Mokytojas iš pašaukimo – Jonas Murka

J.Mur­ka gy­ve­no su­dė­tin­gu, is­to­ri­nių įvy­kių ne­sto­ko­ju­siu XX a. pir­mo­sios pu­sės lai­ko­tar­piu. Jis gi­mė 1889 m. spa­lio 21 d. Juo­džiū­nų kai­me (Ku­piš­kio r.) gau­sio­je vi­du­ti­nių vals­tie­čių šei­mo­je, ku­rio­je au­go trys sū­nūs ir duk­ra. Tė­vas Si­mo­nas Mur­ka bu­vo raš­tin­gas, švie­sus žmo­gus, mo­kę­sis pra­džios mo­kyk­lo­je, ge­bė­jęs skai­ty­ti ir ra­šy­ti ru­siš­kai. Jis sie­kė, kad ir vai­kai gau­tų iš­si­la­vi­ni­mą. Sū­nūs Jo­nas ir Juo­zas bai­gė moks­lus. Ta­čiau li­ki­mas Mur­kų šei­mai bu­vo ne­gai­les­tin­gas - vie­nas po ki­to šei­mos na­riai at­gu­lė am­ži­no poil­sio. Pir­mu­ti­nę džio­va pa­kir­to mo­ti­ną, vė­liau mi­rė bro­liai Juo­zas ir Vik­to­ras, ga­liau­siai tė­vas ir se­suo. Jo­nas bu­vo vy­riau­sias sū­nus, silp­nos svei­ka­tos, ta­čiau la­bai tvir­tos va­lios ir be­ga­li­nio darbš­tu­mo. Jis jau nuo vai­kys­tės uo­liai ki­bo į moks­lus. Sa­va­ran­kiš­kai pa­si­ruo­šė, išė­jo gim­na­zi­jos kur­są ir įsto­jo į Pa­ne­vė­žio mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją, ku­rio­je mo­kan­tis jam di­de­lę įta­ką da­rė kal­bi­nin­ko Jo­no Jab­lons­kio pa­skai­tos.

Auk­su­čiuo­se

1909 m., bai­gęs Pa­ne­vė­žio mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją, dvi­de­šimt­me­tis jau­nuo­lis iš­vy­ko Šiau­lių kryp­ti­mi ir pra­dė­jo mo­ky­to­jau­ti Auk­su­čių pra­džios mo­kyk­lo­je. Ta mo­kyk­lė­lė bu­vo įkur­ta vie­ti­nio ūki­nin­ko sek­ly­čio­je. Kiek vė­liau J.Mur­kos ini­cia­ty­va pa­sta­ty­din­ta nau­ja me­di­nė pra­di­nė mo­kyk­la, ku­ri, de­ja, per ka­rą 1915 m. su­de­gė. Auk­su­čiuo­se (Kur­šė­nų r.) pra­si­dė­jo ak­ty­vus pe­da­go­go, moks­li­nin­ko gy­ve­ni­mas ir veik­la. Jau­nas mo­ky­to­jas neap­si­ri­bo­jo vai­kų mo­ky­mu ir suau­gu­sių­jų švie­ti­mu, ėmė­si kur kas pla­tes­nės švie­čiamosios veik­los. 1909-1910 m. jis ne tik Auk­su­čių, bet ir gre­ti­mų kai­mų be­raš­čiams suor­ga­ni­za­vo lie­tu­vių kal­bos kur­sus, ku­riuo­se mo­kė lie­tu­viš­kai skai­ty­ti, ra­šy­ti ir šiek tiek li­te­ra­tū­ros - su­pras­ti poe­zi­jos ir pro­zos kū­ri­nė­lius. Ši veik­la tais sun­kiais ir pai­niais lai­kais bu­vo pa­vo­jin­ga. Apie tai sa­vo at­si­mi­ni­muo­se J.Mur­ka ra­šė:

„<...> pra­džios mo­kyk­los mo­ky­to­jas tais lai­kais bu­vo šni­pi­nė­ja­mas tri­jų val­džių: žan­dar­me­ri­jos, vie­šo­sios po­li­ci­jos ir gu­ber­na­tū­ros per že­mie­čių vir­ši­nin­ką, ku­riam ži­nias teik­da­vo vir­šai­čiai ir se­niū­nai. Už pa­si­žy­mė­ji­mą lie­tu­viš­ko­je veik­lo­je (su­si­rin­ki­mo su­šau­ki­mas, slap­to va­ka­rė­lio su­ruo­ši­mas ir slap­to bū­re­lio įkū­ri­mas) grė­sė ta­da trys mė­ne­siai ka­lė­ji­mo, iš­trė­mi­mas į Ru­si­jos ry­tus ir kra­tos tarp pa­žįs­ta­mų, ką jau kal­bė­ti apie at­lei­di­mą iš tar­ny­bos. Ant­ra ver­tus, žmo­nės bu­vo tam­sūs, įbau­gin­ti ir nai­vūs: sa­vo švie­tė­jus gir­da­vo vie­šai, pa­sa­ko­da­vo apie juos, ką tik ži­no­da­vo, jei tik klau­sy­to­jas ne­bu­vo uriad­ni­kas ar­ba ru­sas. Va­di­na­si, nuo že­mie­čių, vir­ši­nin­ko akies vi­siš­kai pa­si­slėp­ti ne­bu­vo ga­li­ma.“

Ta­čiau pa­vo­jai J.Mur­kos neiš­gąs­di­no, at­virkš­čiai - Auk­su­čiuo­se jis su dar di­des­niu en­tu­ziaz­mu plė­tė ne tik švie­čiamąją, bet ir kul­tū­ri­nę veik­lą: įkū­rė klo­ji­mo teat­rą, su­bū­rė cho­rą, įstei­gė jau­nų­jų ūki­nin­kų bū­re­lį, or­ga­ni­za­vo va­ka­ro­nes su tau­ti­niais žai­di­mais, šo­kiais bei dai­no­mis. Jo kraš­tie­tis Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis at­si­mi­ni­muo­se ra­šė:

„Auk­su­čiuo­se Jo­nas Mur­ka vi­sa sie­la ir tu­ri­mo­mis ži­nio­mis pa­si­ne­ria į dar­bą ne tik vai­kų mo­ky­mo, bet ir suau­gu­sių­jų švie­ti­mo bei kul­tū­ri­ni­mo dar­bo, per ke­lis me­tus ge­ro­kai iš­pru­si­nant tos apy­lin­kės kai­mo vi­suo­me­nę, su ja ar­ti­mai bend­rau­da­mas ir vi­siš­kai pri­tap­da­mas, net sau žmo­ną pa­si­rink­da­mas iš sa­vo išauk­lė­tų ir iš­la­vin­tų mo­ki­nių, bū­tent Ele­ną Ge­da­mi­nai­tę, bū­si­mą jo dar­bų pa­dė­jė­ją, kny­gų ver­tė­ją, o li­gos me­tu iš­ti­ki­mą slau­gy­to­ją ir rū­pin­to­ją. Jos gi bro­lis Al­ber­tas Ge­da­mi­nas, ge­rai iš­si­la­vi­nęs vy­ras, ta­po vė­liau ak­ty­viu spau­dos dar­buo­to­ju ir vie­tos kul­tū­ri­nio są­jū­džio žy­miu vei­kė­ju.“

A.Ge­da­mi­nas uo­liai tal­ki­no

J.Mur­kai įgy­ven­di­nant švie­čiamuosius su­ma­ny­mus, A. Ge­da­mi­nas ta­po jo bi­čiu­liu ir bend­ra­min­čiu. Ge­da­mi­nų so­dy­ba vie­tos gy­ven­to­jams bu­vo švie­sos ir ži­nių oa­zė. Tro­bo­je skai­ty­da­vo laik­raš­čius, kny­gas, žais­da­vo šaš­kė­mis, o sek­ly­čio­je šeš­ta­die­nių ir sek­ma­die­nių va­ka­rais jau­ni­mas pa­si­šok­da­vo... 1912-1913 m. va­sa­rą A.Ge­da­mi­no klo­ji­me bu­vo su­vai­din­tos pje­sės „Eksp­rop­ria­to­riai“ ir „Tik­tai nie­kam ne­sa­kyk“.

J.Mur­ka pa­lai­kė drau­giš­kus san­ty­kius ir su ap­lin­ki­nių kai­mų in­te­li­gen­tais. Šiau­lių ap­skri­ty­je mo­ky­to­ja­vo tuo me­tu dar ne­spė­ję iš­gar­sė­ti, vė­liau žy­mūs pe­da­go­gai, va­do­vė­lių au­to­riai Sta­sys Mat­jo­šai­tis (Šiu­py­lių kai­me) ir An­ta­nas Vi­re­liū­nas (Se­rei­kių kai­me), be ku­rių sun­ku įsi­vaiz­duo­ti ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos pra­di­nių mo­kyk­lų kū­ri­mo­si pro­ce­są. Taip su­ta­po, kad Šiau­lių ap­skri­ty­je vie­nu me­tu gy­ve­no ir dir­bo trys jau­ni am­bi­cin­gi Lie­tu­vos vy­rai, bū­si­mi „Sa­ka­lė­lio“, „Vai­kų dar­by­me­čių“ bei geog­ra­fi­jos va­do­vė­lių au­to­riai.

Auk­su­čiuo­se J.Mur­ka ra­šė „Me­to­di­kos etiu­dus“ - vie­ną bran­džiau­sių sa­vo teo­ri­nių stu­di­jų, skir­tą tė­vams, pra­de­dan­tiems dirb­ti mo­ky­to­jams ir mo­ky­to­jų kur­sų kur­san­tams. Juos vi­są gy­ve­ni­mą nuo­la­tos pa­pil­dy­da­vo ir tai­sy­da­vo. „Me­to­di­kos etiu­dai“ - tai vie­na pir­mų­jų to­kio po­bū­džio kny­gų Lie­tu­vo­je, jo­je aiš­kiai pa­brėž­ta mo­kyk­los ir šei­mos bend­ra­dar­bia­vi­mo reikš­mė.

Pe­da­go­gi­nį dar­bą nu­trau­kė ar­tė­jan­tis fron­tas

J.Mur­ka ir A.Vi­re­liū­nas su ki­tais ka­ro pa­bė­gė­liais pa­si­trau­kė į Suo­mi­ją. 1916 m. gy­ve­no Pet­ra­pi­ly­je (da­bar Sankt Pe­ter­bur­gas), ten ka­ro pa­bė­gė­liams An­ta­no Pu­rė­no va­do­vau­ja­muo­se kur­suo­se dės­tė lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą. Tuo lai­ko­tar­piu jis iš­lei­do va­do­vė­lio „Vai­kų dar­by­me­čiui“ pir­mą­sias da­lis. 1917 m. pa­va­sa­rį per­si­kė­lė į Vo­ro­ne­žą ir ne­tru­kus įsi­jun­gė į pe­da­go­gi­nę veik­lą.

„J.Mur­ka ypač ger­bė sa­vo mo­ky­to­ją J.Jab­lons­kį - jo įkvėp­tas pra­dė­jo li­tua­nis­to dar­bą, ku­rį tę­sė vi­są gy­ve­ni­mą. Lie­tu­vių gim­na­zi­jo­je dės­tė lie­tu­vių kal­bą, to­liau ren­gė lie­tu­vių kal­bos va­do­vė­lius mo­kyk­loms. 1917 m. iš­spaus­di­no „Lie­tu­vių kal­bos va­do­vė­lio“ ant­rą da­lį. Vo­ro­ne­že va­ka­rais lan­kė Mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tą, daug sa­va­ran­kiš­kai mo­kė­si. Šis lai­ko­tar­pis, nors ir la­bai sun­kus, J.Mur­kos gy­ve­ni­me bu­vo ypa­tin­gas: 1917 m. rugp­jū­čio 21 d. Vo­ro­ne­žo Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čio­je kun. Ja­siens­kis su­tuo­kia J.Mur­ką (27 m.) su Ele­na Ge­da­mi­nai­te (22 m.). Po­nia Jab­lons­kie­nė bu­vo svo­čia, Po­vi­las Ka­ra­zi­ja ir Kons­tan­ti­nas Jab­lons­kis - liu­dy­to­jai“, - at­si­mi­ni­muo­se ra­šė Ele­na Mur­kie­nė.

Šiau­liuo­se - bran­džiau­si gy­ve­ni­mo ir veik­los me­tai

1918 m. J.Mur­ka grį­žo į Lie­tu­vą. Pra­džio­je iš­vy­ko į tė­viš­kę, čia ren­gė va­do­vė­lius mo­kyk­loms ir ke­le­tą jų iki ru­dens spė­jo pa­ra­šy­ti. Ru­de­nį ap­si­gy­ve­no Šiau­liuo­se. Šiau­liuo­se jis ta­po pe­da­go­gi­nės veik­los ini­cia­to­riu­mi - „va­rik­liu“. Įsit­rau­kė į ak­ty­vų vi­suo­me­ni­nį bei kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą. Su bend­ra­min­čiais 1919 m. įkū­rė Šiau­lių pe­da­go­gų ir spe­cia­lis­tų bū­re­lį, ren­gu­sį kur­sus ma­ti­nin­kams, ge­le­žin­ke­li­nin­kams, pa­šti­nin­kams, bu­hal­te­riams, są­skai­ti­nin­kams, mo­ky­to­jams ir ki­tų pro­fe­si­jų spe­cia­lis­tams. J.Mur­ka jiems dės­tė lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą. 1920 m. bū­re­lis pa­ruo­šė 60 pa­šti­nin­kų, 30 są­skai­ti­nin­kų, 20 mo­ky­to­jų. Tais pa­čiais me­tais jo ini­cia­ty­va bu­vo ati­da­ry­ti pa­ren­gia­mie­ji vi­du­ri­nio moks­lo kur­sai, vė­liau ta­pę suau­gu­sių­jų gim­na­zi­ja.

Mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja jam bu­vo pa­ti svar­biau­sia ir ver­tin­giau­sia. Tik mo­ky­to­jas jam bu­vo ver­tas žmo­gus ir vi­sus, kas jam pa­ti­ko, no­rė­jo pa­da­ry­ti mo­ky­to­jais.

1918-1921 m. J.Mur­ka dės­tė lie­tu­vių kal­bą Šiau­lių gim­na­zi­jo­je, 1921-1922 m. dir­bo Dot­nu­vos že­mės ūkio mo­kyk­lo­je, 1922-1923 m. - Šiau­lių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je, o 1926-1927 m. mo­ky­to­ja­vo Šiau­lių suau­gu­sių­jų gim­na­zi­jo­je.

Mo­ky­to­jas J.Mur­ka bu­vo ne tik lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros dės­ty­to­jas, jis bu­vo di­de­lis Tė­vy­nės my­lė­to­jas, pa­trio­tas. Taip, pa­vyz­džiui, 1919 m. va­sa­rą, vo­kie­čiams pa­li­kus Lie­tu­vą, Kur­šė­nuo­se pa­si­ro­dė bal­tag­var­die­čių, Ber­mon­to-Ava­lo­vo ka­riuo­me­nė. To­ji ka­riuo­me­nė grei­tai užė­mė Šiau­lius ir ki­tas ar­ti­mą­sias vie­to­ves - Rad­vi­liš­kį, Jo­niš­kį.

Šiau­lių gim­na­zi­jos jau­ni­mas pa­ju­to gre­sian­tį pa­vo­jų Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bei. Ta­da mo­ky­to­jai Mur­ka ir Ši­lei­ka or­ga­ni­za­vo slap­tą mo­ki­nių ko­vos bū­rį.

J.Mur­ka pa­si­žy­mė­jo tvir­ta va­lia ir be­ga­li­niu darbš­tu­mu. Nors bu­vo silp­nos svei­ka­tos, daug dir­bo įvai­riuo­se mo­ky­to­jų kur­suo­se, vy­ku­siuo­se Šiau­liuo­se, Pa­lan­go­je, Kė­dai­niuo­se ir ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja jį skir­da­vo į eg­za­mi­nų ko­mi­si­jas. O va­ka­rais, ne­re­tai ir nak­ti­mis, J.Mur­ka ra­šė va­do­vė­lius, straips­nius į „Tau­tos mo­kyk­lą“, „Švie­ti­mo dar­bą“, „Vai­rą“, „Mo­kyk­lą ir gy­ve­ni­mą“ bei ki­tus pe­rio­di­nius lei­di­nius. Per ga­na neil­gą gy­ve­ni­mą jis iš­lei­do 58 de­vy­nio­li­kos pa­va­di­ni­mų kny­gų lai­das. Pa­mi­nė­ti­nos „Ma­ža­sis lie­tu­vių kal­bos va­do­vė­lis“ (dvi da­lys, 1925-1928), „Dik­tan­tai pra­džios mo­kyk­lai“ (1925, 1933), Lie­tu­vių kal­bos va­do­vė­lis“ (3 da­lys, 1917-1921), 13 lai­dų, „Me­to­di­kos etiu­dai“ (1919), „Vai­kų dar­by­me­čiui“ (1916-1935) - še­šios va­do­vė­lio kny­gos ke­tu­rių sky­rių pra­džios mo­kyk­lai, 37 lai­dos - pa­ts di­džiau­sias ir reikš­min­giau­sias J.Mur­kos dar­bas.

Sun­ki įsi­se­nė­ju­si li­ga ne­si­lio­vė var­gi­nu­si J.Mur­kos. 1928 m. jis iš­vy­ko gy­dy­tis į sa­na­to­ri­ją Pran­cū­zi­jo­je, Au­biu­re, o 1929 m. - į Da­vo­so sa­na­to­ri­ją Švei­ca­ri­jo­je. Čia jis ne­lei­do lai­ko vel­tui - klau­sė pa­skai­tų Ciu­ri­cho uni­ver­si­te­te, stu­di­ja­vo spe­cia­lią­ją li­te­ra­tū­rą, gi­li­no­si į psi­cho­lo­gi­jos bei pe­da­go­gi­kos da­ly­kus.

J.Mur­ka bu­vo la­bai iš­si­la­vi­nęs, aukš­tos in­te­li­gen­ci­jos, pla­čių in­te­re­sų žmo­gus. Mo­kė­jo sep­ty­nias (gal ir dau­giau) už­sie­nio kal­bas. Neat­sit­rauk­da­mas nuo gau­sių dar­bų 1932 m. bai­gė Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų fa­kul­te­tą. Tu­rė­jo su­kau­pęs tur­tin­gą bib­lio­te­ką.

Net­ru­kus po jo mir­ties bib­lio­te­ka ir as­me­ni­nis ar­chy­vas din­go...

J.Mur­kos gy­ve­ni­mas ne­bu­vo il­gas, ta­čiau la­bai pra­smin­gas. Sa­vo pe­da­go­gi­ne veik­la jis nu­si­pel­nė di­de­lės pa­gar­bos ir au­to­ri­te­to ne tik kaip mo­ky­to­jas, va­do­vė­lių mo­kyk­loms au­to­rius, vi­suo­me­nės vei­kė­jas, bet ir kaip ak­ty­vus gim­to­sios lie­tu­vių kal­bos puo­se­lė­to­jas.

1928 m. už pe­da­go­gi­nę veik­lą J.Mur­ka ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no 4-ojo laips­nio or­di­nu.

Apie J.Mur­kos gy­ve­ni­mą bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti trum­pai - jis ne­pails­ta­mai dir­bo Lie­tu­vos žmo­nėms, bu­vo mo­ky­to­jas iš pa­šau­ki­mo.