Ar mo­kyk­la skir­ta \"ba­liams\"?

Ar mokykla skirta  "baliams"?

Limuzinas, pokylis restorane, prabangios suknelės ir ištaigingi kostiumai – ar tai svajonių išleistuvės mūsų abiturientams?

Džiaugsmo ir išsivadavimo šventė

Kas nutiko, kad brandos atestato įteikimo šventė tapo didelių išlaidų ir nevaldomo šėlsmo puota? Ir kokia turėtų būti šventė, kad mokiniui taptų įsimintina? To klausiame psichologo Pauliaus Skruibio.

„Nesu linkęs išleistuvių sureikšminti, bet suprantu, kad tai svarbi diena mokiniams, jų tėvams, mokytojams. Mokyklos baigimas iš tiesų yra neeilinis įvykis, tai žingsnis į savarankišką gyvenimą. Nors reikėtų pripažinti, kad kai kuriems mokiniams tai prilygsta išsivadavimui nuo nevykusių klasės santykių, reikalavimų, įsipareigojimų ir taip toliau“, – sakė specialistas.

Kur geriau švęsti išleistuves: mokykloje, restorane? Pasak psichologo, visur yra savų privalumų ir trūkumų. Jei šventė rengiama mokykloje, pati atmosfera gali būti jaukesnė, priimtinesnė. Kita vertus, galbūt ne visose mokyklose galima sėkmingai tą šventę organizuoti. Restoranas – papildomos išlaidos. Nepamirškime to, kad visi mokiniai yra skirtingų socialinių sluoksnių ir skirtingos finansinės padėties. Todėl rinkliavos restoranams ar sodyboms gali būti sunki našta mokinių tėvams. Be to, tai negarantuoja įsimintinos šventės.

Šventės įsimintumui vieta nėra tokia svarbi. Svarbu yra teigiamos emocijos. Tai ir dalijimasis kūryba, ir bendros akimirkos, praleistos kartu ruošiantis šventei, ir nuoširdūs žodžiai bei bendravimas su galbūt paskutinį kartą matomais bendraklasiais, jų tėvais ir mokytojais.

„Mokykla skirta ne baliams“

Šiaulių universiteto gimnazijos kuratorė Irma Bačiulienė, kuri jau ne pirmus metus organizuoja dvyliktokams išleistuvių šventę, sako, kad išleistuves organizuoja ten, kur pageidauja vaikai.

„Jei jie pageidautų surengti išleistuves mokyklose, mes prisidėtume prie šios šventės organizavimo visomis savo išgalėmis. Žinoma, būtų daugiau vargo su maistu“, – sakė kuratorė.

Jos nuomone, pagrindinis privalumas švęsti mokykloje – pigiau. Trūkumas – didelės patalpos, tektų samdyti apsaugą. Be to, sodyboje ar kavinėje daug paprasčiau – sumokėjai pinigus, pabuvai ir išėjai. Niekam nereikia tvarkyti, mažiau atsakomybės ir panašiai.

„Mokykla skirta mokymuisi, o ne baliams. Netikiu, kad šventės metu mokykloje nebūtų vartojamas alkoholis. Ar galėtų tėvai perimti prižiūrėtojų vaidmenį? Žinoma, visada atsiranda keletas tokių tėvų. Tačiau mokiniai to labai nenori“, – sakė I. Bačiulienė.

„Nesinori būti abiturientų aukle“

„Per šventes niekas nenori imtis atsakomybės ir priežiūros, – sako Šiaulių universiteto gimnazijos anglų kalbos mokytojas Mindaugas Dambrauskas, kuris į išleistuves yra mokinių kviečiamas svečio teisėmis. – Juk ateinama pasidžiaugti, atsipalaiduoti, pasilinksminti, pabendrauti. Vienintelis privalumas švenčiant mokykloje – tai sava aplinka. Trūkumų daug daugiau. Kad ir alkoholio vartojimas. Nemanau, jog per tokią šventę būtų apsieita be jo. Tai prieštarauja mokyklos vidaus taisyklėms, todėl kiltų daug ginčų su abiturientais, jų tėvais.“

Jis taip pat mano, kad reikėtų atskirai samdyti apsaugą, kuri saugotų mokyklos inventorių, o išleistuvės mokykloje sukurtų daug įtampos dėl atsakomybės. Todėl daug paprasčiau suorganizuoti išleistuvių šventę kavinėje ar sodyboje.

„Niekam nereikės nieko prižiūrėti, o ir pačiam norisi atsipalaiduoti, o ne būti vaikų aukle“, – sakė anglų kalbos mokytojas.

Erika Gerybaitė ("T-klasė")

Žinomi žmonės apie išleistuves

„Išleistuvės primena baisias amerikoniškas vestuves“

Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Asta Stašaitytė:

– Jeigu kalbame apie šių dienų išleistuves, kurios primena baisias vestuves, tai nei tokių vestuvių, nei tokių išleistuvių nenorėčiau.

Šventės mokykloje – tai didelis sambūris su visada padidinta rizika. Jei visi sutaria ir bendruomenė prisiima atsakomybę, tai labai smagu paskutines akimirkas praleisti mokykloje.

Jei nekenti mokyklos, tai ir nenori joje švęsti. Mūsų išleistuvių vakarinė dalis vyko ne mokykloje, užsakytoje salėje. Nieko prabangaus. Kas labiausiai įsiminė? Tradicijos – sulaukėme rytinės saulės. Iki ryto šventėme, dainavome susėdę ant grindų salėje, po to važiavome prie jūros. Tai buvo pirma naktis iki ryto, iki saulės pasitikimo. Suvokėme, kad tai buvo paskutinės valandos, kurias galėjome leisti kartu. Buvo ir linksma, ir graudu, visko buvo.

Jei būtų mano valia, aš supaprastinčiau šventę: jokių suknių, jokių ištaigų. Manęs netrikdytų ir žygis į gamtą. Juk smagu būtų visiems susirinkti prie laužo ir dainuoti.

„Nebūk blakė, pagrok Bachą“

Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Nomeda Marčėnaitė:

– Mano išleistuvės vyko Vilniuje, tuometiniame restorane „Palanga“. Kai baiginėjau mokyklą, tada prašmatnias sukneles reikėjo siūtis. Į šventę išėjau kukliai apsirengusi.

Labiausiai įsiminė, kaip vakare ėjome pas klasioko tėvą Leonardą Gutauską. Atsimenu, kaip Leonardas įkalbinėjo žmoną pagroti Bachą, sako: „Nebūk blakė, pagrok Bachą.“ Visiems buvo labai smagu, nepaisant to, kad kartu dalyvavo ir tėvai.

Šiandien vaikų vietoje jokių restoranų nesirinkčiau, per daug formali aplinka. Nesirinkčiau ir mokyklos – juk joje ir taip atsibūna. Yra tiek visokių galimybių.

„Mes visą gyvenimą šokdavom aktų salėse“

Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Edita Mildažytė:

– Mūsų laikais išleistuvės būdavo viena vakarinė dalis. Įteikdavo atestatus, o tada diskoteka... Prisimenu, kaip valgykloje tėvai slapta „baliavodavo“.

Aš tame didelės dramos nematau, bet suprantu, kad dabar išleistuvės yra labai pakitusios ir paverčiamos kažkokiu keistu komerciniu renginiu.

Mano išleistuvėms jokių pinigų niekas nerinkdavo, buvo iš esmės draudžiama. Jei atvirai, man pačiai iš to vakaro niekas neįsiminė. Žinoma, atsimenu kaip gavau atestatą, yra nuotraukos. O daugiau... Labiau atsimenu mūsų privačius atsisveikinimus, kai mes patys rengdavom vakarėlius.

Pritarčiau, jei išleistuvės būtų tokios pat ir šiandien. Žinoma, jei ten būtų vartojamas alkoholis, tai mokykla tam nėra tinkama vieta. Tačiau jei tai šokiai aktų salėje, einama pasitikti saulės, tai kuo ta mokykla yra blogai?

Gražu būtų, jei iškilmingoji dalis – atestatų įteikimas, pasveikinimas – būtų bendras renginys mokykloje. O toliau galėtų susitikti klasės, kad ir privačioje erdvėje. Ir nemanau, kad ten turi sueiti visi tėvai.

Aš nėjau nė į vieno savo vaikų išleistuvių šventę, nes tai ne mano šventė. Žinoma, sudalyvavau atestatų įteikime, vaikus pasveikinau, man buvo labai smagu ir miela. Tačiau nesuprantu, kodėl turiu makaluotis su žmonėmis, kurių nepažįstu (bendraklasių, jų tėvų, mokytojų).

Išleistuvių vakaras gerokai išpūstas, kur negali suprasti, ar tėvų komiteto pirmininkei jis reikalingiausias, ar mokyklos bendruomenei, ar dar kam nors.