Naujausios
„Gerai žinau, kas yra gyvenimas“
Yra žmonių, kurie padaro įtaką visam gyvenimui. Ir džiaugiesi, ir dėkoji Aukščiausiajam, kad kartu suvedė. Mano gyvenime toks žmogus yra mūsų klasės auklėtoja Eugenija Monkienė. Gruodžio 14 dieną auklėtoja švęs 85 metų jubiliejų. Atsirado proga stabtelti ir užrašyti. „Littera scripta manet“ (lot. kas parašyta, išlieka).
Kelio pradžia
„Gerai žinau, kas yra gyvenimas...“ – tokiais žodžiais auklėtoja pradeda pasakojimą apie savo per aštuoniasdešimt penkerius metus nueitą kelią. Jis prasideda 1927 metais nedideliame Grinkiškio miestelyje, Radviliškio rajone. Nelabai lengvai – anksti miršta tėvas, palikęs jauną našlę ir tris dukras. Baigti tik keturi skyriai, ir nedidukė mergaitė eina užsidirbti duonos pas svetimus žmones: prižiūrėti vaikus, gaminti valgį, šerti gyvulius.
Atrodytų, našta per sunki liauniems pečiams, tačiau reikia padėti mamai. Iš visų jėgų stengiasi ir mama, miestelio siuvėja. Bet žmonės miestelyje gyvena taip skurdžiai, kad neturi pinigų siuvėjai užsimokėti. Tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, užėjus vokiečiams, atsirado galimybė vėl sugrįžti į mokyklos suolą.
Lėktuvų mūšis virš galvų
Atmintin įsirėžia Antrojo pasaulinio karo baisumai. Į karo pabaigą Grinkiškio žmonės buvo įspėti trauktis iš miestelio, nes ruošiamasi mūšiui. Šeima susidėjo reikalingiausius daiktus, pasiėmė vienintelę maitintoją karvę. Gulėdami griovyje matė, kaip iš lėktuvų leidžiasi kareiviai, ruošiasi mūšiui. Bėgliai per naktį nesumerkė akių: susėdę ant rąstų stebėjo dangumi lekiančius sviedinius.
Pas svetimus žmones teko glaustis savaitę, nuo bado gelbėjo karvė – pieno turėjo patys ir galėjo išmainyti į duoną. Kai grįžo namo, namai nepradžiugino – sudegė beveik visas Grinkiškis. Iš auklėtojos namelio buvo likęs tik kaminas. Ir paslėpta mamos siuvamoji mašina. Vėl teko glaustis svetimoje pastogėje.
Mama ėmėsi siūti, vyresnioji sesuo įsidarbino malūne buhaltere, dvi jaunėlės mokėsi. Sutelkusios jėgas pačios pasistatė naują namelį.
Tiesa, dabar su vaikystės miesteliu Grinkiškiu sieja tik tėvų kapai.
Studijų metai
Pirmieji metai po karo buvo labai sunkūs. Tačiau džiugino galimybė mokytis. Grinkiškio mokyklos pastatas per karą buvo gerokai apgadintas. Miestelio žmonės jį aptvarkė, tačiau žiemą mokiniai negalėjo pasidžiaugti šiluma – nuo šalčio rankos parausdavo, suskirsdavo. Sąsiuvinius patys pasidarydavo iš senų popierių.
Buvę netgi kuriozinių situacijų, kai į klasę atėjo seniai iš mokinio amžiaus išaugęs mokinys, o mokinukai palaikė jį mokytoju ir jam įėjus atsistojo.
Atmintyje gerai išlikę pokario mokyklos mokytojai: entuziastai, neturėję reikiamų knygų, kur tik įmanoma, ieškoję medžiagos pamokoms, drauge su mokiniais šeštadieniais organizavę įvairius pasirodymus, šokę mokyklos šokiuose. Nepamirštamos rašytojo Alekso Baltrūno lietuvių kalbos pamokos, kitų mokytojų nuoširdus darbas. Jų dėka miestelio mokykla tapo kultūros židiniu.
Iš mokyklinių metų išlikęs šviesus prisiminimas: pertrauka, mokiniams negalima likti klasėje. Privalu visiems vaikščioti koridoriuje. Mokiniai taip ir darė. Vaikščiojo ir sutartinai dainavo...
„Niekada negalvojau būti mokytoja...“
1950 metais brandos atestatas jau rankose... Sužinojusi, kad trūksta mokytojų ir į darbą priima vos tik baigusius abiturientus, jauna mergina apsisprendžia įsidarbinti Diktariškių septynmetėje mokykloje. Jauną mokytoją su menka manta – lova, čiužiniu, prikimštu šiaudų, dėže su knygomis, mamos nupirktu aliumininiu puodu ir aliumininiu dubeniu (beje, tas dubuo kaip relikvija ir šiandien dar saugomas) – į pirmąją darbovietę kaimynas veža arkliu... Mokyklos pastatas įspūdingas – dvaro rūmai. Lova pastatoma kolonų salėje, tačiau erdvės atrodo labai daug, be to, nėra elektros, tad pirmą vakarą susitvarkiusi daiktus mergina stovi prie lango ir verkia... Paskui susiranda tokių pat nepatyrusių draugių, įsitraukia į pedagoginę veiklą, apsipranta...
Labai norėjosi pasipuošti. Darbšti mergina išmoko megzti. Žmonės laikė avių, tad siūlų netrūko. Jauna mokytoja į klasę eidavo pasipuošusi savo nusimegztomis suknelėmis, megztiniais, sijonais. Netingėjo ir kitas papuošti, mezgė net prie mėnulio šviesos.
Darbas patinka, po kelerių metų apsisprendžia neakivaizdžiai studijuoti istoriją. 1951 įstoja į mokytojų institutą Šiauliuose. Sesijos dukart per metus – per mokinių atostogas, žiemą ir vasarą.
Žiemą sunkiausia: miegoti tekdavo klasėse, ant grindų. Kad būtų patogiau, atveždavo pjuvenų, sušalusias ir snieguotas supildavo ant grindų. Studentai ant pjuvenų tiesėsi paltus...
Dar vienos neakivaizdinės studijos pasirenkamos Vilniaus pedagoginiame institute. 1970 metais jas baigia ir įgyja teisę dėstyti istoriją, visuomenės mokslus ir konstituciją.
Diktariškiuose ilgai neužsibūna. 1953 metais persikelia dirbti į Pašušvio septynmetę mokyklą. 1957 metais išteka, persikelia į Radviliškį ir pasilieka visam laikui. Susilaukia dukters Silvijos ir sūnaus Sigito. Iš pradžių dirba Karčemų septynmetėje mokykloje, vėliau vakarinėje, o nuo 1966 pradeda dirbti Radviliškio 2-ojoje vidurinėje. Čia apsistoja ilgam, net 24 metams, išleidžia tris laidas: šeštą, dvyliktą ir dvidešimtą.
„Savo darbą dirbau su meile“
Kalbėdama su auklėtoja keletą kartų išgirstu žodžius: „Savo darbą mylėjau. Net jei būčiau pasirinkusi ir kitą profesiją, vis tiek būčiau dirbusi su meile.“ Mokykloje auklėtoją galima buvo pamatyti ne tik per pamokas, bet ir laisvą dieną.
E. Monkienės auklėtiniai visada galėjo pasigirti auklėtojos organizuojamomis ekskursijomis po visą Lietuvą, kasmetiniais kelių dienų turistiniais žygiais, išvykomis į spektaklius, filmus.
Ilgus metus ji vadovavo šokių kolektyvams, su savo paruoštais mokiniais vyko į respublikines Dainų šventes, įvairiuose konkursuose pelnė prizines vietas, vykdė kraštotyrinę veiklą. Keliasdešimt kartų apdovanota įvairiais padėkos raštais, 1976 metais gavo valstybinį apdovanojimą už nuoširdų darbą ir kraštotyrinę veiklą.
Tačiau labiau už padėkos raštus auklėtoja vertina savo mokinių meilę. Net 1990 metais užvėrus mokyklos duris ir išėjus į užtarnautą poilsį, ryšiai nenutrūko. Dažnai mokiniai aplanko namuose, sveikina jubiliejų proga. Anot auklėtojos, draugystė, užsimezgusi mokykloje, išlieka visam gyvenimui...
Jei manęs kas paklaustų, kokią brangiausią dovaną esu kada nors gavusi, neabejodama prisiminčiau dieną, kai baigiau Šiaulių pedagoginį institutą. Prieš įteikdama diplomą Filologijos fakulteto dekanė perskaitė į dekanatą atsiųstą sveikinimą. Jo tekstas - labai trumpas: „Miela Jurgita, mokyk vaikus ir būk laiminga. Auklėtoja“.
Aš laiminga, Auklėtoja. Ačiū.
Jurgita Plukienė, Radviliškio Vaižganto gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė
Asmeninio albumo nuotr.
MOKYTOJA: Šiuose kadruose – Eugenijos Monkienės pirmųjų darbo metų epizodai.
KLASĖ: Susitikimai su buvusiais auklėtiniais nenutrūksta iružvėrus mokyklos duris.