Naujausios
Alternatyvus ugdymas Anglijoje
Vilma Strupienė, leidėja
Samerhilas - laiką lenkianti mokykla
Ar galite įsivaizduoti mokyklą, kurioje mokiniai, jei nori, gali neiti į pamokas, o visą dieną spardyti kamuolį ir plepėti pievelėje su draugais? Mokyklą, kurioje mokytojai - jei mokinių nuomone jų pamokos nėra įdomios, tiesiog nesulauks mokinių. Mokyklą, kurioje visi klausimai ir problemos sprendžiamos demokratiškai - mokiniai ir mokytojai balsuoja Susirinkime ir visi turi po vieną balsą (mokinių mokykloje visada daugiau nei mokytojų). Mokyklą, kurioje nesvarbūs pažymiai, ir - visiška erezija - patys mokiniai vertina savo žinias. Tokioje mokykloje kiekvienas mokinys yra laisvas elgtis kaip nori, kol nepažeidžia kitų kolektyvo narių laisvės.
Kaip Platono „Respublika“, Tomo Moro „Utopija“, Viljamo Moriso „Niekur“, taip ir Samerhilo mokykla yra nedidelė vieta, bet milžiniško masto idėja. Pagrindinis skirtumas - Samerhilas tikrai egzistuoja ir tai tęsiasi beveik šimtmetį. Huseinas Lukasas (Hussein Lucas) nemažai metų domisi alternatyvaus ugdymo pažangiomis mokyklomis ir 2011 metais parašė knygą apie Samerhilo mokyklos mokinius, kurios lietuviškas pavadinimas „Ugdymo revoliucijos vaikai“.
Samerhilo įkūrėjas, progresyviai mąstantis pedagogas Aleksandras Nylas (Alexander S. Neill) manė, kad „Vaiko tikslas yra gyventi savo gyvenimą - ne tą, kurį jam siūlo jo nerimaujantys tėvai ar tą, kurį perša pedagogai, manantys, kad jie žino geriausiai“. Jis manė, kad svarbiau gyvenime mąstymo ir bendravimo įgūdžiai, laisvė ir atsakomybė. Nylas tikėjo įgimtu vaikų gerumu. Norėdamas įgyvendinti savo novatoriškas švietimo idėjas 1921 m. įkūrė tarptautinę mokyklą Samerhilą (Summerhill, išvertus - vasaros kalva). Šiai, lenkiančiai laiką mokyklai, jau 92 metai, o jos šūkis tas pats – „Still Ahead Of It‘s Time“.
Ugdymas laisve
Ir XX a. pradžioje, ir XXI a. pradžioje tai buvo ir yra drąsi idėja. Mokykla, kurioje pirmiausia ugdomos mąstančios asmenybės. Kaip? Kiekvienas mokinys pats renkasi, ko nori mokytis, kaip nori mokytis, ir net pats save vertina. Nė vienas mokinys mokytojo negali būti žeminamas, įžeidinėjamas ar baudžiamas. Mokinių netoleruotiną elgesį vertina patys bendramoksliai. Balsuodami Susirinkime sprendžia, ar kieno nors elgesys buvo netoleruotinas ir, jei taip buvo, skiria bausmę. Tai gali būti mokyklos langų valymas, daržo sukasimas ir pan. Atlikus bausmę, nuoskaudos pamirštamos. Sunkiausia bausmė - neklaužada turi palikti mokyklą. Ši mokykla vadovaujasi tiesioginės demokratijos, laisvės ir lygybės idėjomis.
Vasaros kalvos mokykla tradicinės ugdymo sistemos dažnai buvo puolama ir menkinama. Mokyklos įkūrėją A. S. Nylą „sistema“ laikė idealistu ir naivuoliu, tačiau Nylo idėjos, tik stiprėjo ir sklido per pasaulį. Jos darė įtaką ne tik švietimui, bet ir žmogaus teisių raidai pasaulyje. „Nesu žmogus, aktyviai propaguojantis visuomenės permainas: aš galiu tik pabandyti įtikinti visuomenę, kad būtina atsikratyti neapykantos, bausmių metodų ir mistikos“, - rašė A. S. Nylas.
Vaikų atsakomybė ir suaugusiųjų valdžia
A. S. Nylas manė, kad iš vaiko negalima reikalauti, kad jis būtų atsakingas, kam dar yra nepasiruošęs. Būtina valdžia vaiko atžvilgiu neprieštarauja idėjai, kad jam turi būti suteikta tiek atsakomybės, kiek jis sugeba prisiimti būdamas savo amžiaus. Kad nustatytų, kur toji vaiko atsakomybės riba, tėvai turėtų pirmiausiai išsiaiškinti, kokie jų motyvai. Cenzūruodami vaiko knygas, filmus, draugus, tėvai bando prievarta primesti vaikui gyvenimo sampratą tvirtindami: jie geriau žiną, kas tinka jų vaikams. Tačiau tikrasis jų motyvas yra absoliuti valdžia vaikų atžvilgiu. Suaugusieji, versdami vaikus paklusnumo, nesugeba pakilti virš savo kompleksų ir nepastebi, kaip jų kompleksai pereina vaikams. Jeigu suaugęs pasistengs save suprasti, jam sunku bus bausti vaiką, nes matys, kad nori išlieti pyktį, skirtą kažkam kitam.
A. S. Nylas teigė, kad vaikų neurozė prasideda nuo suaugusiųjų primestos griežtos disciplinos, kuri atvirkščiai proporcinga jų meilei, nes niekas negali mylėti to, ko bijo. Vaikai negali būti geri, jeigu į juos suaugusieji žiūri su neapykanta ir juos baudžia, už ką savęs nebaustų. Vienintelis galimas kelias - meilė ir prievartos nebuvimas, kurie gali panaikinti daugybę vaikystės problemų. Jeigu vaikas auga aplinkoje, kur viešpatauja meilės ir palankumo atmosfera, jam nekyla neapykanta ir aistra griauti.
„Vaikams negalima primesti savo valios. Šeimoje turi būti lygybė tarp tėvų ir vaikų. Mokytojas turi parodyti savo mokiniams, kad yra lygus su jais, o ne aukščiau už juos“ - rašė A. S. Nylas.
Baigusieji liberalią mokyklą
Samerhilo mokykla nuo tradicinės ugdymo sistemos mokyklų skiriasi tuo, kad ten nėra dingsčių ko nors bijoti, nėra prievartos pamokose, su mokiniais elgiamasi sąžiningai. Ir jei ugdymo sistemų rengėjams kelia susirūpinimą, kad neraštingas ar negabus tiksliesiems mokslams mokinys atsidurs gyvenimo užribyje, Samerhilo mokinių biografijos - ryškiausias šių baimių paneigimas.
„Beveik 40 metų stebėjau, kaip pikti, įžūlūs, kupini neapykantos vaikai įžengia į laisvą Samerhilo teritoriją. Kiekvieną kartą permainos vyko palaipsniui. Laikui bėgant, tie pagadinti vaikai tapo laimingi, bendraujantys ir draugiški“, - rašė A. S. Nylas.
Šiauliuose įsikūrusi leidykla „Euroknyga LT“ (www.euroknyga.lt) šiais metais išleido ir tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatė H. Lukaso knygą apie Samerhilo mokinius „Ugdymo revoliucijos vaikai“. Iš anglų kalbos vertė A. Kulaitytė ir M. D. Tručinskienė, redagavo doc. dr. I. Ramaneckienė. Knygoje pateikiami lankiusių Samerhilo mokyklą, dabar jau suaugusiųjų, prisiminimai, įžvalgos ir trumpos biografijos, kurių raidai ypatingos reikšmės turėjo mokyklos įkūrėjo A. S. Nylo įskiepyta pažangaus ugdymo filosofija. Samerhilo pasėta laisvo ugdymo sėkla skleidžia žiedus pasaulio mokyklose, laiko klausimas, kada tokia gėlė žydės ir ant Lietuvos kalvos.
Knyga laukia savo skaitytojų knygynų lentynose.
