Meilė vaikui – ne profesija

Gy­vū­nų te­ra­pi­ja nu­ste­bi­na ir pe­si­mis­tus

Glo­bos na­mų te­ri­to­ri­jo­je įreng­tuo­se ap­tva­ruo­se žo­lę rupš­no­ja dvi al­pa­kos – di­rek­to­rius sa­ko, jog ti­ki­si jų įsi­veis­ti ir dau­giau. Už tvo­ros veiks­mą ste­bi po­nis. Jis jau da­ly­vau­ja gy­vū­nų te­ra­pi­jo­je – ko­men­tuo­ja va­do­vas. Di­rek­to­rius šūk­te­li tam tik­rą šau­ki­nį ir iš ap­tva­ro ga­lo at­šuo­liuo­ja trys žir­gai ir dar vie­nas po­nis. Ki­tas spor­ti­nis žir­gas rea­bi­li­tuo­ja­si ats­ki­rai. Pri­riš­ta ga­no­si Pran­cū­zi­jos kal­nų ož­ky­tė.

F. Ru­dzins­kas pa­sa­ko­ja, kad dau­gu­ma šių gy­vū­nų – do­va­no­ti. Al­pa­kos ir dvi ku­me­lės įstai­gai nu­pirk­tos iš TV ak­ci­jos pa­ra­mos lė­šų.

„Kas pa­gei­da­vo kom­piu­te­rių, kas te­le­vi­zo­rių, o mes vie­nin­te­liai no­rė­jo­me įsi­gy­ti gy­vū­nų. Tad mū­sų no­rą pa­lai­kė“, – pa­sa­ko­ja di­rek­to­rius.

Ieš­kant nau­jų pa­slau­gų ra­jo­no bend­ruo­me­nei, tuš­tė­jan­čiuo­se vai­kų glo­bos na­muo­se įsteig­tas at­ski­ras pa­da­li­nys – Glo­bos cent­ras. Jis ne tik ieš­ko glo­bė­jų bei įtė­vių, mo­ko juos, ruo­šia, bet ir dir­ba su pro­ble­mų tu­rin­čio­mis šei­mo­mis.

Glo­bos cent­re dir­ba psi­cho­lo­gai. Vie­na spe­cia­lis­tė tu­ri pa­žy­mė­ji­mą ir yra pa­si­ren­gu­si dar­be nau­do­ti hi­po­te­ra­pi­ją. Ji pri­tai­ko jo­di­nė­ji­mą psi­cho­te­ra­pi­jai. Žir­gus pri­žiū­ri tre­ne­riai.

„Aš bu­vau pe­si­mis­tas, bet grei­tai bu­vau nu­ste­bin­tas, ko­kie ste­buk­lai čia vyks­ta. Pa­jo­di­nė­ji­mai pra­kal­bi­na vai­kus, jie ima ro­dy­ti emo­ci­jas. El­ge­sio pro­ble­mų tu­rin­tys glo­bos na­mų vai­kai atei­na pas gy­vū­nus, su jais bend­rau­ja, nu­si­ra­mi­na. Kol kas hi­po­te­ra­pi­jai nau­do­ja­mi po­niai, žir­gai – pri­jau­ki­ni­mo to­kiam dar­bui sta­di­jo­je“, – pa­sa­ko­ja įstai­gos va­do­vas.

Jis ma­no, kad gy­vū­nų te­ra­pi­ja – di­džiau­sias pa­sie­ki­mas vai­kų svei­ka­tin­gu­mo ug­dy­mui, pui­ki prie­mo­nė ri­zi­kin­gų poel­gių mal­ši­ni­mui.

Atyks­ta vai­kai su tė­vais, šei­my­nos. Hi­pe­rak­ty­vus vai­kas ant ark­lio iš­kart ap­si­ra­mi­na .

„Ant ark­lio ne­pa­šo­ki­nė­si, tu­ri su­si­kon­cent­ruo­ti“, – pa­ste­bi di­rek­to­rius.

Jis pri­pa­žįs­ta, kad žir­gų iš­lai­ky­mas yra bran­gus, bet su pa­si­did­žia­vi­mu sa­ko: „Mes esa­me ūki­nin­kai“.

Glo­bos na­mai uži­ma 7 hek­ta­rų te­ri­to­ri­ją ir dar val­do 17 hek­ta­rų že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės. Kul­tū­ri­nė­se pie­vo­se šie­nau­ja, au­gi­na grū­di­nes kul­tū­ras. Tu­ri šiek tiek tech­ni­kos, vie­ti­niai ūki­nin­kai pa­de­da.

Au­ga at­ski­ro­se šei­my­no­se

29 me­tus Vai­kų glo­bos na­mams va­do­vau­jan­tis Fe­lik­sas Ru­dzins­kas sa­ko, kad šiuo me­tu čia gy­ve­na 34 glo­bo­ti­niai. Tie­sa, 5 vie­nos šei­mos vai­kai įsi­kū­rė at­ski­ra­me pa­da­li­ny­je – bend­ruo­me­ni­niuo­se vai­kų na­muo­se. Sa­vi­val­dy­bė iš­nuo­ma­vo tri­jų kam­ba­rių bu­tą Dau­gė­liuo­se, įstai­ga nu­pir­ko bal­dus, at­li­ko re­mon­tą.

Vai­kus pri­žiū­ri so­cia­li­nė dar­buo­to­ja ir 4 jos pa­dė­jė­jai. Jie vi­si gy­ve­na kaip šei­mo­je – pa­tys per­ka­si mais­tą, pla­nuo­ja fi­nan­sus. Ta­čiau atva­žiuo­ja ir į glo­bos na­mus.

Čia vi­si vai­kai gy­ve­na tri­jo­se šei­my­no­se, su­si­skirs­tę po aš­tuo­nis. Šei­my­na įsi­kū­ru­si tar­si at­ski­ra­me bu­te, ku­ria­me yra vir­tu­vė, mie­ga­mie­ji, sa­ni­ta­ri­nės pa­tal­pos ir bend­ra erd­vė poil­siui, ku­rio­je sto­vi kom­piu­te­riai, te­le­vi­zo­riai, ak­va­riu­mas. Švie­su, tvar­kin­ga, šiuo­lai­kiš­kai at­nau­jin­ta.

Vai­kų na­mų nuo 13 iki 110

Di­de­lę dar­bo pa­tir­tį su­kau­pęs di­rek­to­rius Fe­lik­sas Ru­dzins­kas pri­si­me­na, kad bu­vo lai­kas, kai 10-yje ša­lies ap­skri­čių vei­kė 13 vals­ty­bi­nių vai­kų na­mų.

„Vė­liau jie pra­dė­jo ga­min­tis. At­si­ra­do pri­va­tūs, pu­siau pri­va­tūs, skai­dė­si. Kai išau­go per 110, per ke­pu­rę trink­te­lė­jo Eu­ro­pos Są­jun­ga. Ta­da pra­si­dė­jo ma­ži­ni­mas“, – pri­si­me­na is­to­ri­ją va­do­vas.

Jis paaiš­ki­na, kad vai­kų glo­bos per­tvar­ka sie­kia pe­rei­ti nuo ins­ti­tu­ci­nės glo­bos prie bend­ruo­me­ni­nių pa­slau­gų, ku­rios bū­tų ar­ti­mos bio­lo­gi­nės šei­mos są­ly­goms. 2020 me­tų pa­bai­go­je ins­ti­tu­ci­jo­je glo­bo­ja­mų vai­kų ne­be­tu­ri lik­ti. Tiks­las – vi­si vai­kai tu­ri aug­ti bio­lo­gi­nė­se šei­mo­se. Ne­sant to­kių ga­li­my­bių, juos tu­ri au­gin­ti glo­bė­jai, įtė­viai. Tar­pi­nis va­rian­tas – bend­ruo­me­ni­niai na­mai.

Mei­lė vai­kui – ne pro­fe­si­ja

Kur­šė­nų vai­kų glo­bos na­mai įkū­rė Pa­ra­mos šei­mai pa­da­li­nį. Spe­cia­lis­tai ak­ty­viai dir­ba su ri­zi­kin­go­mis šei­mo­mis, kad jų vai­kai lik­tų su šeimomis. Nuo 2016 me­tų apie 34 vai­kai iš 17 šei­mų ne­pa­te­ko į glo­bą, li­ko sa­vo na­muo­se. Šian­dien spe­cia­lis­tai dir­ba su 2 ma­mo­mis, au­gi­nan­čio­mis 6 vai­kus. Ieš­ko joms gy­ve­na­mo būs­to, ga­li­my­bių su­grįž­ti į so­cia­li­zuo­tą gy­ve­ni­mą.

„Tiks­las – iš­veng­ti vai­ko at­skir­ties. Mes tu­ri­me pra­kti­kos – vai­kas pai­ma­mas iš šei­mos, ma­ma pas mus du-tris kar­tus at­vy­ku­si pa­ver­kia, po to ry­šiai nu­trūks­ta. Ma­ma pa­jau­čia lais­vą gy­ve­ni­mą ir su­si­grą­žin­ti vai­ką di­de­lio no­ro ne­be­tu­ri. Nors vai­ko prie­rai­šu­mas ne­su­ma­žė­ja“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi F. Ru­dzins­kas.

Jis įsi­ti­ki­nęs, kad šian­dien ne­beuž­ten­ka vai­ką paim­ti ar grą­žin­ti į šei­mą. Svar­bu – dar­bas su šei­mo­mis. Grą­ži­nai vai­ką į šei­mą, ne­reiš­kia, kad jau vis­kas ge­rai. Žmo­gų pa­kel­ti nuo dug­no, rei­kia ne tik so­cia­li­nės, pa­gal­bos, bet ir įlie­ti jį į kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą. Di­rek­to­rius pa­sa­ko­ja, kad pa­kal­bin­tos jau­nos ma­mos pri­si­pa­žįs­ta ne­pri­si­me­nan­čios, ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą bu­vo ki­ne, ren­gi­ny­je. Įs­tai­ga tu­ri au­to­bu­są, ža­da pa­gal­bą Sa­vi­val­dy­bė, rė­mė­jai. Di­rek­to­rius no­ri iš­vež­ti tas šei­mas į ke­lio­nę, kad ki­taip pa­si­jaus­tų, pra­plės­tų aki­ra­tį.

F. Ru­dzins­kas ver­ti­na, kad per­tvar­kos lai­mė­ji­mas – at­si­gręž­ta į šei­mą. Ne chao­tiš­kai vai­ką at­skir­ti, paim­ti.

„Pa­vyz­džiui, lan­kė­me vie­ną ma­mą, au­gi­nan­čią 5 vai­kus. Ne­bu­vo leng­va, ta­čiau ma­ma my­li vai­kus, sten­gia­si ir jie au­ga sa­vuo­se na­muo­se. Jie nea­tė­jo į val­diš­kus na­mus. Mū­sų iš pra­džių bi­jo­da­vo, ne­no­rė­jo įsi­leis­ti. Bet pa­ma­žu at­si­ra­do pa­si­ti­kė­ji­mas“, – sa­kė F. Ru­dzins­kas.

Va­do­vas pri­pa­žįs­ta, kad ne­žiū­rint vi­sų pa­stan­gų, į bio­lo­gi­nes šei­mas grįž­ta ne dau­giau nei treč­da­lis glo­bo­ti­nių. Vi­siš­kų naš­lai­čių tarp glo­bo­ti­nių nė­ra, nors anks­čiau to­kių bū­da­vo apie 10. Pas­ta­rai­siais me­tais įstai­go­je dau­giau vy­res­nių vai­kų. Da­lis jų lan­ko­si pas sa­vo tė­vus, su jais bend­rau­ja. Tris me­tus pa­li­kus vai­kų na­mus, įstai­gos spe­cia­lis­tai vis dar jais rū­pi­na­si.

Di­rek­to­rius ne­nei­gia, kad bū­na at­ve­jų, kad glo­bė­jai grą­ži­na glo­bos na­mams glo­bo­ti­nį. Ar­ba pa­ts vai­kas pa­si­pra­šo grą­ži­ni­mas. Su­dė­tin­giau­sia yra paaug­lys­tė­je, kai vai­kas tam­pa ne­pak­lus­niu, kar­tais ag­re­sy­viu, gąs­di­na glo­bė­jus. Ar­ba jau­čia­si jų ig­no­ruo­ja­mas, ypač, jei šei­ma tu­ri sa­vo vai­kų.

„Mei­lė vai­kui – ne pro­fe­si­ja. Čia vien ge­rų no­rų neuž­ten­ka" – įsi­ti­ki­nęs di­rek­to­rius ir sa­ko, kad ir pas juos ne vis­kas auk­su grįs­ta.

Kur „pra­dings­ta“ vai­kai?

Bu­vo me­tas, kai Kur­šė­nų glo­bos na­muo­se aug­da­vo iki 140 vai­kų. Vė­liau su­ma­žė­jo per­pus ir toks skai­čius lai­kė­si iki per­tvar­kos. Pa­gal Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­suo­ja­mą pro­jek­tą už 180 tūks­tan­čių eu­rų bus nu­pirk­ti 3 bu­tai po 4 kam­ba­rius ir juo­se ap­gy­ven­din­ta 15 glo­bo­ti­nių. Di­džiu­lia­me vai­kų glo­bos komp­lek­se liks aug­ti 11 vai­kų, nes yra to­kių, ku­rie ne­no­ri kel­tis į bend­ruo­me­ni­nius na­mus. Jie ga­li lik­ti, nes čia – jų na­mai, ki­to­kių jie ne­tu­ri. Jie čia ga­li su­grįž­ti ir išė­ję. Vai­kai tu­ri tei­sę oriai užaug­ti.

Kaip glo­bo­ti­nių skai­čius glo­bos įstai­go­se vos pa­skel­bus per­tvar­ką taip stai­ga su­ma­žė­jo?

F. Ru­dzins­kas aiš­ki­na, kad įstai­goms pa­dė­jo vie­šu­mas.

„Vals­ty­bi­niai vai­kų na­mai vi­sa­da bu­vo pa­slap­tin­gi. Bu­vo me­tas, kai pa­ša­li­niams ir ko­jos ten įkel­ti ne­bu­vo ga­li­ma. Ne­bu­vo ga­li­ma ži­no­ti jų gy­ve­ni­mo spe­ci­fi­kos. Da­bar esa­me at­vi­ri jau dau­giau nei du de­šimt­me­čius“, – pa­sa­ko­jo di­rek­to­rius.

Glo­bė­jų pa­ren­gi­mo pro­gra­ma, jos vie­ši­ni­mas, da­ly­va­vi­mas įvai­riuo­se vie­šuo­se ren­gi­niuo­se pa­ska­ti­no žmo­nes im­tis šios veik­los.

„Ne pa­slap­tis, kad pas mus pra­gy­ve­ni­mo ly­gis nė­ra aukš­tas, ne­dar­bas, o tai yra pa­ska­ti­ni­mas ir pi­ni­gais. Ant­ra ver­tus, pa­di­dė­jo at­sar­gu­mas ver­ti­nant vai­kui ki­lu­sios grės­mės ly­gį, paė­mi­mo iš šei­mos bū­ti­nu­mą“, – tvir­ti­na F. Ru­dzins­kas.

Di­rek­to­rius vi­siš­kai ne­su­tin­ka su vie­šai iš­sa­ko­ma nuo­mo­ne, kad vai­kų glo­bos na­mų ap­lin­ka vai­kams ne­sau­gi, jie nie­ko neiš­moks­ta. Jis įsi­ti­ki­nęs, kad čia vai­kai įgau­na dau­giau įgū­džių, ne­gu ko­kio­je nors in­te­li­gen­tiš­ko­je šei­mo­je, kur vai­kas pirš­čiu­kų ne­pa­ju­di­na. Čia yra ir dar­bi­nė veik­la.

„Prieš ei­lę me­tų iš mi­nis­te­ri­jos at­vy­ku­siems val­di­nin­kams tu­rė­jau aiš­kin­ti, ar vai­kai, pri­žiū­rė­da­mi gy­vū­nus, nė­ra iš­nau­do­ja­mi“, – pri­si­me­na su iro­ni­ja va­do­vas.

Jį gąs­di­na per­tvar­kos sku­ba. Daug chao­so, keis­tų spren­di­mų.

„Į dė­žu­tes su­dė­lio­ji­mas ver­čia prie to, kad rei­kia sta­ty­ti nau­jus na­mus, bu­tus pirk­ti, o tuos ku­riuos tu­rė­jo­me, nė­ra kur dė­ti. Ne­ga­li­ma vai­ko, gy­ve­nu­sio įpras­to­je ap­lin­ko­je ke­lio­li­ką me­tų stai­ga iš­rau­ti, vers­ti jį mes­ti mo­kyk­lą, bū­re­lius, drau­gus ir per­kel­ti į ki­tą mies­tą, ra­jo­ną, tik dėl to, kad ten at­si­ra­do lais­vas glo­bė­jas“, – F. Ru­dzins­kas var­di­ja per­tvar­kos skau­du­lius.

Kad po per­tvar­kos ne­bū­tų ki­tos per­tvar­kos

Di­rek­to­rius ne­nei­gia, kad per­tvar­ka pa­sė­jo di­de­lį ne­ri­mą čia dir­ban­tiems 49 dar­buo­to­jams. Su­lauk­ta ir pa­si­prie­ši­ni­mo. Kai rei­kė­jo pe­rei­ti dirb­ti į bend­ruo­me­ni­nius na­mus, iš pra­džių ne­bu­vo no­rin­čių.

„Ta įtam­pa tę­sė­si ne vie­ne­rius me­tus. Bu­vo me­tas, kad dar­buo­to­jai bu­vo va­di­na­mi vai­kų nie­kin­to­jais. Jaut­res­ni bi­jo­jo ir į gat­vę išei­ti. Da­bar jau ma­tau nu­si­ra­mi­ni­mo po­žy­mių. Mes kal­ba­mės su ko­lek­ty­vu, ap­ta­ria­me bū­si­mus pla­nus, da­li­ja­mės sfe­ro­mis, ruo­šia­mės po­ky­čiams, vyks­ta­me į mo­ky­mus. Pa­si­rin­ki­mo ke­lias vi­siems yra lais­vas“, – kal­bė­jo di­rek­to­rius.

Il­ga­me­tis va­do­vas šian­dien jau­čia bai­mę, kad iš­puo­se­lė­ti vai­kų glo­bos na­mai ne­lik­tų vi­siš­kai tuš­ti. Kas sa­vai­tę su ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vais svars­to, ko­kias dar so­cia­li­nes pa­slau­gas ra­jo­no bend­ruo­me­nei bū­tų ga­li­ma čia or­ga­ni­zuo­ti.

„Ne­ra­mu, kad so­cia­li­nė po­li­ti­ka ir vėl ne­pa­si­keis­tų, o po per­tvar­kos ne­pra­si­dė­tų ki­ta per­tvar­ka. Nė­ra pa­pras­ta taip per­sio­rien­tuo­ti, čia ne myg­tu­ką įjung­ti“, – ne­ri­mau­ja va­do­vas.

Jis sa­ko su­lau­kiąs klau­si­mų, ar Sa­vi­val­dy­bė ne­nu­ma­tė par­duo­ti, keis­ti, iš­nuo­mo­ti gra­žio­je vie­to­je įkur­tų pa­sta­tų. F. Ru­dzins­kas įsi­ti­ki­nęs, jei ten­kins bend­ruo­me­nės po­rei­kius, so­cia­li­nės pa­slau­gos iš­liks ir plė­sis. Da­bar – kū­ry­biš­kas mąs­ty­mo, de­ri­ni­mo lai­ko­tar­pis. Min­ty­se – va­rian­tai įkur­ti vai­kų die­nos cent­rą, ato­kvė­pio pa­slau­gą neį­ga­lius vai­kus au­gi­nan­čioms šei­moms, o gal ir teik­ti die­nos užim­tu­mo pa­slau­gas se­ne­liams.