Naujausios
Noras pagražinti tiesą – nuo tarpukario
Paplitęs mitas, kad Stelmužė yra seniausias ir storiausias ąžuolas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Internete ir net specializuotoje literatūroje apstu teiginių, kad šiam ąžuolui 1,5 tūkst. metų ir kokia įspūdinga jo apimtis. Pasak mokslininkų, gamtininkai apie tai kalbėti laikė garbės reikalu, vieni nuo kitų nusirašinėjo. Legendą turėjo išsklaidyti informacinis stendas prie šio išties įspūdingos išvaizdos ąžuolo. Deja, nurodyti matmenys nežinia iš kur paimti. „Kaltas“ yra noras, kad mūsų šalis būtų kuo nors išskirtinė, turėti Europos mastu išskirtinį medį, bet realybė yra kiek kitokia. Tuo tarpu klaidinga informacija perkelta į vadovėlius, toliau kartojama.
Populiariojoje spaudoje galima aptikti šypseną keliančių pasakojimų, esą po Stelmužės ąžuolu degė aukurai senovės dievams, arba – ąžuolo dreve galima nusileisti iki pat medžio šaknų ir rasti lobį, kad drevėje slapstėsi Napoleono karys, vėliau ten buvę rasti jo griaučiai bei šautuvas.
Gamtinį detektyvinį tyrimą atlikę mokslo žmonės pastebi, kad panašiomis legendomis apipinti ir kaimyninės Latvijos senoliai ąžuolai. Antai apie storiausią Latvijoje Kaivės ąžuolą 1924 m. latvių spauda teigė, jog po juo esą užkastos 3 statinaitės aukso. Tai, beje, įkvėpė lobių ieškotojus: buvo bandoma pasikasti po ąžuolo šaknimis.
Panašiu laiku, apie 1930 m., pasipylė įvairiausi pasakojimai bei legendos ir apie Stelmužės ąžuolą, nors juo buvo stebėtasi ir daug anksčiau, yra išlikusi ne viena 1916 m. fotonuotrauka. Senose nuotraukose matyti daugybė akmeninių antkapių vokiečių kareiviams, žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare, be to, čia buvo ir vietinių gyventojų kapinės. Sovietmečiu antkapiai buvo panaudoti kolūkio fermų ir kitų statinių pamatams.
Matmenys skiriasi dvigubai
Skirtinguose rašytiniuose šaliniuose, o mokslininkai jų išanalizavo net 60, nurodomi Stelmužės duomenys apie ąžuolą stebėtinai įvairuoja.
Medžio aukštis kinta nuo 17 iki 30 m. Medžių senolių tyrėjai, atlikę matavimus 2012 m., įsitikino, kad Stelmužės ąžuolo tikrasis aukštis siekia apie 19,5 m. Įdomūs skersmens ir apimties aprašymai. Buvo mėgstamas vaizdingas „mato vienetas“ – glėbys. Pasak vienų autorių, Stelmužės ąžuolą su vargu gali apglėbti penki vyrai, pasak kitų – septyni ar net dešimt. Vaikų prireiktų esą netgi dvidešimties.
Pereinant miškininkų taikomo medžio skersmens bei apimties matavimo modelio, 1,3 m aukštyje, 1930–2012 m. skirtinguose literatūros šaltiniuose pateikiami dydžiai skiriasi dvigubai: skersmuo įvairuoja tarp 2,7–5,4 m, apimtis – 8,48–17 m. Faktinis šio gamtos paminklo skersmuo, kaip įsitikino tyrėjai, siekia 3,05 m (apimtis – 9,58 m).
Pasak tyrimą atlikusių dr. J. Bačkaičio ir dr. K. Godvod, autoriai ne tik nusirašinėjo vieni nuo kitų, kai kada duomenys buvo literatūriškai interpretuojami siekiant padaryti didesnį įspūdį.
Ilgaamžis, bet ne rekordininkas
Stelmužės ąžuolo amžius taip pat įvairiai interpretuojamas. Įvairių šaltinių duomenimis, šiam ąžuolui turėtų būti 700, o gal ir 2000 metų. Želdynų ekspertų vertinimu, tikrasis amžius yra gerokai trumpesnis. Atsižvelgiant į paprastojo ąžuolo augimo ypatumus, metinių rievių pokyčius, botaninio paminklo apytikslis amžius siekia tik apie 450–600 metų.
Šios rūšies ąžuolai ilgiausiai gyvena iki 400–1500 metų. 29 Europos ąžuolų, storesnių už Stelmužės ąžuolą, amžius pagal pasakojimus ir prielaidas svyruoja nuo 300 iki 1200 metų. Pasak danų, išimtis yra jų medis senolis Kongeegen ąžuolas, kurio amžius siekia 1400–2000 m.
Pastangos padėti medžiui
Per pastarąjį šimtmetį Stelmužės ąžuolas ne vieną kartą tvarkytas. Požiūris į medžių senolių priežiūrą per tą laiką gerokai pasikeitė ir, šių dienų akimis, pastangos padėti medžiui ne visada buvo taiklios, tačiau dėmesio ir noro išsaugoti medį ilgaamžį praėjusių dienų žmonėms tikrai nestigo.
Pirmą kartą Stelmužės ąžuolas tvarkytas 1916 m. – norėdami apsaugoti, kad į vidų nepatektų vanduo, vokiečiai drevę užtaisė toliu, o patį ąžuolą aptvėrė tvorele.
Vėliau Stelmužės gyventojai ąžuolą „lopė“ 1936 m., tačiau ilgainiui kiaurymė didėjo, tarp šakų įsikūrė medžiai – vyšnia, beržas, du šermukšniai. Yra duomenų, kad ant ąžuolo augo ir kitų rūšių medžių.
1954 m. Zarasų girininkijos miškininkai išvalė vidų, išvežė apie 12 vežimų įvairių puvenų. Buvo nukapotos sausos šakos, cementu su akmenimis užlipintos skylės, medis aptvertas metaline tvorele.
1979 m. ąžuolas pradėtas restauruoti pagal Paminklų konservavimo instituto specialistų rekomendacijas. Ąžuolas vėl buvo valomas, konservuojamas, apdorojamas chemiškai, specialia skarda uždengtos drevės. Liemuo apjuostas ir suveržtas lynais, 3 storosios šakos paremtos ramsčiais. Aplink medį paklotas ąžuolinių kaladėlių takas su mediniu liepteliu. Deja, ąžuolo ertmės vidaus paviršius dezinfekuotas ir nuo atmosferos poveikio izoliuotas nepakankamai, todėl vidinis puvinys iki pat šių dienų ardo medieną, kelios stambiosios šakos jau nudžiūvusios. Žievė dengia tik 48 proc. stiebo ir šakų paviršiaus.
Atsilaisvinus plieniniam lynui, kuriuo buvo suveržtas kamienas, bei ištrupėjus cementiniam užglaistymui, atsivėrė plyšiai, 1995 ar 1998 m. parengtos naujos ąžuolo konservavimo ir tvarkymo rekomendacijos.
2006 m. Zarasų rajono savivaldybė įgyvendino čekų arboristo Martino Nemeco rekomendacijas, parengtas nuodugniai ištyrus Stelmužės ąžuolo būklę. Dirvožemis pagerintas ilgai veikiančia kompleksine trąša, polajis mulčiuotas ąžuolo drožlėmis, buvo atliktas sanuojamasis ir lengvinamasis genėjimai, šakų galiukai visame lajos paviršiuje buvo patrumpinti 5–10 cm, pašalinti stelbiantys medžiai.
Baublys nugyveno ilgesnį amžių
Seniausius Lietuvos ąžuolus tyrę želdynų ekspertai nupūtė dulkes ir nuo Dionizo Poškos išgarsinto Baublio. Jį minėjo net poetas Adomas Mickevičius (,,Pono Tado“ IV d., 1834): ,,Ar dar gyvas Baublys, kurio liemens drūtumas / Senatvėj taip išpurto, lyg erdviausias rūmas? / Ten dvylika žmonių prie stalo sėsti galėjo...“
Žemaitijos bajoras, rašytojas ir žymus kultūros veikėjas, jo paties teigimu, ant kalvos augusį ąžuolą nukirsdino 1812 m. kovo mėnesį ketindamas pasidaryti altaną (mažą statinį, skirtą poilsiui, pasislėpti nuo saulės, lietaus). Ten pat apdirbtą ,,ruošinį“ 40 baudžiauninkų visą dieną ritino ant rąstų. D. Poška baudžiauninkus prižiūrėjo, sustojus pasilsėti stiprino „vaistu“, italų vadinamu aqua vitae.
Mokslininkai įsitikino, jog Baublio, kaip ir Stelmužės ąžuolo atveju, gausiuose literatūros šaltiniuose dažnai nurodomi daug didesni matmenys nei iš tikrųjų.
Pasak ekspertų tyrimo, tikėtinas Baublio skersmuo 1,3 m aukštyje buvo tik apie 2,0–2,1 m ar vos didesnis, taigi gerokai nusileido Stelmužės ąžuolui. D. Poškos altanoje tikrai negalėjo sutilpti 12 žmonių, kaip rašė poetas A. Mickevičius. Tačiau ąžuolas galėjo būti aukštesnis už Stelmužę, apie 30 m aukščio.
Mokslininkai taip pat pripažino: labai realu ir tikėtina, jog Baublio amžius galėjo siekti 1000 metų. Vis dėlto apie tikslų jo amžių šiandien sudėtinga kalbėti, juolab, kad rašytiniuose šaltiniuose nesutampa žemaičių bajoro, Raseinių pavieto žemės teismo raštininko D. Poškos nei mirties (1830–1832) nei gimimo metai (1757–1769).
Konkurentas liko neįvertintas
Tyrėjai apgailestauja, kad tuo metu, kai vieni medžiai senoliai apipinami legendomis, tikri jų konkurentai nesulaukia deramo dėmesio.
Už 257 km nuo Stelmužės, Rietavo krašte, Lenkaičių kaime (netoli Medingėnų miestelio), prieš 50 metų dar augo rimtas varžovas. Jo apimtis siekė 8,5–9 m, labiausiai tikėtinas aukštis – apie 27 m, o tūris buvo didžiausias iš visų Lietuvos ąžuolų. Ne tik teoriškai, bet ir praktiškai šis ąžuolas galėjo būti storesnis, aukštesnis, o gal ir senesnis už garsųjį Stelmužės ąžuolą.
Tačiau šis ąžuolas nebuvo pripažintas gamtos paminklu. Rašytinių šaltinių palyginti su Stelmužės ąžuolu ar Baubliu – mažai. Nelengva rasti ir augavietę, mat skirtinguose šaltiniuose nurodomos kelios vietos (iš tiesų jis augo Gedikos upelio šiaurinėje pusėje, į rytus nuo Medingėnų miestelio). Nesutampa ir žūties datos, nurodomos net keturios.
Teigiama, kad Lenkaičių ąžuolo amžius buvo apie 1000 metų, nors jis ir nebuvo matuotas. Tai nebūtų pavykę, nes ąžuolo vidus buvo iki 9–10 m aukščio išdegęs, o viduje pastatytas suolas penkiems žmonėms. Analizuodami išlikusią fotomedžiagą mokslininkai daro prielaidą, kad šis galiūnas buvo panašaus amžiaus, kaip Stelmužės ąžuolas, apie 400–600 metų.
Ąžuolas apie 1857 m. buvo padegtas piemenų, o gal žaibo. 1967 m. medį senolį nuvertė audra. Mokslininkai linkę tikėti būtent šia versija, 1967 m. spalio 18 d. Žemaitijoje siautė pati stipriausia XX a. audra, miškuose buvo išversta ir išlaužyta per 3 mln. kub. m medienos. Ta pati audra išvertė ir antrą pagal stambumą Latvijoje Tiūterės ąžuolą, kuris skersmeniu ir amžiumi maždaug prilygo Lietuvos senoliui. Tikėtina, kad žūties metu Lenkaičių (Medingėnų) ąžuolas buvo apie 10 cm storesnis už Stelmužės ąžuolą.
Prieš daugiau nei 50 metų audros palaužtas medis galiūnas iki šiol nespėjo visai suirti.
Reklama: https://www.mkds.lt/
