Naujausios
Vartoja nuo senovės
Pasak V. Sako, žmogus, kuris nenori sirgti gripu, kitomis peršalimo ir plaučių ligomis, turėtų kasdien suvalgyti 30 g tikrų lašinių su tikra rugine duona ir skiltele česnako. Bet tai padaryti mūsų šalyje labai sunku, nes beveik neliko tikrus lašinius auginančių Lietuvos baltųjų veislės kiaulių. Retas ūkininkas jas augina. Svarbiausias tikrų lašinių požymis – jie turi būti, kaip liaudyje sakoma, per gerą vyrišką delną, t. y. jų storis turėtų būti kaip didelės vyro plaštakos plotis.
V. Sakas neabejoja, kad teisūs buvo senovės lietuviai bitininkai, kurie, svečius vaišindami lašiniais su pirmuoju šviežiai išsuktu medumi, sakydavo, jog tai vaistų vaistas, atimąs visas turtėtas ligas ir užkertąs būsimas.
„Ar lašiniai reikalingi ir naudingi žmogaus organizmui, galite spręsti stebėdami vaikelius. Kaip kūdikėliai ar roplinukai, švepliukai godžiai čiumpa lašinių bryzelį ir su didžiausiu malonumu jį iščiulpia. Neseniai skaičiau apie šalčio nebijantį berniuką. Mokslas nustatė, kad jis šią ypatybę įgijo nuo kūdikystės valgydamas lašinius. Ir Šiaurės tautos, pavyzdžiui, čiukčiai, eskimai, jakutai, lengvai ištveria didelius šalčius, nes jų mityboje yra daug gyvulinių lašinių“, – sako V. Sakas.
Esą lašiniai žmonijos mityboje vartojami nuo senų senovės. Bizantijos imperatorius Justinianas įsakė armiją maitinti lašiniais, kad būtų drąsi, energinga, veržli ir nenugalima. Vėliau, viduramžiais, šv. Benediktas, benediktinų ordino įkūrėjas, vertė vienuolius valgyti lašinius, kad jie nesirgtų ir būtų ištvermingi.
Jaunina, valo
Neva pastarųjų metų moksliniais tyrimais nustatyta, kad lašiniai – labai naudingas maistas. Jų biologinis aktyvumas 5 kartus didesnis nei jautienos riebalų ir sviesto.
Mokslininkai, tirdami kiaulienos lašinių poveikį žmogaus organizmui, nustatė, jog juose yra medžiagų, kurios stimuliuoja ląstelių atsinaujinimą, hormonų gamybą ir gerina širdies raumenų darbą.
Pasak V. Sako, kasdien suvalgant 20 g lašinių su 1–2 česnako skiltelėmis, galima išvalyti ir atjauninti širdį, kraujagysles ir kepenis.
„Šiuolaikinis mokslas nustatė, jog lašiniai – bene geriausias vaistas tulžiai gydyti. Aišku, vartoti juos reikia ne iki persivalgymo, o gramais kaip vaistus: kasdien mėnesį tris kartus per dieną likus pusvalandžiui iki pusryčių, pietų ir vakarienės suvalgyti po 10 g tikrų darbštaus vyro delno storio kiaulės lašinių“, – pataria V. Sakas.
Jo nuomone, lašinius reikėtų įtraukti į vaikų, jaunuolių, kareivių ir sportininkų mitybą – geriau vystytųsi jų organizmas, pagerėtų hormonų gamyba ir širdies darbas.
Cholesterolis būtinas
V. Sakas pataria nebijoti cholesterolio, kuriuo baugina kai kurie dietologai.
Pasak jo, lašiniai ne didina, o priešingai – naikina žmogaus kūne sukauptus riebalus. Žinoma, tuo atveju, jei lašinių valgoma saikingai. Cholesterolį labiausiai didina parduotuvių lentynas nugulęs rafinuotas, iš genetiškai modifikuotos žaliavos pagamintas aliejus, majonezas, iš augalinių riebalų pagamintas margarinas bei grietinė, ledai ir kiti panašūs produktai.
„Lašiniai iš kraujagyslių pašalina cholesterolį. Organizmas juos įsisavina net 97 proc., dėl to jame nesikaupia toksinės medžiagos. Be cholesterolio mūsų organizmas negalėtų egzistuoti, nes jis – ne tik sudedamoji tarpląstelinių membranų dalis. Cholesterolis – paties organizmo medžiaga. Žmogaus organizme cholesterolis yra savaime. Jis, sąveikaudamas su riebalų rūgštimis, sintetina kraujo sudedamąsias dalis ir atlieka kitas svarbias funkcijas, – tvirtina V. Sakas. – Normaliame žmogaus organizme 100 kub. cm kraujo privalo būti nuo 150 iki 240 mg cholesterolio. Mažiau jo turi tik lavonai, o daugiau – ligoniai, mat cholesterolio kiekis rodo, koks yra riebalų ir angliavandenių rūgštinimo procesų intensyvumas, kai abi šios medžiagos patenka į mūsų organizmą ir yra skaidomos, kad būtų įsisavintos.
Miestiečiai, dažniausiai sėdimo darbo atstovai, įsitikinę, kad žmogaus organizmas neįsisavina pernelyg didelio lašiniuose esančių riebalų kiekio. Tačiau kaimiečiai bei miestų darbininkai, kuriems tenka daug ir sunkiai dirbti, žino, jog net lašinių kąsnelis pagerina cholesterolio apykaitą. Todėl iš savo patirties galiu pasakyti, jog tarp pusryčių ir pietų, tarp pietų ir vakarienės daug naudingiau suvalgyti lašinių gabaliuką, o ne mėsainį, dešrainį, beliašą, čebureką.“
Kada skersti?
Apie didelę lašinių vertę byloja lietuvių liaudies išmintis, priežodžiai „mylėkite vienas kitą kaip katinas lašinius“, „žiūri kaip katinas į lašinius“, „dar piršto nepajudino, o jau duok lašinių“, „vartosi kaip inkstas taukuose“, „eina kaip lašiniais patepta“ ir kita smulkioji tautosaka.
„Turbūt nėra lietuviškesnio valgio, kaip rūkyti lašiniai. Vien jų vaizdas sukelia apetitą: sniego baltumo riebalai, rusva traški odelė, skanus dūmelio aromatas... Tačiau, jei odelė lengvai nesikramto, tokių, nors ir storiausių, lašinių nepirkite, nes ūkininkas nemoka skersti kiaulės, apdoroti ir paruošti lašinių“, – įspėja V. Sakas.
Esą, norint, kad lašiniai būtų tikri, kiaulę reikia skersti, kai ji svers 200 kg. Be to, likus bent mėnesiui iki skerdimo, ją reikia liuobti ir ąžuolų gilėmis. Nevalia duoti miltų, kukurūzų, bulvių, kombinuotųjų pašarų. Nuo viso to lašiniai ištęžta arba pavandenija (didėja svoris), net sukaupia nuodingų medžiagų. Kiaulę reikia skersti sausio mėnesį – per tikrąsias skerstuves, po pasninko, kai nudirbti visi darbai ir atšvęstos didžiosios šventės.
Seniau prireikus kiaules skersdavo ir kitu metų laiku. Svarbiausia būdavo atsižvelgti į Mėnulio fazes. Geriausiai tinka priešpilnis arba pilnatis. Tuomet vėsdama mėsa „pučiasi“, būna skani ir minkšta. Ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Tikėta, jei kiaulė skerdžiama penktadienį, mėsa gerai laikysis, nes ir kirmėlėms pasninkas. Vasaros darbymečiui lengviausia išsaugoti per delčią skerstos kiaulės lašinius.
Aprūkydavo žolynais
Pasak V. Sako, nuo senų senovės lietuviai mokėjo lašinius rūkyti. Jie žinojo, jog lašinių jėga (gydomasis poveikis), skonis, kvapas, konsistencija (kietumas, minkštumas), odelės minkštumas arba traškumas, tinkamumas vartoti priklausys nuo to, kokiomis malkomis ir kiek laiko jie bus rūkomi. Prieš baigiant rūkyti lašinius, jie būdavo parūkomi gydomųjų augalų dūmais. Šiuose augaluose esantys fitoncidai apsaugo lašinius nuo bakterijų arba grybelių poveikio.
Ne veltui senovės turguose žmonės, kurie norėjo nuginti savo ar artimųjų ligas, ieškodavo lašinių, rūkytų alksnių arba beržų, drebulių, juodalksnių, gudobelių, guobų, lazdynų, klevų, uosių, vinkšnų, kriaušių, obelų, vyšnių malkomis, aprūkytų ajerais arba apyniais, gailiais, jonažolėmis, kanapėmis, kiečiais, raudonėliais, vingiorykštėmis ir pan. Pakruojo krašte įvairiai rūkytais lašiniais išorės ligos gydytos dar praėjusiame šimtmetyje.
„Bet tik pridėk epušės – ir rūkylai geri, dešros, skilandžiai po trejus ketverius metus negesdami, nepelydami iškaba, o išstovėję tokį kvapą subrandina, kad ne tik kokybės ženklo, o net auksinės etiketės reikėtų. Bėda tik, kad nedaug mokančiųjų gerus rūkylus sutaisyti“, – rašė Eugenija Šimkūnaitė.
Sūdyti tamsoje
„Lietuviai nuo senų senovės žinojo, jog lašiniai privalo būti sūdomi tik tamsioje patalpoje ir be salietros. Gerai atvėsusius lašinius reikia iš visų pusių įtrinti druska (jos imti 10 proc. mėsos svorio). Į indus sudėtus lašinius dar reikia apibarstyti druska. Lašiniai įsisūrėja per 2–3 savaites. Per tą laiką reikia juos dažnai pavartyti, palaistyti atsiradusiu sūrymu, kad vienodžiau įsisūrėtų ir nebūtų geltonų dėmių. Geri lašinių sūdytojai dar įberdavo cukraus, kad lašiniai negelstų, – primena V. Sakas. –Įsisūrėjusius lašinius reikia apvalyti, apiplauti šiltu vandeniu, išdžiovinti vėdinamoje patalpoje ir tik tada rūkyti. Priekinę papilvės dalį, kur lašinukai peraugę raumenimis, galima sūdyti kartu su lašiniais. Užpakalinę papilvės dalį – storus, patižusius lašinius sulydyti į taukus.“
Esą X–XIX a. Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje, dalyje Šiaurės Lietuvos lašiniai nebuvo rūkomi – tik sūdomi. Ten sūdytus lašinius laikydavo sandariai uždengtus kubile, šaltoje tamsioje kamaroje. Mažeikiai senais laikais garsėjo riebiuoju kermošiumi. Čia lašinių įsigydavo Prūsijos, Lenkijos, Baltarusijos, Kuršo (Latvijos), net Maskvos ir Sankt Peterburgo pirkliai. Į šiuos kermošius sūdytus ir rūkytus lašinius suveždavo visa Lietuva, jų atveždavo ir ukrainiečiai.
