Su Mokytojų diena, arba, kad širdyse liepsnotų pedagoginis Erosas

Su Mokytojų diena, arba, kad širdyse liepsnotų pedagoginis Erosas

Su Mokytojų diena, arba, kad širdyse liepsnotų pedagoginis Erosas

Dr. Sta­sys Tu­mė­nas,

LRS na­rys, Kul­tū­ros ko­mi­te­tas

Mo­ky­to­jas sto­vi lau­ke ir žiū­ri į plas­ti­ki­nius mo­kyk­los lan­gus.

Ir vėl ne­kvies­tas, ne­lauk­tas, su me­lan­cho­liš­ko grau­de­sio še­šė­liais kar­tu su Bo­bų va­sa­ra, pa­sak poe­to Ka­zio Bra­dū­no, pa­ru­de­niu, „ap­si­vil­kęs leng­va ru­di­ne“ atė­jo „taik­lus me­džio­to­jas – ru­duo“, at­neš­da­mas švie­sią šven­tę – Mo­ky­to­jų die­ną. Die­ną, ku­rią iš­drįs­čiau įvar­dy­ti Lie­tu­vos da­bar­ties ir atei­ties ar­chi­tek­tų die­na.

Pro at­vi­rą lan­gą gir­di­si po­li­ti­ko svei­ki­ni­mas.

Šven­tę rei­kia švęs­ti, to­dėl šian­dien ne­bū­siu kri­tiš­kas, abe­jo­jan­tis, pei­kian­tis, ne­lai­dy­siu kri­ti­kos vi­ly­čių į Lie­tu­vos švie­ti­mo ke­lius ir klyst­ke­lius, ne­dis­ku­tuo­siu, ar rei­kia įves­ti eta­ti­nį mo­ky­to­jų ap­mo­kė­ji­mą, ar bū­ti­na ui­ti iš po­stų ke­lis šim­tus Lie­tu­vos mo­kyk­lų di­rek­to­rių, uži­man­čių tą po­stą per 30 me­tų, ar rei­kia kel­ti mo­ky­to­jų ren­gi­mo ko­ky­bę, stip­rin­ti kan­di­da­tų į pe­da­go­gi­nės kryp­ties stu­di­jų pro­gra­mas at­ran­ką ir plės­ti pe­da­go­gi­nes sta­žuo­tes, ar rei­kia keis­ti eg­za­mi­nų tvar­ką, ar rei­kia trum­pin­ti ato­sto­gas, ar rei­kia siek­ti, kad mo­ky­to­jų, ku­rių am­žius per 50 me­tų, mo­kyk­lo­se ne­bū­tų dau­giau ne­gu 50 pro­c. Stop! Juk ža­dė­jau ne dis­ku­tuo­ti, o švęs­ti pa­čios hu­ma­niš­kiau­sios, rei­ka­lin­giau­sios, ver­ty­biš­kai svar­biau­sios ir at­sa­kin­giau­sios pro­fe­si­jos šven­tę.

Džiau­giuo­si, kad ma­ne gy­ve­ni­mas su­sie­jo su šim­tais pe­da­go­gų – ir ta­len­tin­gais, Die­vu­lio pa­šauk­tais pa­si­rink­ti to­kį ke­lią, ir ne itin ga­biais šiai dau­gia­ša­kei spe­cia­ly­bei, ir san­tū­riais, ir kiek ka­te­go­riš­kais, bet ne­su­ti­kau nė vie­no, ku­ris sa­vo dar­bą dir­bo at­mes­ti­nai, for­ma­liai, tin­giai.

Pap­ras­čiau­siai jiems to ne­lei­do da­ry­ti jų po­žiū­ris į dar­bą ir tu­ri­ma kva­li­fi­ka­ci­ja. Šian­dien jiems to ne­leis­tų da­ry­ti da­bar­ti­niai drą­sūs, ne­bi­jan­tis iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę mo­ki­niai, ku­rie su­pran­ta (kas neį­si­vaiz­duo­ja­ma bū­tų prieš dvi­de­šimt me­tų), kad moks­lei­viai nė­ra mo­ky­to­jų nuo­sa­vy­bė. Ly­giai taip pat Mo­ky­to­jai nė­ra Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos, Švie­ti­mo sky­rių, di­rek­to­rių ir jų pa­va­duo­to­jų nuo­sa­vy­bė. Lyg ir nė­ra, bet jiems, val­di­nin­kams ir va(l)do­vams, ne vi­sa­da pa­sa­ko­ma tai, ką man tie­siai švie­siai iš­rė­žė mo­ky­to­jai: „Vis­ko rei­kia, bet svar­biau­sia – ne­truk­dy­ki­te mo­ky­to­jams dirb­ti“.

Ka­dan­gi no­riu bū­ti ob­jek­ty­vus, tad apie sa­vo pa­dė­tį te­gul kal­ba pa­tys ma­no kal­bin­ti mo­ky­to­jai. Ką jiems skau­da, kas ke­lia ne­ri­mą, rū­pes­tį?

Vyks­ta dis­ku­si­ja. Pa­si­sa­ko mo­kyk­los pe­da­go­gai, pri­klau­san­tys švie­ti­mo pro­fe­si­nei są­jun­gai.

IRE­NA: „Mo­ky­to­jus la­biau­siai sle­gia, kad jie tar­nau­ja 4 po­nams – vai­kams, tė­vams, ad­mi­nist­ra­ci­jai, vals­ty­bei. Vi­siems įtik­ti neį­ma­no­ma, o iš mo­ky­to­jų daug rei­ka­lau­ja vi­si“.

GE­NO­VAI­TĖ: „Sle­gia, kad iš mo­ky­to­jų rei­ka­lau­ja­ma daug pui­kių re­zul­ta­tų, ta­čiau pa­reng­tos me­to­di­nės re­ko­men­da­ci­jos yra tik žai­dy­bi­nės for­mos. Pri­si­žai­dė­me. Kal­ti­na, kad kri­tęs mo­ki­nių raš­tin­gu­mas, bet nie­kas ne­kal­ba, kad da­bar raš­ko­mi vai­siai (re­zul­ta­tai), „užau­gin­ti“ pa­gal prieš ke­lio­li­ka me­tų pra­dė­tus leis­ti va­do­vė­lius, ku­riuo­se nė žo­džio – kad rei­kia ra­šy­ti no­si­nes ga­li­nin­ko links­ny­je. Vi­sa tai rei­kė­jo „iš­mo­ky­ti“ žai­džiant, kad tik vai­ke­lis ne­per­varg­tų, kad vis­kas ap­link tik įdo­miu spek­tak­liu virs­tų, kad mąs­ty­ti ne­rei­kė­tų. Pa­sa­ky­čiau – mis­tiš­kai. Iš­lo­šė tie, ku­rie pir­ma­ja­me sa­vo dar­bo stal­čiu­je slė­pė ir nau­do­jo­si se­nais, lai­ko pa­tik­rin­tais va­do­vė­liais, o nau­jie­ji gu­lė­jo ant sta­lo“.

RA­SA: „Mo­ky­to­jus uja vals­ty­bė – eg­za­mi­nus vai­kai tu­ri iš­lai­ky­ti tik aukš­čiau­siais ba­lais, ant­raip sa­kys, kad mo­ky­to­jas kal­tas, nes pra­stai dir­ba. Mo­ky­to­jais ne­pa­si­ti­ki­ma. Svar­biau­sia, kad mo­ky­to­jo nie­kas ne­gi­na. O juk mo­ky­to­jas – ne atei­vis, jis iš tos pa­čios vi­suo­me­nės“.

PET­RAS: „Daug biu­rok­ra­ti­jos. Mo­ky­to­jai pik­ti­no­si Vy­riau­sy­bės va­do­vo žo­džiais, kad kai mo­ky­to­jas pra­dės ge­riau dirb­ti, tuo­met ir at­ly­gi­ni­mai pa­kils. Kar­tais ne vis­kas pri­klau­so nuo mo­ky­to­jo. Yra vai­kų, ku­riems sun­ku mo­ky­tis, yra pro­ble­mų šei­mo­se. Ypač sun­ku, kai vai­kai atei­na be so­cia­li­nių įgū­džių, kai kla­sė­je sė­di ke­li hi­pe­rak­ty­vūs mo­ki­niai, ne­ga­lin­tys su­kaup­ti dė­me­sio, blaš­kan­tys gre­ta sė­din­čius, o mo­ky­to­jai ne­tu­ri pa­dė­jė­jų, kai vai­kų skai­čius kla­sė­je di­de­lis, tuo­met ko­ky­bės be­veik neį­ma­no­ma pa­siek­ti“.

MIL­DA: „Jau­ni žmo­nės ne­si­ver­žia dirb­ti į mo­kyk­las, o jei­gu pa­tvir­tins eta­ti­nį mo­ky­to­jo dar­bo ap­mo­kė­ji­mą, tai to­kių nai­vuo­lių iš vi­so bus sun­ku ras­ti – kas no­rės pri­žiū­rė­ti vai­kus iki šeš­tos va­lan­dos va­ka­ro, ka­da reiks tik­rin­ti na­mų dar­bus, kont­ro­li­nius, ka­da pa­čiam pa­mo­koms reng­tis?“

RI­TA: „Mo­kyk­lo­se nė­ra va­do­vų kai­tos, o va­do­vai daž­no­kai bū­na sa­vo­tiš­ki ka­ra­liu­kai – jiems tu­ri ty­liai pa­klus­ti vi­si, nes nuo va­do­vo pri­klau­so pa­mo­kų krū­vis, bū­re­liai, pa­pil­do­ma veik­la. Žo­džiu, nė­ra ly­gy­bės. La­bai sle­gia tes­tų va­jus – jau nuo ant­ros kla­sės ka­muo­ja­mi ir vai­kai, ir mo­ky­to­jai. Jie gąs­di­na­mi dėl bū­si­mų re­zul­ta­tų, rei­ka­lau­ja­ma ge­ro pa­ren­gi­mo, nors mo­ky­to­jai ir pa­tys iš­gy­ve­na dėl sa­vo mo­ki­nių, dėl sa­vo dar­bo. Tai­gi įvai­rių fo­bi­jų knibž­dė­te knibž­da“.

Mo­kyk­los di­rek­to­rius at­sai­niai nu­mo­ja ran­ka. Po­li­ti­kas pa­ste­bi šį ges­tą ir tę­sia svei­ki­ni­mo žo­dį.

Daug tie­sos iš­sa­ky­ta mo­ky­to­jų žo­džiais. Ar juos iš­girs tie, kas for­muo­ja šiuo­lai­ki­nės Lie­tu­vos mo­kyk­los stra­te­gi­jas ir vi­zi­jas? Ar jie no­rės rea­guo­ti? Ar vi­si mo­ky­to­jai pri­tar­tų mi­nė­toms ko­le­gų min­tims? Iš­si­gan­do­te? Taip ne­gal­vo­ju. To­kia mo­ky­to­jo da­lia, pa­skir­tis, mi­si­ja, pa­šau­ki­mas. Apie tai kal­ba vi­so pa­sau­lio pe­da­go­gai – baks­no­ja vie­ni ki­tiems, prie­kaiš­tau­ja mi­nis­te­ri­jai, Švie­ti­mo sky­riams, di­rek­to­riams. Pa­ci­tuo­siu ką tik į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­to (pui­kus Lau­ry­no Kat­kaus ver­ti­mas) vo­kie­čių ra­šy­to­jo K. Hen­se­lio 2000 me­tais su­kur­tos mo­nod­ra­mos „Kla­mo ka­ras“ žo­džius:

„Bū­da­mas jau­nas, ne­ga­lė­jau įsi­vaiz­duo­ti, ką tai reiš­kia – bū­ti mo­ky­to­ju. Vi­sad gal­vo­jau, kad mo­ky­to­jas nie­ka­da ne­mie­ga, ne­val­go ir ne­ge­ria, tik sė­di, tai­so ir ra­šo pa­žy­mius. Šian­dien ži­nau, kad mo­ky­to­jai ir­gi yra žmo­nės, klys­tan­tys ir tu­rin­tys silp­ny­bių, ly­giai kaip jūs. Jums bū­na pa­ki­li­mų ir nuo­puo­lių, kar­tais jūs pra­gu­lit vi­są nak­tį ne­su­merk­da­mi akių ir gal­vo­da­mi, ką ga­lė­jo­te pa­da­ry­ti ki­taip. Ži­no­ma, šiuo po­žiū­riu mo­ky­to­jas ne­ga­li pa­da­ry­ti ki­taip, jis tu­ri įver­tin­ti pa­sie­ki­mus, to­kius, ko­kie jie yra, ir taš­kas. Jei jis bū­tų kal­tas – kal­tė, tai kas ki­ta. Su kal­te jis ga­lė­tų gy­ven­ti, ban­dy­ti ją iš­pirk­ti, pa­nau­do­ti kaip po­zi­ty­vią ener­gi­ją. Bet ši­taip?“

Pa­si­girs­ta plo­ji­mai. Mo­kyk­los di­rek­to­rius iro­niš­kai žvel­gia į po­li­ti­ką, o šis tę­sia kal­bą.

Il­go­kos ci­ta­tos žo­džiai, re­gis, dau­gu­mai mo­ky­to­jų gir­dė­ti, ref­lek­tuo­ti, kar­tais pa­sa­ky­ti tru­pu­tį ki­taip, bet es­mė aiš­ki. Mo­ky­to­jas pri­va­lo abe­jo­ti, gin­čy­tis, evo­liu­cio­nuo­ti, kad ne­tap­tų stab­džiu ne tik sau, bet ir mo­ki­niui. Tik mo­ky­to­jai, spin­du­liuo­jan­tys vi­di­nį sa­vo ža­ve­sį, tam­pa kel­ro­džiais, au­to­ri­te­tais mo­ki­niui. To ne­leng­va už­si­tar­nau­ti. Sun­ku su­si­for­muo­ti tai, ką mi­nė­tas ra­šy­to­jas Hen­se­lis įvar­di­ja Pe­da­go­gi­niu Ero­su: „Va­di­na­si, rei­kia ge­rai ap­gal­vo­ti, at­skir­ti es­mę nuo ba­na­ly­bių, pre­ci­ziš­kai for­mu­luo­ti. (...) Tei­sin­gai – tas pa­ts ma­lo­nus vir­pu­lys, api­man­tis ta­da, kai mo­ki­nius ko nors iš­mo­kau. Tai va­di­na­ma Pe­da­go­gi­niu Ero­su. Pak­laus­ki­te mo­ky­to­jo, bet ku­rio, jau­no, net iš pa­grin­di­nės mo­kyk­los, ar jis jau­čia Pe­da­go­gi­nį Ero­są – ži­no­ma, kad jau­čia. Ko­dėl? Ka­dan­gi mo­ky­to­jai ne­ga­li lai­mė­ti ka­ro! Ko­vos prieš bar­ba­ry­bę, trykš­tan­čią iš spuo­guo­tų vei­dų ir bręs­tan­čių kū­nų. Gink­lai nu­ty­la, mo­ky­to­jas pa­sens­ta ir pa­vargs­ta, o jo prie­šas su­lig kiek­vie­nais me­tais gau­na nau­jo krau­jo. Pas mus ne­bū­na daug la­vo­nų. Ta­čiau jei stai­ga prieš mus gu­li jau­no žmo­gaus per­lauž­tu spran­du kū­nas, ir mo­ky­to­jas ne­jau­čia Pe­da­go­gi­nio Ero­so, to ma­lo­naus vir­pu­lio, api­man­čio kram­tant ta­ra­ko­ną, – ta­da jis tu­ri su­sto­ti, tuo­jau pat, į prieš­lai­ki­nę pen­si­ją kuo grei­čiau, ki­taip iš­pro­tės, – ar­ba dar ge­riau, tuč­tuo­jau nu­si­šau­ti“.

Sa­lė­je pa­si­girs­ta gi­lus ato­dū­sis. Po­li­ti­kas nu­li­pa nuo sce­nos, priei­na prie mo­ky­to­jų.

Mū­sų mo­ky­to­jai ne­nu­si­šaus, nes jie kū­ry­bin­gi, kant­rūs, neiš­le­pin­ti švie­ti­mo for­muo­to­jų spren­di­mų. Jie ne­nu­si­šaus, nes jie – so­di­nin­kai, lais­tan­tys mū­sų vals­ty­bės at­ža­las, atei­tį! Jie yra ar­chi­tek­tai, me­ni­nin­kai, hu­ma­ni­ta­rai ir tech­nok­ra­tai, tie, ku­rie ge­ba at­sa­ky­ti į vi­sus pa­sau­lio ke­lia­mus klau­si­mus. Tik jie ne­ga­li at­sa­ky­ti į klau­si­mus apie ne­si­bai­gian­čias re­for­mas, abe­jo­ti­nus spren­di­mus ir abe­jo­ti­nas už­duo­čių, įpa­rei­go­ji­mų mo­ky­to­jams for­mu­luo­tes. Pap­ras­tai to­kius klau­si­mus ke­lian­tys ne­tu­ri Pe­da­go­gi­nio Ero­so, nes jie at­si­da­vę biu­rok­ra­ti­niam Ta­na­tui.

Di­rek­to­rius išei­na iš sa­lės. Po­li­ti­kas ap­žvel­gia mo­ky­to­jus, gar­siai šau­kia.

Leis­ki­me mū­sų Mo­ky­to­jams dirb­ti, spręs­ti, siū­ly­ti, kel­ti pro­ble­mas, kal­bė­ti apie ver­ty­bes, ku­rios le­mia mū­sų Vals­ty­bės atei­tį – kad tra­di­ci­nės šei­mos, žmo­gaus ver­ty­bės – tai ne se­na­ma­diš­ka, kad tau­tiš­ku­mas, pa­trio­tiš­ku­mas, lie­tu­vy­bė ne­tu­ri nie­ko bend­ra su na­cio­na­liz­mu, kad mei­lė sa­vo kai­mui, sa­vo kie­mui ne­truk­do my­lė­ti ir gerb­ti glo­ba­lų pa­sau­lį. Ir puo­se­lė­ti min­tis, kad kiek­vie­nas at­ski­ras žmo­gus yra vals­ty­bės ver­ty­bė. Dėl šios prie­žas­ties šian­dien ne­mi­nė­jau mo­kyk­lų, mies­tų, kai­mų pa­va­di­ni­mų, mo­ky­to­jų pa­var­džių – vi­si Jūs esa­te svar­būs, rei­ka­lin­gi Lie­tu­vė­lei.

Mie­li Mo­ky­to­jai, svei­ka­tos Jums, kant­ry­bės, kū­ry­bi­nio Ero­so. Ir at­sa­ko­my­bės, nes į Jū­sų ran­kas atei­na vai­kai, o į gy­ve­ni­mą iš­lei­džia­te jau suau­gu­sius žmo­nes, ku­rie lems mū­sų bran­gios Vals­ty­bės atei­tį.

Su vil­ti­mi, su Jū­sų šven­te.

Už­si­da­ro mo­kyk­los lan­gas, mo­ky­to­jas sto­vi at­si­rė­męs į mo­kyk­los tvo­rą ir skai­to Bend­ro­jo ug­dy­mo mo­kyk­los kai­tos gai­res.