Naujausios
Nepagrįstai išskiriamas
Šiuo metu AKĮ 18 straipsnio 2 dalyje 6 punkte yra numatytas reikalavimas alkoholinių gėrimų gamintojams turėti nuosavą atestuotą alkoholio produktų kokybės tyrimo laboratoriją, o to paties straipsnio 7 punkte numatytos išimtys galioja tik smulkiesiems alaus, midaus ir vaisių vyno gamintojams. Sidro gamybai ši išimtis netaikoma.
Rugsėjo pradžioje 13 Seimo narių, atstovaujančių daugiausia valdančiajai daugumai, pateikė įstatymo pataisą, kuri panaikintų diskriminacines sąlygas, nustatytas sidro gamintojams. Spalį Seimo nariai svarstys pataisos projektą, ir jeigu pritars, jau nuo 2022 m. sausio mėn. Lietuvoje galėtų atsidaryti mažos privačios natūralios fermentacijos sidro gamyklėlės, gaminančios iki 10 tūkst. litrų šio gėrimo.
Smulkusis neatlaikytų
Vienas iš pataisos iniciatorių Seimo Ekonomikos komiteto narys Andrius Kupčinskas „Ūkininko patarėjui“ pasakojo vasarą susipažinęs su keliais ūkininkais, turinčiais ne vieną tūkstantį obelų. Jie daugiausia spaudžia sultis ir guodžiasi, jog dėl Lietuvoje susiklosčiusios keistos praktikos, norint gaminti sidrą, reikia įsirengti kokybės laboratoriją, kainuojančią 50–70 tūkst. Eur. Tai smulkiam gamintojui būtų nepakeliama, juo labiau, kad visose aplinkinėse ES valstybėse leidžiama nedideliais kiekiais gaminti sidrą ir nereikalaujama įsirengti jokių ypatingų laboratorijų.
Lietuvoje be laboratorijų galima gaminti naminį alų, vyną, midų, o natūralios fermentacijos sidro – ne, nors šis produktas pagal alkoholio koncentraciją yra artimas alui.
„Lietuvoje gal nėra gilių sidro gamybos ir vartojimo tradicijų, bet obuolių augintojų yra nemažai ir jiems iki šiol nesuteikiama galimybė plėsti savo gaminių įvairovę. Gal sodininkams, turizmo sodybų savininkams dabar ir nėra pati palankiausia politinė ir ūkinė aplinka paskatinti, palengvinti sąlygas raugti sidrą, – svarsto A. Kupčinskas. – Tie, kurie bandė tai daryti, stebisi, kodėl tokia jų iniciatyva yra baudžiama jau pradinėje stadijoje, o mes mėgaujamės vien importiniu sidru. Kol kas neaptikau priežasčių, kodėl sidro gamyba yra iš esmės neleidžiama, o reikalaujama įsirengti brangias kokybės laboratorijas, ko neįstengia smulkusis ūkininkas.“
Seimo narys teigia, kad mato daug entuziastų ir mano, jog tai būtų perspektyvu, nes kai kurie sodininkai tokiu būdu galėtų išplėsti savo gaminių asortimentą, o kaimo turizmas – padidinti savo patrauklumą poilsiautojams bei turistams ir tuo pačiu sumokėtų daugiau mokesčių valstybei.
Anot jo, dirbtiniai apribojimai iškraipo rinką. „Galbūt yra labai tuo suinteresuotų juridinių asmenų – pavyzdžiui, sidro ir alkoholinių kokteilių importuotojai bei pramoniniai gamintojai, – svarsto Seimo narys ir konstatuoja: – Dabar AKĮ yra netolygus ir diskriminacinis sidro gamintojų atžvilgiu.“
Anot A. Kupčinsko, naminis sidras ir kainuotų brangiau, negu įvežamas masinis, nežinia, kokios kilmės ir kokiomis technologijomis pagamintas, stambių gamintojų produktas. Jis tikrai kainuotų ne 1–1,5 Eur ir galėtų sėkmingai reprezentuoti mūsų kultūros paveldą. Kita vertus, naujiems sidro gamintojams dar reikėtų išsiugdyti ganėtinai išrankų mūsų vartotoją. Tai nėra paprasta ir reikės laiko, tačiau dabar jiems tai užginta.
„Matome, kad galėtų daug kas verstis ir sidro gamyba, ne tik sultis spausti, nes tai didintų pridėtinę produkcijos vertę, užuot obuoliais „tręšus“ pamiškių griovius – sakė A. Kupčinskas. – Važiuodami Europoje, visur matome vykstančias degustacijas smulkiuose ūkiuose. Pasibaigus degustacijoms, visur siūloma gėrimų įsigyti vietoje. Kodėl taip negalėtų būti ir Lietuvoje? Todėl, kad diskriminacinės sąlygos yra įtvirtintos įstatymu.“
Vėlyva pradžia
„Manau, palengvinus sidro gamybos sąlygas, atsirastų labai daug norinčių jį gaminti. Pažįstu nemažai žmonių, kurie tam yra pasirengę, bet negali pradėti, nes trūksta startinio momento. Laboratorija – brangus dalykas, o bet ką darant, reikia skaičiuoti būsimą grąžą, atsipirkimą“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Raimundas Nagelė, sodybos „Roksala“ Rokiškio rajone, prie sienos su Latvija, savininkas.
Jis pats gamina 13 rūšių vyną, kurio siūlo paragauti savo edukacinėse degustacijose. Šiuose renginiuose lankytojams pasakojama apie vyną, jo vartojimo kultūrą, apie tai, kaip jis gaminamas. „Matome, kad žmonės tobulėja, bet ko nebenori. Renginiams baigiantis, svečiams pasiūlome pasirinkto vyno nusipirkti.“
Pasak R. Nagelės, kaimo turizmo sodybų verslas yra labai banguotas. Kai kuriais metais jis sužiba, bet šie metai nebuvo labai sėkmingi. Dažniausiai lankytojų sulaukiama per atostogas, vasarą, ypač liepą ir rugpjūtį, tačiau pragyventi vien iš vyno gamybos ir degustacijų būtų sunku.
Jis teigia, kad bandė gaminti sidrą ir suvokė, kad pagaminti gerą sidrą, kaip ir gerą vyną, yra didelis iššūkis.
„Sidro gamyba Lietuvoje jau seniai turėjo būti įteisinta, supaprastinta, nes Lietuva – obuolių kraštas, todėl atstumti tai, ką galima padaryti, yra labai neprotinga, – svarsto ūkininkas. – Kažkodėl reikalavimai sidro gamintojams yra gerokai aukštesni, negu ne tik alaus, bet ir stipresnių alkoholinių gėrimų gamintojams. Mažam augintojui ir gėrimų gamintojui turėti kokybės laboratoriją, kainuojančią 50–70 tūkst. eurų, tikrai sudėtinga ir vargiai atsiperkama. Neįsivaizduoju, kam yra naudingi šie sudėtingi procesai.“
Anot jo, Lietuvoje sidro gamyba turėtų būti paprastinama, nes matome, kaip yra aplinkui. „Vien kaimyninės Baltijos valstybės, Lenkija yra smarkiai pažengusios sidro gamintojos, o mes vis apsiribojame draudimais. Mums lengviau atsivežti arba kitur nusipirkti, o kenčiame mes patys, kenčia mūsų vartotojas ir galų gale valstybės biudžetas“, – sako R. Nagelė.
