Naujausios
Miške triukšminga
Dabar vilkų namai – miškai – kertami be gailesčio. Galbūt ir vilkai priversti būti negailestingi naminiams gyvūnams, nes jų vaišių stalui neliko laukinių gyvūnų? Be to, galbūt vilkai, protingi žvėrys, masiškai pjaudami naminius gyvulius, keršija žmonėms už be perstojo naikinamus jų namus – miškus?
„Ne, ne, ne!“ – tokią versiją paneigė bene didžiausi Lietuvoje vilkų bičiuliai, jų gyvenimo būdo žinovai – Petras Dabrišius ir Bronius Jurgelevičius. Pirmasis Telšių rajone, Ubiškės kaime, yra įkūręs „Žvėrinčių“, antrasis savo sodyboje Varėnos rajone, Karpiškių kaime, – „Žvėrynėlį“. Jų aptvaruose globojami bei veisiami tiek vilkai, tiek ir kiti laukiniai gyvūnai.
Pasak P. Dabrišiaus ir B. Jurgelevičiaus, keičiasi gamta, žmogaus veikla, keičiasi ir laukinių gyvūnų elgsena. „Anksčiau retai miške pamatydavai žmonių, todėl ir gyvūnai buvo bailūs. Dabar nebijo – priprato, nes kertamuose miškuose burzgia traktoriai, kita technika“, – aiškino B. Jurgelevičius ir papasakojo du nelabai senus įvykius, patvirtinančius, jog vilkai nebebijo žmonių.
Ne puola, o domisi
Pasak B. Jurgelevičiaus, kartą 13 val. į jo sodybą atvyko Marijampolės savivaldybės Šunskų seniūnas Rimantas Lekeckas su vaikais ir kitais šeimos nariais – pasižvalgysią po „Žvėrynėlį“. Nespėjo į jį įžengti, vienas vaikas ir klausia: „Ar jūsų vilkai paleisti iš aptvaro?“ Sodybos šeimininkas atsakė, jog nepaleisti. „Va, vilkas nubėgo“, – į tolstantį, ką tik netoli pasirodžiusį žvėrį parodė vaikas. Tai buvo ne „Žvėrynėlio“, o prie jo prigludusio miško ar tolimesnių miškų vilkas, net dieną nebijąs priartėti ten, kur knibžda žmonių.
Dieną vilką sutiko ir B. Jurgelevičiaus žmona. Ji mėgsta bėgioti. Bėgiojo ir tąkart, vasario mėnesį. Buvo 15 val. 30 min. Abu – moteris ir vilkas – nustėrę stovėjo ant žvyrkelio ir žiūrėjo į vienas į kitą.
Ir nepuolė vilkas? B. Jurgelevičiui toks klausimas, matyt, kvailas. „Laukinis gyvūnas nepuola žmogaus – juo domisi. Nėra bjauresnio padaro už žmogų. Gyvūnas jus puls tik tada, jei jį gaudysite, pulsite“, – tvirtino „Žvėrynėlio“ įkūrėjas, buvęs ilgametis medžiotojas.
Ūkininkai – tinginiai
„Sovietiniais laikais už vilkų sumedžiojimą mokėdavo premijas. Pats anuomet 23 vilkus nušoviau. Vis tiek vilkų neiššaudė. Dabar, kai uždraudė vilkus šaudyti – kai medžioklė limituota, – jų padaugėjo masiškai, – teigė B. Jurgelevičius, peikdamas esamą vilkų skaičiavimo sistemą, kartu – sumedžiotinų vilkų limitą. – Dabar nemoka apskaičiuoti vilkų. Būdavo, iškrinta šviežias sniegas, einu skaičiuoti vilkų pagal jų pėdsakus. Tam skirdamas mėnesį, vis tiek klaidų padarydavau. O dabar vilkų apskaitą padaro per 2–3dienas. Sunku tiksliai apskaičiuoti, kiek yra vilkų, ir todėl, kad nėra sniego.“
Pasak B. Jurgelevičiaus, tegul ūkininkai nesupyksta, bet jis juos linkęs vadinti tinginiais. Esą, ko vilkams negaudyti gyvulių, jei nakčiai jie yra palikti ganykloje. Seniau gyvuliai kiekvieną vakarą buvo pargenami ir uždaromi tvarte, todėl buvo saugūs. „Žinoma, kartais žvėrys prasirausdavo pro tvarto apačią. Pats vaiku būdamas ganiau avis ir karves. Jas vakare pargindavau. Atsimenu, kiek avių pargeni, tiek į tvartą įmeti akmenukų, kad tiek pat avių kitą dieną iš ganyklos grįžtų. Toks buvo žmonių įsitikinimas“, – prisiminė pašnekovas. Jis ūkininkus tinginiais laiko ne tik todėl, kad vakare nepargina gyvulių. Neva jie nenori vargintis ir mėžti tvarto. „Gyvuliai tvarte pristovi mėšlo. Kai jie nepargenami į tvartą, visas š... lieka gamtoje“, – sakė B. Jurgelevičius. Jis „Žvėrynėlį“ įkūrė norėdamas gamtai grąžinti skolą už paties kadaise sumedžiotus vilkus. Išgydė sužeistus vilkus, kitus laukinius gyvūnus.
Kenkia kraujomaiša
„Žvėrinčius“ įkūrėjas ir puoselėtojas P. Dabrišius pakitusią vilkų elgseną sieja su kraujomaiša. Neva prieš dešimtmetį kitą mūsų šalyje buvo mažai belikę vilkų – apie 50–100. „Jie daugindamiesi maišėsi – neatėjo naujo kraujo. Jei kokia nors gyvybės rūšis – ir žmonės – daugindamiesi tarpusavyje maišosi, ji susilpnėja ar išsigimsta. Ir senovėje žmonės žinojo, kad kraujomaiša labai kenkia. Todėl žmonos ar vyro buvo ieškoma ne savame, o kitame kaime, kad vaikai gimtų protingesni, sveikesni. Taip yra ir su vilkais, kitais gyvūnais. Kai jie „gauna“ naujo kraujo, palikuonys būna stipresni, – svarstė P. Dabrišius.
Pasak jo, vilkai dėl kraujomaišos tapo silpnesni ir nebijo žmonių. Jiems paprasčiau grobį susimedžioti sodyboje, ganykloje, o ne miške. Taip gali elgtis ir „gudručiai“ vilkai, kitaip tariant, vagys bei tinginiai. Esą vagių, tinginių esama ne tik tarp žmonių. Ši savybė būdinga ir gyvūnams. Ji gali atsirasti ir natūraliai, ir paskatinta tam tikrų aplinkybių. Jei miške gyvena 10 vilkų, o vienas iš jų įsigudrina grobio ateiti pas žmones, jo pavyzdžiu gali pasekti ir kiti vilkai. Knygose aprašyta, kaip per karą Rusijoje ir kitose šalyse vilkai įprasdavo sotintis paliktais žuvusiais žmonėmis.Pasak P. Dabrišiaus, jei lapės ar kito laukinio gyvūno nevysi iš sodybos, jie ir toliau čia sotinsis. Esą tikras vilkas – be kraujomaišos – bijo žmogaus, slepiasi, iš tolo pajutęs jo kvapą. Tačiau, jei palikai šalia miško avis, ko ir tokiam vilkui jų neimti?