ją pa­si­trau­kė jos vy­ras. Šei­ma gy­ve­no Ba­va­ri­jo­je. 1948 me­tais Ona ga­liau­siai pa­li­ko vy­rą ir su vai­kais per­si­kė­lė į Ka­na­dą.

So­fi­ja ir Eu­ge­ni­jus Ro­me­riai 1941 me­tų bir­že­lį iš­trem­ti į Syk­tyv­ka­rą (Ko­mi­ja). Pa­sak J. Šir­kai­tės, iki trem­ties šei­ma jau­tė­si sau­gi, nes So­fi­ja bu­vo pa­skir­ta me­no kū­ri­nių, kon­fis­kuo­tų iš ap­lin­ki­nių dva­rų, sau­go­to­ja, bu­vo lai­mė­ju­si pre­mi­ją už so­vie­tų val­džiai pa­tai­kau­jan­tį pa­veiks­lą "Į rin­ki­mus": ja­me pa­vaiz­da­vo sa­vo dva­ro ūk­ve­dį, įsi­tvė­ru­sį rau­do­ną vė­lia­vą.

Iš trem­ties Ro­me­rius iš­gel­bė­jo pusb­ro­lis Ta­das Ro­me­ris, Len­ki­jos dip­lo­ma­tas. 1942 me­tais Ro­me­riai ap­si­sto­jo Kui­by­še­ve (da­bar Sa­ma­ra). 1943 me­tais E. Ro­me­ris mi­rė, pa­lai­do­tas ne­ži­no­ma­me ka­pe. So­fi­ja su pa­siun­ti­ny­be eva­ka­vo­si į Te­he­ra­ną, po me­tų per­si­kė­lė į Kai­rą. To lai­ko kū­ry­ba ki­to­kia, per­smelk­ta Egip­to spal­vų, žė­rė­ji­mo. Bet čia So­fi­ja jau bu­vo pri­vers­ta rū­pin­tis už­sa­ky­mais, kad ga­lė­tų ta­py­ti ir pra­gy­ven­ti, ve­dė pri­va­čias ang­lų kal­bos pa­mo­kas.

Po ket­ve­rių me­tų ga­vu­si Rau­do­no­jo Kry­žiaus lei­di­mą, iš­vy­ko į Lon­do­ną, kur bu­vo ap­si­sto­ję trys jos vai­kai, skir­tin­gais ke­liais pa­te­kę į Va­ka­rus.

Gy­ve­ni­mo ke­lią S. Ro­me­rie­nė bai­gė Ka­na­do­je.

Ka­na­do­je dai­li­nin­kių li­ki­mas, sa­ko J. Šir­kai­tė, bu­vo pa­na­šus, abi tu­rė­jo sa­vo kū­ry­ba už­si­dirb­ti pra­gy­ve­ni­mui. Onai bu­vo leng­viau – vai­kai bu­vo ša­lia, ji tu­rė­jo įdir­bį dai­lės ko­mer­ci­jo­je. So­fi­jai se­kė­si sun­kiau.

Ar jos bu­vo su­si­ti­ku­sios Ka­na­do­je, ne­ži­no­ma.

Šiuo me­tu "Auš­ros" mu­zie­ju­je sau­go­mi 98 S. Ro­me­rie­nės pa­veiks­lai, iš jų ver­tin­giau­sias yra ta­py­bos rin­ki­nys (78 pa­veiks­lai).

Di­džią­ją da­lį dai­li­nin­kės kū­ri­nių mu­zie­jui per­da­vė pa­tys šei­mos na­riai, iš­ven­gę trem­ties.

Ypač ak­ty­viai dai­li­nin­kės pa­li­ki­mu rū­pi­no­si sū­nus And­rius, ne kar­tą po ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo vie­šė­jęs Lie­tu­vo­je, daug bend­ra­vęs su "Auš­ros" mu­zie­ju­mi. Prieš ket­ve­rius me­tus į Lie­tu­vą bu­vo at­vy­ku­si ir So­fi­jos anū­kė, And­riaus duk­ra Ma­ri­ša He­le­na Ro­mer, gy­ve­nan­ti Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je.

Ty­tu­vė­nuo­se sto­vi S. Ro­me­rie­nės skulp­tū­ra (au­to­rius Gin­tau­tas Lu­ko­šai­tis).