Muzikinė vasara dar tik įpusėjo

Česlovo Gudausko nuotr.
Roman Kim
Jaunosios kartos smuikininkas virtuozas Roman Kim.
Lietuvos kamerinis orkestras su smuiko virtuozu Roman Kim klausytojams pristatė baroko muzikos perlus ir modernias klasikos interpretacijas.

Raudonais kaspinais padabintoje Tytuvėnų švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, sekmadienį vėl skambėjo klasikinė muzika. Greta tokių grandų, kaip V. A. Mocartas, italų klasikų G. Tartini, G. Rossini, universaliojo genijaus N. Paganini savo kūrinį pristatė ir jaunosios kartos smuikininkas virtuozas R. Kim. Šis jaunas muzikas, garsėja talentų gausa ir išskirtinumu. Smuikininkas kuria savo kompozicijas ir savaip interpretuoja žinomus kūrinius, kaip G. Verdi Traviata, J.S. Bacho Badinerie ar Air ir kitus. Muzikas taip pat ieško būdų išplėsti ir pagerinti muzikos atlikimo galimybes – pats sukonstravo prizminius akinius, kuriuos dažnai dėvi koncertų metu, domisi inovacijomis, padėsiančiomis išplėsti muzikos instrumentų skambesį. Dėl plačiai aprėpiančio požiūrio į muziką, kūrėjas pretenduoja į renesansinio, universalaus žmogaus apibūdinimą. Su viena išimtimi. Be N. Paganinio, jo įkvėpimo šaltinis yra ir J. Hendrixas, todėl R. Kimo pasirodymuose gausu ekstravagancijos ir siekio išsiskirti, pademonstruoti novatoriškumą, ieškoti roko muzikos skambesio grojant tokiu klasikiniu instrumentu kaip smuikas. Klasika negailestingai maišoma su modernumu, siekiant nustebinti publiką. Dėl šių savybių smuikininkas yra renesanso ir postmodernizmo laikų mišinys, atliekantis daugiausia barokinės muzikos, kurtos prie smuiko kūrimo ir vystymo labiausiai prisidėjusių muzikų, kaip G. Tartini ar N. Paganini, programą.

Koncertą pradėjo dirigento ir festivalio meno vadovo R. Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. Kolektyvas įkvėpė barokiniams bažnyčios altoriams gyvybės puikiai pažįstamu V. A. Mocarto koncertu smuikui Nr. 4 D-dur. Kūrinys atliktas subtiliai, gyvai ir profesionliai. Pilnutėlėje bažnyčioje kūrinys skambėjo labai natūraliai, tarsi altorių puošmenų, paauksuotų jūržolių tąsa, putlių angelėlių plasnojimas. Po pirmojo kūrinio į orkestro priekį išėjęs smuikininkas R. Kim labai nekantriai pradėjo G. Tartini sonatą Velnio treliai, vis nežymiai užskubėdamas. Kūrinys prisodrintas sudėtingų trelių, vietų, reikalaujančių grojimo keliomis stygomis vienu metu ir kitų virtuoziško grojimo ir technikos reikalaujančių elementų, su kuriais muzikantas susidorojo puikiai. Galiausiai prisiderinęs prie orkestro tempo kūrinį pabaigė darniai kartu. Nekantumą gali lemti temperamentingumas, tačiau jį privalo nugalėti mėgavimasis grojimu ir susiklausymas. Šiomis savybėmis labiau pasižymėjo vėliau atlikti kūriniai.

Kūrinys Velnio treliai, kaip ir beveik visa koncerte atlikta programa jau yra tapę atlikėjo vizitine kortele – įgrota daugybė įrašų su skirtingais muzikantų kolektyvais sklando interneto platybėse. Tai dar viena platforma, kurioje muzikas puikiai žinomas ir plačiai pripažįstamas. Žinoma, klausytis įrašo ir pajusti muzikanto skleidžiamą energiją, atliekant programą gyvai yra skirtingi ir vargiai sulyginami dalykai. Juo labiau, kai atlikėjas scenoje demonstruoja temperamentą ir meistriškumą, kaip jaunasis smuikininkas.

Kitas koncerte girdėtas kompozitorius – G. Rosinnis, labiau žinomas kaip operų kūrėjas, tačiau antroje gyvenimo pusėje parašęs nemažai instrumentinių kūrinių. Jaunojo smuikininko pasirinkta šio kompzitoriaus sonata styginiams Nr. 3 C-dur – tai barokiniais pagražinimais apkaišytas, optimizmu ir lengvumu pagražintas kūrinys. R. Kimui svarbu kūriniais atskleisti instrumento galimybes, skambesio įvairovę ir tam pasiekti, atlikėjui būdinga rinktis smuiko klasika tapusius kūrinius, tarsi remiantis į virtuoziškumo pamatą. Matyti, kad kiekvienas kūrinys programai parinktas tikslingai, dėl vienas už kitą geriau parodančių sugebėjimus, ne tik instrumento, bet ir grojančiojo – techniško atlikimo, interpretacijos ir emocijų perteikimo publikai.

Smuikininkui artimo ir mėgiamo kompozitoriaus N. Paganinio kūrinys Cantabile D-dur, op. 17 atliktas su didele šiluma ir virtuozui būdingu jausmingumu. Šis kūrinys muzikui mielas, tačiau net ir mėgiamiausius kūrinius atlikėjas stengiasi atlikti techniškai tobulai, todėl kūrinio metu dėvėjo specialius akinius. Užsidėjęs akinius muzikas tikrai smarkiau susikoncentruoja, tačiau kyla klausimas, ar vizualinis susitelkimas į savo grojimą netrukdo girdėti bendros harmonijos, kuriamos su orkestru. Taip, derinant technikos galimybes su grojimo malonumu buvo atliktas ir paskutinysis koncerto kūrinys – smuikininko paties komponuotas kūrinys I Brindisi, įkvėptas operos Traviata. Kūrinio pradžia skamba kaip tikro baroko mokinio – su sąskambiais, būdingais tam laikotarpiui, girdėtų melodijų trupiniais ir neapleidžiančia nuojauta, kad kažką panašaus jau esu girdėjęs. Viduryje išgirstame garsiosios arijos BrindisiTraviatos ištrauką, o pabaigoje girdimas abiejų dalių mišinys, o kūrinys baigiamas grojimu dantimis, vietoje pizzicatto kabinimo pirštais. Tokia technika tikrai duoda įdomų skambesį instrumentui ir kūriniui prideda ekstravagantiškumo. Savo kompozicijoje smuikininkas stengėsi parodyti visas instrumento ir atlikėjo galimybes, tirti abiejų elementų ribas. Greiti ir energingi pasažai atskleidžia ir muzikanto charakterį. Kūrinyje pilna trelių, grojimo keliomis stygomis vienu metu, greitų užlipimų ir nulipimų pirštais grifu, grojimo pizzicatto, kabinant stygas pirštais ant grifo (kaire ranka, o ne dešine, kaip įprastai), grojimo aktyviai priliečiant stryką stygomis ir vėl atitraukiant. Taip pat naudojamas grojimas vos liečiant stygas stryku, išgaunant fložoletinį švilpimą, išgaunamą ne pirštais, kaip įprasta, bet stryku. Į kūrinį sudėta viskas, kas atstovauja tradiciją, tačiau nebijoma eksperimentuoti ir stebinti, ieškoti neįprasto skambesio.

Koncerto kūriniai paruošia klausytoją kulminaciniam I Brindisi atlikimui. Klausytojus tokia technikų gausa tikra stebina ir palieka stovėti plojant be žado. Antrą kartą Lievuoje viešintis smuikininkas moka pateikti save bei instrumentą įdomiai, yra kupinas staigmenų ir tuo publikos yra mėgiamas. Tytuvėnų vasaros festivalis taip pat iš kišenės traukia vieną kozirį po kito, tad kiekvienas koncertas palieka didesnę intrigą nei praėjęs. Puikus festivalio, gyvuojančio jau daugiau nei penkioliką metų, bruožas. Regis, kai jau viskas girdėta ir matyta, kasmet parengti programą, pateikiančią staigmenų, turėtų būti iššūkis, tačiau festivalio rengėjai vis randa įdomių muzikų Lietuvoje ir užsienyje. Visgi svarbiauisa, kad tame efektų ir staigmenų pasaulyje muzika ir kokybė išlieka svarbiausiais elementais.

 

Komentarai

nulis    Pen, 2019-08-23 / 14:07
Tai kad sekmadienį jau paskutinis koncertas, koks čia "...įpusėjo"?

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.