Nakvynės namai: jeigu ne čia, tai kur?

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Susirinkime dalyvavo ir politikų, tarp jų Seimo narys Valerijus Simulik (kairėje), kuris yra Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas. Lieporiškiai sako: "Politikai tegu dirba savo darbą – mes patys kovosime."
Šiau­lių mies­to val­džios ti­ki­ni­mai, jog Lie­po­rių bend­ruo­me­nė pri­ta­ria Nak­vy­nės na­mų įkur­di­ni­mui mik­ro­ra­jo­ne, bliūkš­ta. Bend­ruo­me­nės su­si­rin­ki­me ket­vir­ta­die­nį nu­spręs­ta ieš­ko­ti tei­sy­bės teis­mo ke­liu. Va­kar kreip­ta­si ir į Vy­riau­sy­bės at­sto­vą.
Bul­do­ze­riu spren­di­mą stū­mę po­li­ti­kai žmo­nes įstū­mė į prieš­prie­šą. "Mes jiems esa­me nu­lis", – sa­ko lie­po­riš­kiai. O Nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jams taip pat skau­du: "Mes juk esa­me žmo­nės".

Eis teis­mo ke­liu

Lie­po­rių bend­ruo­me­nės na­rių su­si­rin­ki­mas ket­vir­ta­die­nį vy­ko pil­nu­tė­lė­je Šiau­rės Lie­tu­vos ko­le­gi­jos sa­lė­je. Skai­čiuo­ta, jog yra apie šim­tas da­ly­vių. Dau­giau nė ne­bū­tų til­pę. Tė­vas su ma­žy­liu net su­ko at­gal.

"Daug žmo­nių atė­jo, nu­spręs, – sa­kė jau­nas vy­ras "Šiau­lių kraš­tui". – Pats esu prieš Nak­vy­nės na­mų at­kė­li­mą, esu gy­ve­nęs ša­lia to­kių na­mų, ži­nau, kas de­da­si. Va­ka­re ras du­ris už­ra­kin­tas, eis į dau­gia­bu­čių laip­ti­nes."

Dau­giau nei tris va­lan­das tru­ko su­si­rin­ki­mas. Jis su­šauk­tas dėl mies­to Ta­ry­bos lie­pos 4 die­ną priim­to spren­di­mo per­kel­ti Nak­vy­nės na­mus iš Pak­ruo­jo g. į Tie­sos gat­vės 3 pa­sta­tą.

Sa­vi­val­dy­bė ir pa­ti prieš die­ną su­ren­gė su­si­ti­ki­mą su Lie­po­rių bend­ruo­me­ne. Pris­ta­tė jai mik­ro­ra­jo­no su­tvar­ky­mo pla­nus, kaip kom­pen­sa­ci­ją už Nak­vy­nės na­mų at­kė­li­mą. Po to pa­skel­bė, jog gy­ven­to­jai tam pri­ta­ria.

Nak­vy­nės na­mai bus įkur­din­ti prie pat "Ra­sos" pro­gim­na­zi­jos. Ša­lia in­di­di­vua­lių na­mų kvar­ta­las, dau­gia­bu­čių kvar­ta­lai.

Bend­ruo­me­nės su­si­ri­nin­ki­me, dar prieš įsi­siū­buo­jant dis­ku­si­jai, nu­spręs­ta pa­si­ra­šy­ti Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jų aso­cia­ci­jos „Vi­suo­me­ni­nės ini­cia­ty­vos“ pir­mi­nin­ko Vy­tau­to Ka­bai­los per­skai­ty­tą kei­pi­mą­si į Vy­riau­sy­bės at­sto­vą ap­skri­ty­je. Per 70 pa­ra­šų pa­dė­ta.

Vy­riau­sy­bės at­sto­vo pra­šo­ma įver­tin­ti Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos 2019 m. lie­pos 4 d. spren­di­mo Nr. T-301 „Dėl lai­ki­no­jo ap­gy­ven­di­ni­mo pa­slau­gų tei­ki­mo Tie­sos g. 3, Šiau­liuo­se“ skaid­ru­mą ir tei­sė­tu­mą. Pra­šo­ma spren­di­mą nai­kin­ti ar kreip­tis dėl to į teis­mą.

Su­si­rin­ki­me nu­bal­suo­ta ir už tai, kad pa­ti bend­ruo­me­nė kreip­sis į teis­mą, skųs­da­ma Ta­ry­bos spren­di­mą.

V. Ka­bai­los tei­gi­mu, mies­to Ta­ry­ba pa­žei­dė Sa­vi­val­dos įsta­ty­mo nuo­sta­tas. Gy­ven­to­jų tei­sės ga­li bū­ti pa­žeis­tos tin­ka­mai jų nein­for­ma­vus ir neat­siž­vel­giant į jų nuo­mo­nę. Ma­no­ma, jog pa­žeis­tos ir Vai­ko tei­sių ap­sau­gos įsta­ty­mo nuo­sta­tos.

Po­li­ti­kai te­gul dir­ba sa­vo dar­bą

Už lie­po­riš­kius in­di­vi­dua­lia tvar­ka bu­vo pa­si­šo­vęs ko­vo­ti ir mies­to Ta­ry­bos na­rys ad­vo­ka­tas Ma­ri­jus Ve­lič­ka. Ti­ki­no, jog kreip­sis į teis­mą su skun­du – "kaip pi­lie­tis".

"Po­li­ti­kai te­gul dir­ba sa­vo dar­bą, o mes tu­ri­me sa­vo ad­vo­ka­tą ir pa­tys ko­vo­si­me", – re­ziu­ma­vo "Šiau­lių kraš­tui" vė­liau vie­na iš ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rių Vi­tol­da Do­vi­dai­tie­nė.

Kai­my­nys­tė už "sal­dai­niu­ką"

La­biau­siai lie­po­riš­kiai pa­si­pik­ti­nę, kad Ta­ry­bos spren­di­mas pra­stum­tas su bend­ruo­me­ne ne­si­ta­riant, neat­sik­lau­siant jos nuo­mo­nės. Ne­rea­guo­ta nė į pro­tes­to pe­ti­ci­ją, ku­rią in­ter­ne­te pa­si­ra­šė per 900 pi­lie­čių.

Nie­ki­niais bu­vę su­si­ti­ki­mai, po ku­rių teig­ta, jog gy­ven­to­jai "pri­ta­ria". Tų gy­ven­to­jų vos de­vy­ni bu­vę ir dau­gu­ma jų at­sto­va­vo Sa­vi­val­dy­bei pa­val­džioms įstai­goms.

"Gy­ven­to­jai yra nu­lis, – sa­kė V. Ka­bai­la, ku­ris ban­dė apie pro­ble­mą kal­bė­ti ir mies­to Ta­ry­bo­je prii­mant spren­di­mą. – Ati­da­vei bal­są per rin­ki­mus ir ket­ve­rius me­tus nie­kur ne­si­kišk, ką da­rom, da­rom tei­sin­gai, o jei­gu klau­si­mus ke­li – esi nu­žmo­gė­jęs."

Su­si­rin­ki­mo da­ly­vių nuo­mo­nė vie­na­reikš­mė – to­kios kai­my­nys­tės ne­no­ri­ma.

Pa­siū­ly­ta net at­sta­ty­din­ti "Ra­sos" pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rę, ku­ri pri­ta­rė Nak­vy­nės na­mų per­kė­li­mui. Kaip ji už­tik­rin­sian­ti mo­ki­nių sau­gu­mą?

Žmo­nės ne­ti­ki Sa­vi­val­dy­bės ti­ki­ni­mais, jog Nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jai ne­kels pro­ble­mų. At­si­kel­tų ne tik būs­to ne­te­kę ne­lai­mė­liai, neį­ga­lie­ji, se­ne­liai, bet ir iš įka­li­ni­mo vie­tų grį­žu­sie­ji. Sa­vi­val­dy­bė tik be­na­mius kel­tų ki­tur. Kai kas gir­dė­ję, kad gal į Gu­ber­ni­ją? O kaip bus iš tie­sų?

"Mes ne prieš nu­skriaus­tus žmo­nes, neį­ga­liuo­sius ar se­ne­lius, – ti­ki­no ne vie­nas lie­po­riš­kis. – Bet ten yra at­si­dū­rę žmo­nės ir dėl įvai­rių pri­klau­so­my­bių – al­ko­ho­lio, nar­ko­ti­kų. Mes bi­jo­me re­ci­dy­vis­tų, grį­žu­sių iš ka­lė­ji­mo. Jie eis į mū­sų so­dus, dar­žus, šilt­na­mius! Vėl mie­gos par­ke, ku­ris ką tik su­tvar­ky­tas."

Pik­tin­ta­si, ir dėl to, kad "do­va­na" į "sal­dai­niu­ką" vy­nio­ja­ma – ža­da­ma as­fal­tą pa­klo­ti, ša­li­gat­vius nu­ties­ti: "Da­rys tuos dar­bus, ku­riuos ir taip tu­ri da­ry­ti".

Ką siū­lo?

Siū­ly­ta pa­sta­tą pa­nau­do­ti mik­ro­ra­jo­no bend­ruo­me­nės reik­mėms, ne­vy­riau­sy­bi­nėms or­ga­ni­za­ci­joms.

Jau­na ma­ma tei­gė, jog ga­li­ma bū­tų at­kur­ti lop­še­lį-dar­že­lį vai­kams ir kar­tu įkur­din­ti se­ne­lius. Tuo­met ir Nak­vy­nės na­mų se­ne­liams at­si­ras­tų vie­tos.

"To­kių vai­kų ir se­ne­lių cent­rų yra ki­to­se ša­ly­se, – tei­gė ji.

Mik­ro­ra­jo­no vai­kams trūks­ta vie­tų lop­še­liuo­se dar­že­liuo­se.

"Ve­du vai­ką į Eže­ro gat­vę, nes čia dar­že­ly­je 15 vai­kų tep­rii­ma per me­tus, o mes ei­lė­je – 58-i, ka­da gau­tu­me vie­tą?" – sa­kė mo­te­ris.

Vi­ce­me­rą vi­jo lauk

Val­džiai su­si­rin­ki­me at­sto­va­vo vi­ce­me­ras Egi­di­jus Eli­jo­šius. Jis žmo­nes tik suer­zi­no, nes apie es­mę nė ne­ban­dė kal­bė­ti.

Pra­dė­jo nuo sa­vęs: esąs ir­gi lie­po­riš­kis, tik in­di­vi­dua­laus na­mo neiš­ga­lįs nu­si­pirk­ti, ne­gi no­ri­te mies­te "ge­tų", prie­ši­na­tės, va­di­na­si, "ne­bus mik­ro­ra­jo­nas su­tvar­ky­tas".

E. Eli­jo­šius bu­vo pa­pra­šy­tas "ne­dės­ty­ti biog­ra­fi­jos" ir pa­lik­ti tri­bū­ną.

"Esu neišk­lau­sy­tas", – pa­si­guo­dė at­si­sė­dęs į vie­tą.

Vė­liau ne­no­rė­jo pa­lik­ti sa­lės, nė kai su­si­rin­ki­mas bu­vo baig­tas.

"No­rė­jo­me or­ga­ni­za­ci­nis ko­mi­te­tas dar pa­si­tar­ti dėl krei­pi­mo­si į teis­mą, bet E. Eli­jo­šius nė­jo iš sa­lės, tai ta­da pa­tys išė­jo­me, jį pa­li­kę", – sa­kė "Šiau­lių kraš­tui" su­si­rin­ki­mo or­ga­ni­zi­to­riai.

Socialinės darbuotojos komentaras


Jie yra visur – tik nenorime matyti
 

Danutė BOGUŽIENĖ, Laikino apgyvendinimo tarnybos socialinio darbo organizatorė, Nakvynės namuose dirba nuo 1992 metų:
– Mūsų kontingentas jaunėja. Dabar dauguma čia gyvenančių yra 30–50 metų. Daug tarp jų neįgaliųjų, kurių anksčiau būdavo mažiau. Pensinio amžiaus žmonių nemažai su specialiaisiais poreikiais.
Dabar galima čia gyventi 12 mėnesių ir daugiau. Kas kelis mėnesius gyvena, o kas ir trejus metus. Laukia socialinio būsto.
Mes turim vidaus taisykles, kurių jie turi laikytis. Turim ir drausminančias priemones.  6 valandą durys atidaromos, o 23 valandą – užrakinamos.
Alkoholio negali vartoti, negali jo įsinešti.
Praktiškai visiems sutvarkomi dokumentai dėl socialinio būsto nuomos. Prie kiekvieno priskirtas socialinis darbuotojas padėti.
Vieni kabinasi į gyvenimą, kiti ne.
Bet tokių žmonių yra visur mieste. Ar daugiabučiuose nėra tokių kaimynų? Bet kokiame mikrorajone tokių nelaimėlių rasi, bet jų nematom – nenorim matyti.
Tai ir yra mūsų pasirinkimas: ar norim tokius žmones matyti, ar ne. Jeigu jiems čia negyventi, tai kur jiems gyventi?
Įvairių socialinių grupių žmonės pas mus gyvena, kiekvienas su savo charakteriu, su savo problemomis ir negalėmis. Gyvena po 2–3 kambaryje – tad visko būna. Lygiai taip pat, kaip bet kuriame kitame bendrabutyje.


"Mes irgi žmonės"
Nakvynės namų gyventojai sutiko pasidalyti savo istorijomis.


Senjorė NIJOLĖ: "Man atsitiko nelaimė. Prieš metus likau be namų. Sūnus su marčia įkalbino parduoti namą ir važiuoti pas juos į Airiją gyventi. Pardaviau, pinigus su sūnumi pasidalijom, o marti sako, jog manęs nebereikia. Taip čia metus jau gyvenu. Aš tik pati kalta, kad čia patekau."

Nijolė MAJOROVA: "Niekas negalvoja, kad gali tekti čia gyventi. Skaudu girdėti, kad mūsų niekas nenori.
Aš treti metai čia gyvenau, palaidojau savo žmogų, jo butas buvo, po laidotuvių atsirado jo giminės, mane iškraustė. Pati giminių neturiu."

29 metų EDVINAS: "Aš rugsėjį jau išvažiuoju į Angliją. Ten jau esu dirbęs, bet įmonė bankrutavo, grįžau į Lietuvą.
Gyventi neturiu kur, nors tėvus turiu. Bet jie geriantys ir aš jų atsisakiau. Socialiniam būstui į eilę įsirašiau, bet kada aš tą būstą gausiu – po 9 metų?
Aišku, kad čia visokių žmonių yra, visiškai suprantu, kodėl tos baimės kyla."

63 metų Sigitas GERULIS: "Seniai čia gyvenu: mane tai išmeta, tai vėl priima. Išgėręs pareinu – ir išmeta. Dabar jau antri metai gyvenu.
Nieko neturiu, nei giminių, nei šeimos. Tai benamių pusėje, tai čia gyvenu jau nuo kokių 2008 metų. Turiu invalidumą. Kur dirbau? Daugiausia zonoje. 25 metus sėdėjau: sėdėjau už viską – tai už muštynes, tai už vagystes.
Viskas per durną galvą, per gėrimą. Svarbu negerti – tada gali gyvent.
Aš nebetekau sveikatos: ką gali su ramentais būdamas – viskas...
Suprantu tuos žmones, kad nenori grįžusių iš kalėjimo kaimynystės. Aš tą patį pasakyčiau – įmeta į kambarį tokį kaimyną – vėl muštynės, vėl policija, vėl greitoji. Pareina išgėręs ir prasideda."

Virginijus RIMKEVIČIUS: "Kas čia gali trokšti patekti į tokius namus? Bet atsitinka taip, kad nepasirinksi. Aš netekau šeimos. Išsiskyrėm su žmona, kai liga pradėjo progresuoti, teko atsisėsti į ratukus.
Čia visokių žmonių gyvena, bet sugyvename. Čia geros sąlygos, neįgaliesiems liftas įrengtas. Pats galiu išvažiuoti į lauką.
Aš tik noriu visiems užduoti klausimą: "Ar mes ne žmonės? Mes tokie pat žmonės, ir mūsų nereikia bijoti – mes nesikandžiojam."

RIMANTAS: "Likau be būsto, kai žmona mirė. Ji buvo antroji mano žmona, namas atiteko jos vaikams. Niekada negalvojau, kad liksiu be nieko ir teks gyventi Nakvynės namuose.  Aš tikrai tame kailyje dar neapsiprantu – košmare nė nesapnavau.
Pakilti vėl nelenga. Esu pagal specialybę geodezininkas, nėra lengva nei darbą susirasti, nei būstą gauti. Aš ir pats tokių žmonių nenorėdavau anksčiau matyti."

Regina VARGONIENĖ: "Kodėl mūsų bijo? Nereikia mūsų bijoti.
Aš esu padegėlė. Gyvenau Zokniuose, bendrabučio kambariuke, sudegė. Tai čia paskutinis prieglobstis – už tai valstybei  dėkinga. Man jau 81 metai eina.
Čia visokių žmonių yra – ir gerų, ir nelabai."

Nakvynės namų statistika
Šiuo metu Nakvynės namuose gyvena beveik 100 žmonių, o laikino apgyvendinimo vietų yra 120.  Gyvena  65 vyrai ir 33 moterys.
Laikino apnakvindinimo paslaugai teikti yra 40 vietų, vasarą nakvoti ateina 20–25 benamiai, žiemą 30–40.
Dabar čia gyvena tik viena šeima su mažamečiu vaiku – neturintys pastogės tėvas su sūnumi. Tėvas įsidarbino, sūnus lanko lopšelį-darželį.
Per pusmetį laikinai apgyvendinti 29 asmenys su fizine negalia, 18 asmenų su protine ir psichine negalia.
Iš įkalinimo įstaigų grįžusių per pusmetį buvo 5, dabar gyvena tik 2.
Įsidarbinę tik penki, nes daug pensininkų ir neįgaliųjų.
Laikino apgyvendinimo tarnybos duomenys