Naujausios
Visos DofE (The Duke of Edinburgh‘s International Award) veiklos ir žygiai mane palietė individualiai, bet širdis ritasi į kulnus kaskart prisiminus kvalifikacinį aukso žygį Tatrų (Slovakija) kalnuose. Siekdama auksinio DofE ženklelio, nežinojau, ko tikėtis, nes į tokio pobūdžio žygį dar nebuvau išsiruošusi. Tačiau to, ką išgyvenau, geriau nenumatyti, nes tam negalima pasiruošti.
DofE programa – pasaulyje pirmaujanti neformaliojo švietimo programa, skirta jaunimui nuo 14 iki 24 metų. Programos esmė – įveikti asmeninius iššūkius, kurie suteiktų praktinių gyvenimiškų ir karjerai naudingų įgūdžių, ugdytų drąsią, atsakingą ir visapusišką asmenybę.
Šis nuotykis man buvo itin didelis iššūkis. Atrodo, buvau priversta stoti į akistatą su savo baimėmis, kompleksais, nepasitikėjimu – su tuo, ką mėgstu apeiti, ko sėkmingai iki tol vengiau. Dar žygiui neprasidėjus mano jautrūs savisaugos davikliai buvo išmušti: „Matau kalną, ryt ten lipsim, kaip lipsim, kodėl lipsim, kodėl aš čia?…“
Žygiui prasidėjus niekas nesikeitė: lipam, aukštis, grandinės, kopėtėlės, ola po olos, ranka čia, koja ten, -„kur aš atsidūriau?”. Tiek daug nerimo: „O kas, jeigu…?
Nežinau, ar kada dar esu verkusi ne dėl emocijų, o dėl to, kad reikia kažkaip iš savęs išstumti tą įtampą, „susistamantrinti“ ir toliau funkcionuoti. Aš tuomet tiek permąsčiau kiekvieną žingsnį, kad pamiršau, jog turiu visavertį gyvenimą namie: šeimą, draugus, planus, įsipareigojimus ir atsakomybes. Ilgai galvojau, kad žygiuoti man nepatinka, jaučiausi viena, nesuprasta. Tik vėliau, grįžusi į tą „paliktąjį gyvenimą“, suvokiau, kokią dovaną atsiriboti nuo triukšmo: šeimos, draugų, planų, įsipareigojimų ir atsakomybių, Dievas man suteikė. Buvo įdomu save atrasti komandoje, stebėti kaip 5 beveik nepažįstami žmonės visai puikiai kooperuojasi ir KARTU įgyvendina bendrus tikslus.
Tikrai žinau, kad be komandos šio žygio perėjusi nebūčiau. Gal mano perdėta savisauga dažnai žygyje buvo stabdis, tačiau dabar suprantu, kaip gerai komanda įgudo atskirti mano emocijų proveržius ir racionalius pasiūlymus, kurių verta paklausyti. Jaučiu, jog labiausiai prisidėjau prie tikslo įgyvendinimo: man patiko kurti, patiko suprasti, kaip gamta mane įkvėpė kurti. Vienas iš gražiausių žygio momentų buvo pasisėdėjimas paskutiniame balne, kol laukiau komandos ir nelipau į vieną iš aukščiausių Tatrų kalnų viršūnių. Tikriausiai pirmą kartą per 4 dienas jaučiausi tokia rami ir užtikrinta. Atrodo, supratau, kad ne į šią viršūnę man reikia įkopti.
Esti tiek daug dalykų, kuriuos noriu padaryti, bet bijau. Tačiau dalykai, kuriuos jau padariau, kuriuos jau įveikiau žygio metu, yra žymiai baisesni, kaip ir galimos jų pasekmės. Šis momentas privertė susimąstyti apie tai, kiek, ko ir ką aš dar galiu nuveikti, jeigu įstengiau gyva ir sveika įveikti šias 4 dienas Tatruose. Pagaliau po visų baimių, plūstančių minčių, įvairių emocijų, balnų, ašarų, pokalbių, nuostabių bei baugių vaizdų, eilėraščių, „meškučių“, sunkių kuprinių, nuolatinių „A-hoy!“ ir nesibaigiančių raidžių žaidimų sėdėjau saugi namuose, savo šiltame, jaukiame kambaryje ir nedrąsiai prisipažinau – noriu atgal.
Tad kelkite sau didžius tikslus ir su užsidegimu jų siekite, nugalėdami visas baimes ir abejones. Jeigu galiu aš, gali ir Tu!