Naujausios
Gyvūnų terapija nustebina ir pesimistus
Globos namų teritorijoje įrengtuose aptvaruose žolę rupšnoja dvi alpakos – direktorius sako, jog tikisi jų įsiveisti ir daugiau. Už tvoros veiksmą stebi ponis. Jis jau dalyvauja gyvūnų terapijoje – komentuoja vadovas. Direktorius šūkteli tam tikrą šaukinį ir iš aptvaro galo atšuoliuoja trys žirgai ir dar vienas ponis. Kitas sportinis žirgas reabilituojasi atskirai. Pririšta ganosi Prancūzijos kalnų ožkytė.
F. Rudzinskas pasakoja, kad dauguma šių gyvūnų – dovanoti. Alpakos ir dvi kumelės įstaigai nupirktos iš TV akcijos paramos lėšų.
„Kas pageidavo kompiuterių, kas televizorių, o mes vieninteliai norėjome įsigyti gyvūnų. Tad mūsų norą palaikė“, – pasakoja direktorius.
Ieškant naujų paslaugų rajono bendruomenei, tuštėjančiuose vaikų globos namuose įsteigtas atskiras padalinys – Globos centras. Jis ne tik ieško globėjų bei įtėvių, moko juos, ruošia, bet ir dirba su problemų turinčiomis šeimomis.
Globos centre dirba psichologai. Viena specialistė turi pažymėjimą ir yra pasirengusi darbe naudoti hipoterapiją. Ji pritaiko jodinėjimą psichoterapijai. Žirgus prižiūri treneriai.
„Aš buvau pesimistas, bet greitai buvau nustebintas, kokie stebuklai čia vyksta. Pajodinėjimai prakalbina vaikus, jie ima rodyti emocijas. Elgesio problemų turintys globos namų vaikai ateina pas gyvūnus, su jais bendrauja, nusiramina. Kol kas hipoterapijai naudojami poniai, žirgai – prijaukinimo tokiam darbui stadijoje“, – pasakoja įstaigos vadovas.
Jis mano, kad gyvūnų terapija – didžiausias pasiekimas vaikų sveikatingumo ugdymui, puiki priemonė rizikingų poelgių malšinimui.
Atyksta vaikai su tėvais, šeimynos. Hiperaktyvus vaikas ant arklio iškart apsiramina .
„Ant arklio nepašokinėsi, turi susikoncentruoti“, – pastebi direktorius.
Jis pripažįsta, kad žirgų išlaikymas yra brangus, bet su pasididžiavimu sako: „Mes esame ūkininkai“.
Globos namai užima 7 hektarų teritoriją ir dar valdo 17 hektarų žemės ūkio paskirties žemės. Kultūrinėse pievose šienauja, augina grūdines kultūras. Turi šiek tiek technikos, vietiniai ūkininkai padeda.
Auga atskirose šeimynose
29 metus Vaikų globos namams vadovaujantis Feliksas Rudzinskas sako, kad šiuo metu čia gyvena 34 globotiniai. Tiesa, 5 vienos šeimos vaikai įsikūrė atskirame padalinyje – bendruomeniniuose vaikų namuose. Savivaldybė išnuomavo trijų kambarių butą Daugėliuose, įstaiga nupirko baldus, atliko remontą.
Vaikus prižiūri socialinė darbuotoja ir 4 jos padėjėjai. Jie visi gyvena kaip šeimoje – patys perkasi maistą, planuoja finansus. Tačiau atvažiuoja ir į globos namus.
Čia visi vaikai gyvena trijose šeimynose, susiskirstę po aštuonis. Šeimyna įsikūrusi tarsi atskirame bute, kuriame yra virtuvė, miegamieji, sanitarinės patalpos ir bendra erdvė poilsiui, kurioje stovi kompiuteriai, televizoriai, akvariumas. Šviesu, tvarkinga, šiuolaikiškai atnaujinta.
Vaikų namų nuo 13 iki 110
Didelę darbo patirtį sukaupęs direktorius Feliksas Rudzinskas prisimena, kad buvo laikas, kai 10-yje šalies apskričių veikė 13 valstybinių vaikų namų.
„Vėliau jie pradėjo gamintis. Atsirado privatūs, pusiau privatūs, skaidėsi. Kai išaugo per 110, per kepurę trinktelėjo Europos Sąjunga. Tada prasidėjo mažinimas“, – prisimena istoriją vadovas.
Jis paaiškina, kad vaikų globos pertvarka siekia pereiti nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų, kurios būtų artimos biologinės šeimos sąlygoms. 2020 metų pabaigoje institucijoje globojamų vaikų nebeturi likti. Tikslas – visi vaikai turi augti biologinėse šeimose. Nesant tokių galimybių, juos turi auginti globėjai, įtėviai. Tarpinis variantas – bendruomeniniai namai.
Meilė vaikui – ne profesija
Kuršėnų vaikų globos namai įkūrė Paramos šeimai padalinį. Specialistai aktyviai dirba su rizikingomis šeimomis, kad jų vaikai liktų su šeimomis. Nuo 2016 metų apie 34 vaikai iš 17 šeimų nepateko į globą, liko savo namuose. Šiandien specialistai dirba su 2 mamomis, auginančiomis 6 vaikus. Ieško joms gyvenamo būsto, galimybių sugrįžti į socializuotą gyvenimą.
„Tikslas – išvengti vaiko atskirties. Mes turime praktikos – vaikas paimamas iš šeimos, mama pas mus du-tris kartus atvykusi paverkia, po to ryšiai nutrūksta. Mama pajaučia laisvą gyvenimą ir susigrąžinti vaiką didelio noro nebeturi. Nors vaiko prieraišumas nesumažėja“, – dalijasi patirtimi F. Rudzinskas.
Jis įsitikinęs, kad šiandien nebeužtenka vaiką paimti ar grąžinti į šeimą. Svarbu – darbas su šeimomis. Grąžinai vaiką į šeimą, nereiškia, kad jau viskas gerai. Žmogų pakelti nuo dugno, reikia ne tik socialinės, pagalbos, bet ir įlieti jį į kultūrinį gyvenimą. Direktorius pasakoja, kad pakalbintos jaunos mamos prisipažįsta neprisimenančios, kada paskutinį kartą buvo kine, renginyje. Įstaiga turi autobusą, žada pagalbą Savivaldybė, rėmėjai. Direktorius nori išvežti tas šeimas į kelionę, kad kitaip pasijaustų, praplėstų akiratį.
F. Rudzinskas vertina, kad pertvarkos laimėjimas – atsigręžta į šeimą. Ne chaotiškai vaiką atskirti, paimti.
„Pavyzdžiui, lankėme vieną mamą, auginančią 5 vaikus. Nebuvo lengva, tačiau mama myli vaikus, stengiasi ir jie auga savuose namuose. Jie neatėjo į valdiškus namus. Mūsų iš pradžių bijodavo, nenorėjo įsileisti. Bet pamažu atsirado pasitikėjimas“, – sakė F. Rudzinskas.
Vadovas pripažįsta, kad nežiūrint visų pastangų, į biologines šeimas grįžta ne daugiau nei trečdalis globotinių. Visiškų našlaičių tarp globotinių nėra, nors anksčiau tokių būdavo apie 10. Pastaraisiais metais įstaigoje daugiau vyresnių vaikų. Dalis jų lankosi pas savo tėvus, su jais bendrauja. Tris metus palikus vaikų namus, įstaigos specialistai vis dar jais rūpinasi.
Direktorius neneigia, kad būna atvejų, kad globėjai grąžina globos namams globotinį. Arba pats vaikas pasiprašo grąžinimas. Sudėtingiausia yra paauglystėje, kai vaikas tampa nepaklusniu, kartais agresyviu, gąsdina globėjus. Arba jaučiasi jų ignoruojamas, ypač, jei šeima turi savo vaikų.
„Meilė vaikui – ne profesija. Čia vien gerų norų neužtenka" – įsitikinęs direktorius ir sako, kad ir pas juos ne viskas auksu grįsta.
Kur „pradingsta“ vaikai?
Buvo metas, kai Kuršėnų globos namuose augdavo iki 140 vaikų. Vėliau sumažėjo perpus ir toks skaičius laikėsi iki pertvarkos. Pagal Europos Sąjungos finansuojamą projektą už 180 tūkstančių eurų bus nupirkti 3 butai po 4 kambarius ir juose apgyvendinta 15 globotinių. Didžiuliame vaikų globos komplekse liks augti 11 vaikų, nes yra tokių, kurie nenori keltis į bendruomeninius namus. Jie gali likti, nes čia – jų namai, kitokių jie neturi. Jie čia gali sugrįžti ir išėję. Vaikai turi teisę oriai užaugti.
Kaip globotinių skaičius globos įstaigose vos paskelbus pertvarką taip staiga sumažėjo?
F. Rudzinskas aiškina, kad įstaigoms padėjo viešumas.
„Valstybiniai vaikų namai visada buvo paslaptingi. Buvo metas, kai pašaliniams ir kojos ten įkelti nebuvo galima. Nebuvo galima žinoti jų gyvenimo specifikos. Dabar esame atviri jau daugiau nei du dešimtmečius“, – pasakojo direktorius.
Globėjų parengimo programa, jos viešinimas, dalyvavimas įvairiuose viešuose renginiuose paskatino žmones imtis šios veiklos.
„Ne paslaptis, kad pas mus pragyvenimo lygis nėra aukštas, nedarbas, o tai yra paskatinimas ir pinigais. Antra vertus, padidėjo atsargumas vertinant vaikui kilusios grėsmės lygį, paėmimo iš šeimos būtinumą“, – tvirtina F. Rudzinskas.
Direktorius visiškai nesutinka su viešai išsakoma nuomone, kad vaikų globos namų aplinka vaikams nesaugi, jie nieko neišmoksta. Jis įsitikinęs, kad čia vaikai įgauna daugiau įgūdžių, negu kokioje nors inteligentiškoje šeimoje, kur vaikas pirščiukų nepajudina. Čia yra ir darbinė veikla.
„Prieš eilę metų iš ministerijos atvykusiems valdininkams turėjau aiškinti, ar vaikai, prižiūrėdami gyvūnus, nėra išnaudojami“, – prisimena su ironija vadovas.
Jį gąsdina pertvarkos skuba. Daug chaoso, keistų sprendimų.
„Į dėžutes sudėliojimas verčia prie to, kad reikia statyti naujus namus, butus pirkti, o tuos kuriuos turėjome, nėra kur dėti. Negalima vaiko, gyvenusio įprastoje aplinkoje kelioliką metų staiga išrauti, versti jį mesti mokyklą, būrelius, draugus ir perkelti į kitą miestą, rajoną, tik dėl to, kad ten atsirado laisvas globėjas“, – F. Rudzinskas vardija pertvarkos skaudulius.
Kad po pertvarkos nebūtų kitos pertvarkos
Direktorius neneigia, kad pertvarka pasėjo didelį nerimą čia dirbantiems 49 darbuotojams. Sulaukta ir pasipriešinimo. Kai reikėjo pereiti dirbti į bendruomeninius namus, iš pradžių nebuvo norinčių.
„Ta įtampa tęsėsi ne vienerius metus. Buvo metas, kad darbuotojai buvo vadinami vaikų niekintojais. Jautresni bijojo ir į gatvę išeiti. Dabar jau matau nusiraminimo požymių. Mes kalbamės su kolektyvu, aptariame būsimus planus, dalijamės sferomis, ruošiamės pokyčiams, vykstame į mokymus. Pasirinkimo kelias visiems yra laisvas“, – kalbėjo direktorius.
Ilgametis vadovas šiandien jaučia baimę, kad išpuoselėti vaikų globos namai neliktų visiškai tušti. Kas savaitę su rajono Savivaldybės atstovais svarsto, kokias dar socialines paslaugas rajono bendruomenei būtų galima čia organizuoti.
„Neramu, kad socialinė politika ir vėl nepasikeistų, o po pertvarkos neprasidėtų kita pertvarka. Nėra paprasta taip persiorientuoti, čia ne mygtuką įjungti“, – nerimauja vadovas.
Jis sako sulaukiąs klausimų, ar Savivaldybė nenumatė parduoti, keisti, išnuomoti gražioje vietoje įkurtų pastatų. F. Rudzinskas įsitikinęs, jei tenkins bendruomenės poreikius, socialinės paslaugos išliks ir plėsis. Dabar – kūrybiškas mąstymo, derinimo laikotarpis. Mintyse – variantai įkurti vaikų dienos centrą, atokvėpio paslaugą neįgalius vaikus auginančioms šeimoms, o gal ir teikti dienos užimtumo paslaugas seneliams.