Pridėtinę vertę sodyboje kuria kaimo gyvenimo būdas

Asmeninė nuotr.
Pedagogai Vida ir Artūras Galveliai nepabijojo įsikurti kaime ir ūkininkauti, o laimingi jų svečiai išsiveža iš „Kukarskės“ tik pačius gražiausius prisiminimus.
Net ir sėkmingai ūkininkaujantys žmonės dažnai padejuoja, kad kaime gyventi labai sunku, ypač laikant gyvulius, kai nuolat esi pririštas prie namų. Tačiau toks požiūris būdingas tikrai ne visiems. Šakių savivaldybėje kaimo turizmo sodybą „Kukarskė“ puoselėjantys Vida ir Artūras Galveliai mano kitaip: kaimo gyvenimo būdas jiems ne tik labai patinka, bet ir garantuoja papildomas pajamas. Viešnagė sodyboje, kur gieda gaidžiai, auginamos antys ir žąsys, o svečiams siūloma darže prinokusių pomidorų, daugeliui per Lietuvą keliaujančių užsieniečių palieka neišdildomą įspūdį.

Siūlo ramybę ir gamtos artumą

1931 metais įkurtą etnografinę suvalkiečio sodybą supa šimtamečiai ąžuolai, 3,5 ha užimančioje žaliojoje erdvėje vietos užtenka ir švenčiantiesiems, ir norintiesiems vienumos bei ramybės, ir atvykusiesiems pasimėgauti paprastu, mažiau įtampos ir skubėjimo reikalaujančiu kaimo gyvenimu.

Pernai, kai dauguma kaimo turizmo sodybų šeimininkų skaičiavo nuostolius dėl neįvykusių pobūvių ir nerimavo, kad visi užsakymai atšaukti, Galveliai nepanikavo, nes ir anksčiau nepriimdavo didelių susibūrimų. Trijuose nakvynei paruoštuose kambariuose triukšmingų kompanijų neapgyvendinsi, be to, pavieniai svečiai, užsisakantys vieną ar dvi nakvynes, tokios kaimynystės nepageidauja.

Todėl senovinėje suvalkiečių sodyboje visada tvyro ramybė, o, įsiklausius į tylą, galima pajusti gamtos alsavimą. Vida tikina, kad to reikia daugeliui jos svečių. Ypač daug lietuvių atvyko pernai, kai kurie atvažiavo savaitgaliui, pakeitė atostogų planus ir jūrą kelioms dienoms iškeitė į kaimo ramybę.

Nors per karantiną gyvenimas ir buvo sustojęs, atidarius sienas, atsirado daug keliaujančių užsieniečių, ypač vokiečių. Rezervacijos vyko labai greitai, nes žmonės buvo labai pasiilgę kelionių. Todėl nuo vasaros vidurio „Kukarskės“ link suko ir keliaujantieji dviračiais, ir automobiliais. „Antplūdžio nejutome, bet pavienių turistų netrūko – skųstis nėra ko“, – tikino Vida.

Kaip tikrame kaime

V. Galvelienė pastebėjo, kad ne tik užsieniečius domina kaimiškas lietuvių gyvenimo būdas, jis įdomus ir jauniems, miestuose gyvenantiems, nuo civilizacijos pavargusiems mūsų krašto žmonėms.

„Šią vasarą buvo apsistojusi merginų kompanija – svajojo sugulusios pievoje, stebėjo drugelius, žaidė su mūsų vilkšune Aiša, kvatojosi iki ašarų. Vakare surengėme kvapų degustaciją, gaminome hidrolatą. Žmonėms labai svarbus bendravimas, jie nori pajusti kaimo gyvenimą, įsilieti į mūsų kasdienę buitį – kartais atsiranda net norinčiųjų nuravėti daržą, prašo leisti patiems pasikasti šviežių bulvių“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo V. Galvelienė.

Dauguma užsieniečių per Lietuvą keliauja šeimomis arba mažomis kompanijomis, suplanuoja maršrutą ir pakeliui vienai nakčiai užsuka į „Kukarskę“. Bet būna, kad pasilieka ir ilgiau, nes įsitikina, jog šiame Lietuvos krašte tikrai yra į ką pažiūrėti. Kelionės planai dažniausiai koreguojami aplankius visai greta esančius Sudargo piliakalnius, nuo kurių atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuno upę ir slėnius, tolumoje matyti Jurbarko bažnyčios bokštai.

V. Galvelienė teigė girdinti tik pačius geriausius atsiliepimus apie šalia panemunės kelio esančias Raudonės ir Panemunės pilis, Smalininkų senovinės technikos muziejų ir jame šeimininkaujantį technikos mokslų daktarą Justiną Stonį. Kaip ir lietuvius, svečius iš Vakarų ar Skandinavijos šalių labiausiai žavi kaimo gyvenimas. Pasak Vidos, atvykę meksikiečiai pripažino specialiai ieškoję sodybos kaime, kurioje nuolat gyventų ir ūkininkautų, naminius gyvūnus prižiūrėtų šeimininkai, o ne samdomi darbuotojai.

„Jiems įdomu tai, kas likę nuo ankstesnių kartų ir tęsiama, koks per šimtmečius susiformavęs gyvenimo būdas. Mes juokėmės, žiūrėdami, kaip jie prigulę lysvėse fotografavo augančias daržoves, kaip nuoširdžiai džiaugėsi, miškelyje radę grybų. Kartu juos išvirėme, pagaminome troškinį. Mums tai pramoga, o žmonėms smagu“, – džiaugėsi kaimo turizmo sodybos „Kukarskė“ šeimininkė.

Toks artimas bendravimas keičia ir požiūrį į lietuvius bei mūsų šalį. Išvykdami daugelis pripažįsta manę, kad lietuviai yra pikti ir daug geria. „Jūs nuostabūs, svetingi ir draugiški, jūsų šalis labai graži“, – atsiliepimuose patvirtina Galvelių svečiai.

Sėkmės atspindys

Kaimiško gyvenimo būdo, pasak Galvelių, neimituosi net norėdamas, todėl „Kukarskėje“ viskas natūralu. Vida ir Artūras yra pedagogai, daugelį metų atidavę Jurbarko ir Smalininkų vaikų ugdymui, bet turi nemažą paukščių ūkį. Kodėl paukščių? Todėl, kad pavadinimas „Kukarskė“ skamba kaip gaidžių kakariekavimas.

„Mūsų vištos negyvena narveliuose ir nelesa koncentruotųjų pašarų – jos turi daug laisvės, todėl yra laimingos ir deda laimingus kiaušinius. Į sodybą atvykstantys svečiai visada gali jų nusipirkti. Dauguma sodybų išpuoselėtos taip, kad kaimo ten nė su žiburiu nerasi: savininkai bijo triušio, vištos, nes smirdi, baisu, kad neatskristų kokia musė. Žmonės jau nepažįsta kaimo, nežino, kaip atrodo gyvūnai, neįsivaizduoja, kokie čia darbai dirbami. Mūsų smulkiam kaimo turizmo verslui toks gyvenimo būdas suteikia nemažai pridėtinės vertės“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė V. Galvelienė.

Didžiulį vištų, ančių, žąsų būrį kasmet mėsai auginantys ūkininkai pirkėjų nestokoja. Žąsų ir ančių pritrūksta dar toli iki Kalėdų, nes visi žino, kad paukščiai čia šeriami tik natūraliais pašarais. Žiemą pritrūksta ir kiaušinių. Pirkti jų atvažiuoja ne tik gretimame Kidulių miestelyje gyvenantys žmonės – važiuoja ir nemažai jurbarkiečių, mielai perkančių ir ekologiškai kaip sau užaugintas daržoves, bulves, įvairiausius žaliuosius prieskonius.

Sodyboje visiems smagu pasivaikščioti, pavakaroti, pasikalbėti su šeimininkais. Artūro valdose – daugybė dekoratyvinių vištų, vienu metu buvo net 18 porų. Negali nestebinti šių egzotinių paukščių spalvos, plunksnų grožis, kiaušinių įvairovė ir net skirtingas gyvenimo būdas. Kai į tą būrį praėjusį pavasarį buvo įsisukęs šeškas, ašaros riedėjo ne tik šeimininkui.

Tačiau pernai sodyba praturtėjo – Vidos bendramokslis atvežė 30 vištinių žąsiukų. Tai beveik išnykusi lietuviško genofondo žąsų veislė, įdomi ir patiems šeimininkams, ir atvykstantiems svečiams.

Talkininkų Galveliai nesamdo, todėl visi darbai gula ant Vidos ir Artūro pečių, bet niekas negirdėjo, kad jie kada nors skųstųsi, jog sunku, neturi laiko. Atvirkščiai – priima kiekvieną lyg didžiausią giminę, išalkusiam pasiūlo sriubos, pavaišina kaimynės suspaustu sūriu su obuoliene.

Nuoširdumas grįžta su kaupu: sodybos įvertinamai – patys didžiausi. Prieš savaitę Galveliams padėką atsiuntė svetainės „Booking.com“, per kurią rezervuojamas apgyvendinimas „Kukarskės“ kaimo turizmo sodyboje, prezidentas ir vykdomasis direktorius Glenn Fogel.

„Be daugybės įvairiausių iššūkių, 2020 metai išsiskyrė ribotomis galimybėmis keliauti. Todėl kelionės, į kurias pavyko leistis, daugeliui buvo svarbesnės nei bet kada anksčiau. Jūs prisitaikėte prie naujų aplinkybių, o visus metus gauti aukščiausi atsiliepimų balai įrodo, kaip teigiamai svečiai vertina jūsų pastangas“, – rašoma padėkoje.

Vida juokiasi, kad prisitaikyti nereikėjo: gyveno kaip visada, tik aplinkybės tapo jiems dar palankesnės, nes žmonės pradėjo vengti didelių susibūrimų ir masinio lankymo vietų. Bet džiaugtis tikrai yra kuo: lankytojų atsiliepimų vidurkis siekia 9,7 balo. Smagiausia, pasak V. Galvelienės, kad vertinimai kasmet kyla. Pernai buvo 9,5, užpernai – 9,3. Sėkmės kelias Kukarskės kaimo ūkininkus veda tiesiai į dešimtuką.