„LIETUVIŲ CHARTAI“ ARBA LIETUVYBĖS KONSTITUCIJAI – 70 METŲ

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Pasaulyje leidžiama daug lietuviams skirtų leidinių, žurnalų, laikraščių.
Bir­že­lio 14 die­na – ne tik Ge­du­lo ir vil­ties bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­na, pri­me­nan­ti tra­giš­ką­jį Lie­tu­vai 1941 me­tų bir­že­lio vi­du­rį. Tą pa­čią, tik 1949-ųjų me­tų, die­ną bu­vo pa­skelb­ta gar­sio­ji kons­ti­tu­ci­nės svar­bos „Lie­tu­vių char­ta“, vil­tin­gai kal­ban­ti apie ki­tą at­plėš­tos lie­tu­vių tau­tos da­lį – trem­ties tra­jek­to­ri­jas į Va­ka­rus.

Šį is­to­ri­nį do­ku­men­tą pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus yra įvar­di­jęs „lie­tu­vių Šven­tuo­ju Raš­tu ar­ba lie­tu­vy­bės Kons­ti­tu­ci­ja“. Kar­tais šis do­ku­men­tas va­di­na­mas dias­po­ros „De­ka­lo­gu“. Apie jį kal­ba ir re­ži­sie­riaus Juo­zo Sa­bo­liaus su­kur­tas do­ku­men­ti­nis fil­mas „Lie­tu­vių char­ta“, ku­ria­me pa­nau­do­ti bro­lių Mo­tū­zų-Be­lec­kų fil­mo „Be tė­vy­nės – iš­trė­mi­me“ frag­men­tai.

Šiais Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tais, ku­riuos pa­skel­bė LR Sei­mas, tiks­lin­ga kal­bė­ti ir ak­tua­li­zuo­ti eg­zis­ten­ci­nę Ma­riaus Ka­ti­liš­kio fra­zę „Išė­ju­siems ne­grįž­ti“, per pa­sau­lį ke­lia­vu­sios pa­ro­dos „No Ho­me To Go To“ („Pra­ra­dę Tė­vy­nę, na­mus“) iš­gy­ve­ni­mus pa­si­trau­ki­mo iš Lie­tu­vos me­tais, kai ma­ža vil­ties bu­vo su­grįž­ti. Kaip mi­no­riš­kai ra­šė Či­ka­go­je at­si­dū­ru­si poe­tė Liū­nė Su­te­ma:

„Neat­sig­ręžk,
Ta­ve se­ka se­na Ma­žei­kių sto­tis – Neat­sig­ręžk,
Šniokš­čia ir švil­pia suo­di­ni gar­ve­žiai, už ta­vęs nie­ko nė­ra ir nie­ko nie­ko ne­bu­vo,
Trink­si ir dun­da va­go­nų ra­tai – tik mig­la tarp dan­gaus ir že­mės,
Tau nie­kur ne­be­rei­kia va­žiuo­ti, tik mig­la.“

Jau iš­va­žia­vai – (...)

Is­to­ri­ja pa­ro­dė, kad Lie­tu­vos vals­ty­bė pri­si­kė­lė ir ei­na sa­va­ran­kiš­ku ke­liu kaip ly­gia­ver­tė tarp ki­tų pa­sau­lio ša­lių. Ir pa­sau­ly­je is­to­ri­jos vė­jų nu­blokš­tas per mi­li­jo­nas mū­sų tau­tie­čių prie to pri­si­dė­jo, to­dėl bū­ti­na apie juos kal­bė­ti. Kal­bė­ti apie is­to­ri­ją.

Re­fe­ren­du­mo pa­tir­tys

Vi­si dar gy­ve­na­me ne tik Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to rin­ki­mų nuo­tai­ko­mis, bet ir ap­mąs­to­me ge­gu­žės 12 d. vy­ku­sio pri­va­lo­mo­jo re­fe­ren­du­mo dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo re­zul­ta­tus. Gir­di­me la­bai kont­ra­ver­siš­kų tei­si­nin­kų ir po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kų, ko­men­ta­to­rių nuo­mo­nių.

La­biau­siai ste­bi­na aiš­ki­ni­mai, kad re­fe­ren­du­mas pa­ty­rė ne­sėk­mę. Taip, nors jam ne­bu­vo ge­rai pa­si­reng­ta, bet pri­trū­ko vi­sai ne­daug bal­sų, kad pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo ga­li­my­bės bū­tų pra­plės­tos, kad at­si­ras­tų Kons­ti­tu­ci­jos 12 ir 55 straips­nių pa­tai­sos. Bet ar ga­li­ma lai­ky­ti pra­lai­mė­ji­mu, kai be­veik mi­li­jo­nas – net 927 410 pi­lie­čių (73,38 pro­c.) iš 1 291 934 da­ly­va­vu­sių­jų pa­si­sa­kė UŽ? PRIEŠ bu­vo tik 336 446 pi­lie­čiai (26,62 pro­c.). Gal­vo­ju, kad tai ne­ti­kė­tas ko­ky­bi­nis pi­lie­tiš­ku­mo, tau­ti­nio su­si­tel­ki­mo pro­ver­žis, ro­dan­tis, kad pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo pro­ble­ma svar­bi, ak­tua­li ir Lie­tu­vo­je, ir šiuo me­tu už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems žmo­nėms.

Sa­vo pi­lie­ti­nę po­zi­ci­ją vie­ni ak­ty­viau­siai ša­ly­je iš­sa­kė Šiau­lių gy­ven­to­jai (UŽ pa­si­sa­kė 33 987 šiau­lie­čiai, PRIEŠ – 12 172). Džiu­gi­na ir pa­sau­lio lie­tu­vių daug ak­ty­ves­nis įsi­trau­ki­mas į bal­sa­vi­mą. 2016 m. Sei­mo rin­ki­muo­se da­ly­va­vo tik per 16 000 mū­sų tau­tie­čių už­sie­ny­je, o Pre­zi­den­to rin­ki­muo­se ir re­fe­ren­du­me dėl pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo pa­si­sa­kė per 50 000 tau­tie­čių, nors įsi­re­gist­ra­vu­sių da­ly­vau­ti bu­vo per 61 000. Per 10 000 biu­le­te­nių ne­pa­sie­kė VRK dėl tech­ni­nių (pa­što, am­ba­sa­dų, kon­su­la­tų dar­bo) pro­ble­mų. Tas fak­tas ska­ti­na dis­ku­si­jas dėl ga­li­mo elekt­ro­ni­nio (in­ter­ne­ti­nio) bal­sa­vi­mo ga­li­my­bės bent jau už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems tau­tie­čiams.

Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tais tiks­lin­ga kal­bė­ti apie išei­vi­jos is­to­ri­ją, tai yra pui­ki pro­ga pri­si­min­ti vi­sus tuos šim­tus tūks­tan­čių tau­tie­čių, ku­rie dėl po­li­ti­nių, is­to­ri­nių, so­cia­li­nių, eko­no­mi­nių prie­žas­čių bu­vo pri­vers­ti ar sa­vo no­ru iš­vy­ko iš pri­gim­ti­nės Lie­tu­vos. Apie dau­ge­lį iš­ki­lių Šiau­rės Lie­tu­vos as­me­ny­bių, dir­bu­sių Lie­tu­vai, lie­tu­vy­bei stip­rin­ti išei­vi­jo­je yra ra­šy­ta ir „Šiau­lių kraš­te“. Tai Pran­ciš­kus Ju­ras, Do­mas Ja­sai­tis, Jo­nas ir Vy­tau­tas Šliū­pai, Ma­rius Ka­ti­liš­kis ir jo žmo­na Liū­nė Su­te­ma, Al­fon­sas Šešp­lau­kis ir dau­ge­lis ki­tų.

Mi­nė­da­mi Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tus ir „Lie­tu­vių char­tos“ ju­bi­lie­ji­nius me­tus, ap­ta­ria­me es­mi­nius Lie­tu­vos ir lie­tu­vy­bės klau­si­mus, mė­gi­na­me su­pras­ti ir tuos, ku­rie sa­ko, kad „Lie­tu­va yra vi­sur, kur gy­ve­na lie­tu­viai“, ir tuos, ku­rie tei­gia, kad „Lie­tu­va yra čia“. Da­lis at­sa­ky­mų sly­pi „Lie­tu­vių Char­to­je“, ku­rią pa­ren­gė Vy­riau­sia­sis Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­tas ir 1949 m. bir­že­lio 14 d. pa­skel­bė lei­di­ny­je „Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė“ (1949, Augs­bur­ge). 1949 me­tais šis ak­tas kons­ta­ta­vo tai, ką išei­viai, da­lis lie­tu­vių tau­tos žie­do, no­rė­jo pa­sa­ky­ti vie­ni ki­tiems, t. y. per­duo­ti tau­ti­nio so­li­da­ru­mo ži­nią. 2019 m. do­ku­men­tas jau kal­ba mums, glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams, ku­riems ten­ka at­sa­ky­ti į klau­si­mą: ką šian­dien reiš­kia bū­ti lie­tu­viu?

Paž­vel­ki­me į es­mi­nes „Lie­tu­vių char­tos“ nuo­sta­tas ir pa­si­sten­ki­me jas ma­ty­ti su­dė­tin­ga­me šiuo­lai­ki­nia­me geo­po­li­ti­nia­me, so­cia­li­nia­me, tarp­kul­tū­ri­nia­me kon­teks­te, ku­ris stip­ri­na kai ku­rių nuo­sta­tų ak­tua­lu­mą. „Lie­tu­vių char­ta“ nau­jai pra­by­la ir tiems, ku­rie po 1990 m. iš­vy­ko iš Lie­tu­vos, ir tiems, ku­rie li­ko jo­je ir sten­gia­si su­kur­ti tai, ko 50 me­tų ne­ga­lė­jo pa­da­ry­ti jų tė­vai ar se­ne­liai.

Kaip at­si­ra­do „Lie­tu­vių char­ta“?

Jos su­kū­ri­mą pa­ska­ti­no Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės stei­gi­mas (ši or­ga­ni­za­ci­ja įkur­ta 1958 m.). Lie­tu­viai išei­viai Vo­kie­ti­jo­je ir ki­to­se Va­ka­rų vals­ty­bė­se jau bu­vo su­sior­ga­ni­za­vę į veik­lią Trem­ti­nių bend­ruo­me­nę. Ta idė­ja pe­rim­ta iš pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos ini­cia­ty­va 1932 m. Kau­ne įsteig­tos „Už­sie­nio lie­tu­viams rem­ti drau­gi­jos“, ku­ri rū­pi­no­si ir išei­vi­jos tau­ti­ne sa­vi­mo­ne, siun­tė jiems lie­tu­viš­ką li­te­ra­tū­rą, kvie­tė šei­mų, jau­ni­mo eks­kur­si­jas į Lie­tu­vą, rū­pi­no­si sti­pen­di­jo­mis už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams stu­di­juo­ti Lie­tu­vos (vė­liau – Vy­tau­to Di­džio­jo) uni­ver­si­te­te. 1935 m. rugp­jū­čio 11-18 d. Kau­ne bu­vo su­šauk­tas Pa­sau­lio lie­tu­vių kong­re­sas, ku­ria­me A. Sme­to­na ra­gi­no įkur­ti vi­so pa­sau­lio lie­tu­vius vie­ni­jan­čią są­jun­gą.

Šių idė­jų įgy­ven­di­ni­mas bu­vo pra­tęs­tas po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Dar 1948 m. ru­de­nį pa­reng­ti PLB sta­tu­tą bu­vo įsi­pa­rei­go­jęs VLIK‘as. Jis su­da­rė spe­cia­lią ko­mi­si­ją, ku­rios na­riai bu­vo: Do­mas Kri­vic­kas, Kip­ras Bie­li­nis, Pet­ras Kar­ve­lis, Vy­tau­tas Vai­tie­kū­nas ir Me­čys Va­liu­kė­nas. Ko­mi­si­ja sie­kė su­vie­ny­ti lie­tu­vių su­si­vie­ni­ji­mus, or­ga­ni­za­ci­jas. Tai ir bu­vo iš­dės­ty­ta „Lie­tu­vių char­to­je“, pa­reng­to­je re­mian­tis Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos min­ti­mis apie Tau­tą ir jos vals­ty­bin­gu­mą. Ki­taip sa­kant, "Lie­tu­vių char­ta" su­tei­kė tei­si­nį, vi­suo­me­ni­nį, mo­ra­li­nį pa­grin­dą, su­telk­da­ma at­ski­rus in­di­vi­dus į vie­ną bend­ruo­me­nę – tau­ti­nę, kul­tū­ri­nę bend­ri­ją. Tai bu­vo pa­da­ry­ta at­si­žvel­giant į rea­lią si­tua­ci­ją ir pro­gno­zuo­jant atei­tį. A. J. Grei­mo žo­džiais, su­pran­tant, kad „žmo­gus prieš sa­ve tu­ri tik­tai konk­re­čias si­tua­ci­jas ir ga­li pa­si­rink­ti tik konk­re­čias ver­ty­bes“.

„Lie­tu­vių char­ta“ – tai lyg įpa­rei­go­ji­mas kiek­vie­nam lie­tu­viui, jo są­ži­nei. Tai ke­lio ro­dyk­lė po pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­siems bro­liams ir se­se­rims. Nors Char­tą su­da­ro įžan­gi­nė da­lis ir try­li­ka straips­nių, bet tai yra vien­ti­sas ir neats­ki­ria­mas ak­tas. Tai ne išei­vių, o lie­tu­vių tau­tos ak­tas, ku­rio pream­bu­lė­je įvar­dy­ta lie­tu­vių tau­tos praei­tis, am­ži­no­sios ver­ty­bės: tė­vų že­mė, gy­vy­bė, kal­ba, tau­ti­nės bei vals­ty­bi­nės tra­di­ci­jos, tau­ti­nė kul­tū­ra, Vi­sa­ga­lio va­lia ir lais­vo žmo­gaus pa­šau­ki­mas. Aki­vaiz­du, kad be­veik vi­sos šios ver­ty­bės įtvir­tin­tos ir LR Kons­ti­tu­ci­jos (1992 m. spa­lio 25 d.) pream­bu­lė­je, ku­rio­je ne­mi­ni­mas tik Die­vas, nes re­li­gi­nį mat­me­nį kei­čia tei­sės dis­kur­sas.

Ver­ta at­kreip­ti dė­me­sį, kad Kons­ti­tu­ci­jos pream­bu­lė bai­gia­si nuo­sta­ta: „at­gi­mu­sios Lie­tu­vos vals­ty­bės pi­lie­čių va­lia prii­ma ir skel­bia šią KONS­TI­TU­CI­JĄ“. Ar ga­lė­tu­me kal­bė­ti apie at­gi­mu­sią Lie­tu­vos vals­ty­bę, už­mirš­da­mi už­sie­ny­je (ne sa­vo va­lia) at­si­dū­ru­sius lie­tu­vius, ku­rių in­dė­lis į Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą 1990 m. Ko­vo 11-ąją yra itin reikš­min­gas? Ži­no­ma, ne­ga­lė­tu­me, to­dėl neat­si­tik­ti­nai šie­met mi­ni­me Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tus.

„Lie­tu­vių char­tos“ tu­ri­nys

„Lie­tu­vių char­tos“ da­lis są­ly­giš­kai ga­li­ma pa­va­din­ti ak­sio­lo­gi­ne (ver­ty­bi­ne), po­li­ti­ne ir tau­ti­ne. Pab­rėž­ti­na, kad pir­mo­ji Char­tos nuo­sta­ta yra im­pe­ra­ty­vi: „Tau­ta yra pri­gim­to­ji žmo­nių bend­ruo­me­nė. Nie­kas ne­ga­li bū­ti prie­var­tau­ja­mas sa­vo ry­šį su tau­ti­ne bend­ri­ja nu­trauk­ti. Pa­sau­ly­je pa­skli­dę lie­tu­viai su­da­ro vie­nin­gą Pa­sau­lio Lie­tu­vių Bend­ruo­me­nę“. Tau­ta kaip pri­gim­ti­nė žmo­nių bend­ruo­me­nė įvar­dy­ta, re­mian­tis pri­gim­ti­ne tei­se, re­gis, at­si­žvel­giant į Vi­suo­ti­nės žmo­gaus tei­sių dek­la­ra­ci­jos (1948) nuo­sta­tas. Ta­čiau ku­ria­ma ne „nie­ko bend­ra ne­tu­rin­čių­jų drau­gi­ja“, A. Lin­gio žo­džiais ta­riant, bet tau­ti­nė bend­ri­ja, ku­ri yra pa­sau­ly­je pa­skli­du­sių lie­tu­vių vie­ni­ji­mo­si kri­te­ri­jus ir es­mi­nė są­ly­ga. Bū­tent mi­nė­ti iš­sklai­dy­ti lie­tu­viai „[...] su­da­ro vie­nin­gą pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nę“.

Ma­to­me ku­dir­kiš­ką vie­ny­bės dis­kur­są, ku­ris, kaip ro­do išei­vi­jos is­to­ri­ja, bū­din­gas tik kai ku­rioms po­ka­rio ge­ne­ra­ci­joms. Ta­čiau šian­dien vie­ny­bės im­pe­ra­ty­vas yra dar svar­bes­nis glo­ba­laus pa­sau­lio aki­vaiz­do­je, nes nau­jo­sios bend­ruo­me­nės yra frag­men­tuo­tos, be­si­re­mian­čios in­di­vi­dua­lis­ti­nė­mis, o ne ko­lek­ty­vi­nė­mis ver­ty­bė­mis.

„Lie­tu­vių char­tos“ 2–5 nuo­sta­tos - ak­sio­lo­gi­nės (ver­ty­bi­nės), nes jos iden­ti­fi­kuo­ja ir siū­lo tau­ti­nes bei na­cio­na­li­nes ver­ty­bes, pa­tik­rin­tas am­žių. Tai yra: tau­ty­bė, kal­ba, šei­ma ir tau­ti­nė kul­tū­ra. Tau­ty­bė yra duo­ty­bė, to­dėl for­mu­luo­ta: „Lie­tu­vis lie­ka lie­tu­viu vi­sur ir vi­sa­da“. Šian­dien su­pran­ta­me, kad tai bu­vo sie­ki­nys (idea­las), bet jis iš da­lies bu­vo įgy­ven­din­tas, o tai ga­li­ma paaiš­kin­ti bū­ti­ny­be lie­tu­viams įsi­tvir­tin­ti ir iš­lai­ky­ti sa­vo tau­ti­nį ta­pa­tu­mą lais­va­ja­me ir miš­ria­ja­me Va­ka­rų pa­sau­ly­je.

1949 m. nie­kas ne­bū­tų klau­sęs, ko­dėl lie­tu­vis lie­ka lie­tu­viu vi­sur ir vi­sa­da. Tai bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­ma, bet šian­dien – jau ki­ta si­tua­ci­ja. Da­bar šis klau­si­mas ga­li­mas, bet tik to­dėl, kad pa­si­kei­tė lie­tu­vis. No­rė­da­mi ap­mąs­ty­ti šiuo­lai­ki­nę lie­tu­vio trans­for­ma­ci­ją, tu­rė­tu­me ap­svars­ty­ti dar et­nog­ra­fės, il­ga­me­tės vie­nin­te­lio išei­vi­jos lie­tu­vių dien­raš­čio „Drau­gas“ re­dak­to­rės Da­nu­tės Bin­do­kie­nės tei­gi­nį: „Ame­ri­kie­čiu bū­ti – vi­sai ne­blo­gai. Bū­ti lie­tu­viu – pa­rei­ga“.

Kal­ba yra svar­biau­sio­ji tau­ti­nės bend­ruo­me­nės jung­tis. „Lie­tu­vių kal­ba lie­tu­viui yra tau­ti­nė gar­bė“ – taip Char­to­je api­brėž­ta kal­bos vie­ta ir reikš­mė. Ta­čiau ki­ta­kal­bė ap­lin­ka ir kar­tų kai­ta na­tū­ra­liai lė­mė są­mo­nin­gą jau­no­sios kar­tos at­si­ri­bo­ji­mą ir ti­ta­niš­kas tė­vų pa­stan­gas ne iš­sau­go­ti lie­tu­vių kal­bą, bet sa­vo at­ža­loms įro­dy­ti, kad tai yra ver­ty­bė. Šiuo at­žvil­giu ta­pa­tūs pro­ce­sai vy­ko ir so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je, nes kal­ba bu­vo tau­ti­nės sa­vi­gy­nos ir sa­vi­kū­ros įran­kis. Šiuo at­ve­ju ga­li­me dė­ti ly­gy­bės ženk­lą tarp K. Bra­dū­no ir J. Mar­cin­ke­vi­čiaus, nes abiems kal­ba bu­vo ver­ty­bių ver­ty­bė, tau­tiš­ku­mo ma­tas.

Char­tos kū­rė­jai šei­mą trak­ta­vo, kaip tau­tos gy­vy­bės šal­ti­nį. Jie nor­ma pa­da­rė idea­lą: „Lie­tu­vis ku­ria lie­tu­viš­ką šei­mą“. Ir tai ne­bu­vo žmo­gaus pri­gim­ti­nių tei­sių ri­bo­ji­mas, nes tik lie­tu­viš­ka šei­ma bu­vo su­vo­kia­ma, kaip ga­lin­ti už­tik­rin­ti pa­čios Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės eg­zis­ta­vi­mą ir iš­li­ki­mą. Gy­ve­ni­mas vėl­gi įne­šė sa­vų ko­rek­ci­jų, ku­rios, ma­no su­pra­ti­mu, pra­tur­ti­no lie­tu­vio ko­dą, bet kar­tu iš­kė­lė daug klau­si­mų kon­ser­va­ty­viai išei­vi­jos lie­tu­vių vi­suo­me­nės da­liai. Tai įdo­miai at­spin­dė­ta Bi­ru­tės Jo­nuš­kai­tės ro­ma­ne „Bal­tų už­trauk­tu­kų tan­go (2009), pa­žy­mint vie­ną iš pro­ble­mų: „Tie­sa, miš­rių šei­mų vai­kai kal­ba jau tik ang­liš­kai“.

Char­to­je pa­grįs­tai su­reikš­mi­na­ma tau­ti­nė kul­tū­ra, ta­čiau pra­lei­džia­mas vie­nas es­mi­nis mo­men­tas: tau­ti­nė kul­tū­ra nė­ra siau­ra ir sa­ve izo­liuo­jan­ti, bet, prie­šin­gai, at­ve­rian­ti ke­lius į pa­sau­li­nę kul­tū­rą. Įsik­lau­sy­ki­me: „Tau­ti­nė kul­tū­ra yra ke­lias į tarp­tau­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą ir bend­ra­vi­mą“. Do­ku­men­to kū­rė­jai su­vo­kė, kad tik tau­ti­ne kul­tū­ra, sa­vo uni­ka­lu­mu mes ga­li­me bū­ti įdo­mūs pa­sau­ly­je. Tai, be­je, liu­di­jo ir is­to­ri­nis lie­tu­vių da­ly­va­vi­mas Pa­sau­li­nė­se pa­ro­do­se Pa­ry­žiu­je (1900, 1937), Niu­jor­ke (1939), prie ku­rių ren­gi­mo itin daug pri­si­dė­jo už­sie­ny­je gy­ve­nę lie­tu­viai. O da­bar ma­to­me at­virkš­ti­nį va­rian­tą: da­lis Lie­tu­vos jau­nuo­me­nės pir­ma at­ran­da glo­ba­lią pa­sau­lio kul­tū­rą, o tai pa­da­rę su­ži­no, kad esa­ma ir sa­vos, tau­ti­nės kul­tū­ros, ku­ri tu­ri ir sa­vų ak­me­nų, ir sa­vų per­lų. Pa­si­kei­tė tik ke­lias, bet nie­kur ne­din­go su­vo­ki­mas, ku­rį iš­sa­kė Juo­zas Gir­nius: „Kul­tū­ra su­ku­ria tau­tą, nes jai pri­klau­so vi­si tie ry­šiai, ku­rie sie­ja tau­tą.[...] Vi­suo­ti­nė kul­tū­ra yra tau­ti­nių kul­tū­rų vai­sius, nes dau­giau ar ma­žiau vi­sos tau­tos ją ku­ria“.

6–10 „Lie­tu­vių char­tos“ straips­niai ga­li bū­ti pa­va­din­ti po­li­ti­ne da­li­mi, nes ap­ta­ria vals­ty­bės, mo­kyk­los, drau­gi­jos, švie­ti­mo, is­to­ri­jos klau­si­mus. „Vals­ty­bė yra aukš­čiau­sio­ji tau­ti­nės bend­ruo­me­nės or­ga­ni­za­ci­ja“ – įra­šy­ta 1949 m. „Lie­tu­vių char­to­je“. Ma­to­me tau­ti­nės bend­ruo­me­nės val­dy­mo mo­de­lį, ku­ris tu­rė­jo ga­ran­tuo­ti or­ga­ni­za­ci­jos funk­cio­na­vi­mą, tau­ti­nės kul­tū­ros ug­dy­mą ir iš­li­ki­mą. Pri­si­min­ki­me Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio 1949 m. Va­sa­rio 16-osios dek­la­ra­ci­ją ir pa­ma­ty­si­me, kad kal­bė­ta apie tuos pa­čius da­ly­kus: įtei­si­na­ma „Ats­ta­ty­to­ji Lie­tu­vos vals­ty­bė“ oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je ir „Vals­ty­bi­nė ne­prik­lau­so­my­bė“ trem­ty­je („Lie­tu­vių char­ta“, 1949-06-14).

Ana­lo­giš­ką mąs­ty­mą bei ryž­tą at­kur­ti lais­vą Lie­tu­vą lė­mė tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­ma, su­ge­bė­ju­si Lie­tu­vo­je įvyk­dy­ti vi­suo­ti­nę Apš­vie­tą, ku­rios iš­skir­ti­nai tau­ti­nį ele­men­tą ga­lė­tu­me kri­ti­kuo­ti, bet ne­tu­ri­me tei­sės ne­ma­ty­ti švie­ti­mo ir moks­lo vai­sių, ku­rie su­kū­rė mo­der­nią eu­ro­pie­tiš­ką vals­ty­bę XX am­žiu­je. Čia ga­li­ma pa­mi­nė­ti ir uni­ka­lius kul­tū­ros ži­di­nius Per­kel­tų­jų as­me­nų sto­vyk­lo­se (DP), tau­ti­nės kul­tū­ros ir švie­ti­mo cent­rus už­sie­ny­je ant­ro­je XX a. pu­sė­je, su­vie­ni­ju­sius pa­sau­li­nio ly­gio išei­vi­jos moks­li­nin­kus lie­tu­vius, ku­rių dar­bai ir idė­jos mai­ti­no at­si­ku­rian­tį­jį Lie­tu­vos aukš­tą­jį moks­lą XX am­žiaus pa­bai­go­je. XXI a. Vy­tau­tas Ka­vo­lis įvar­di­jo „nu­že­min­tų­jų ge­ne­ra­ci­ja“, bet iš tie­sų tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie „iš­lais­vi­nan­čių­jų ge­ne­ra­ci­ją“, nors pa­ts lais­vės ak­tas ir įvy­ko chro­no­lo­giš­kai vė­liau.

Švie­ti­mo vaid­muo tau­tai

Mo­kyk­la kurs­tė tau­ti­nės dva­sios ži­di­nį 1949 m., for­ma­vo me­ce­na­tys­tės tra­di­ci­jas už­sie­nio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­se. Tau­tiš­kai su­si­pra­tęs lie­tu­vis kū­rė re­li­gi­nes, kul­tū­ri­nes, jau­ni­mo, sa­vi­šal­pos, pro­fe­si­nes ir ki­tas lie­tu­vių drau­gi­jas, ki­taip sa­kant, rea­li­za­vo su­kaup­tą in­te­lek­tua­li­nį ka­pi­ta­lą, nors tai da­ry­ti ne­bu­vo leng­va. Man re­gis, mes daž­nai ne­su­vo­kia­me iki ga­lo, kad išei­vi­jos lie­tu­viams te­ko gy­ven­ti ir kur­ti to­kio­je kon­ku­ren­ci­nė­je ter­pė­je, ku­ri pas mus at­si­ra­do tik žy­miai vė­liau, ži­no­ma, įgi­ju­si ir sa­vi­tų mo­di­fi­ka­ci­jų.

Mes ne­pa­kan­ka­mai iš­ryš­ki­na­me kad ir ašt­rią bei ne­gai­les­tin­gą kon­ku­ren­ci­ją, pa­vyz­džiui, išei­vi­jos kul­tū­ros lau­ke – „Drau­go“ pre­mi­jos (ne)sky­ri­mą ar An­ta­no Škė­mos ir Bi­ru­tės Pu­ke­le­vi­čiū­tės kon­ku­ra­vi­mą. O ką jau kal­bė­ti apie Vy­tau­to Ka­vo­lio iš­ta­rą, kad „gy­ve­nant 50 me­tų Va­ka­rų kraš­tuo­se, per ma­žai bu­vo iš­mok­ta [...]“.

„Lie­tu­vis or­ga­ni­zuo­ja ir re­mia spaus­din­tą lie­tu­viš­ką žodį”– tai yra prie­sa­kas rem­ti kny­gų lei­dy­bą, o kny­ga yra tau­ti­nės bend­ruo­me­nės kul­tū­ros ženk­las. Bet taip teig­da­mas su­siau­rin­čiau kny­gos kul­tū­ros reikš­mę, nes šiuo at­ve­ju ten­ka kal­bė­ti apie Lie­tu­vos vals­ty­bę. So­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je kny­ga bu­vo pa­vers­ta ideo­lo­gi­jos, pro­pa­gan­dos įran­kiu, vei­kė cen­zū­ros me­cha­niz­mai ir ki­ti veiks­niai, ku­rių vi­su­ma lei­džia įžvelg­ti kny­gos kul­tū­ros per­trū­kį. Ta­čiau kny­ga tę­sė sa­vo rai­dą išei­vi­jo­je, to­dėl mes ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad tai yra vie­nas di­džiau­sių „Lie­tu­vių char­tos“ nuo­pel­nų. Ki­ta ver­tus, ir čia te­be­sa­ma bal­tų dė­mių, nes bet ku­ri ko­lek­ty­vi­nė bend­ruo­me­nė taip pat vyk­do, P. Bo­ga­ty­rio­vo ir R. Ja­kob­so­no ter­mi­nu, pre­ven­ci­nę bend­ruo­me­nės cen­zū­rą, o pa­sta­ro­sios at­sklei­di­mas dar te­be­lau­kian­tis už­da­vi­nys.

Kaip ir ro­man­ti­zuo­tos Lie­tu­vos is­to­ri­jos po­vei­kis jau­na­jai kar­tai, ku­ri tu­rė­jo įti­kė­ti, kad „Tau­tos is­to­ri­ja yra ge­riau­sia tau­tos mo­ky­to­ja“. Taip, is­to­ri­jos vaid­muo žmo­ni­jos ir ci­vi­li­za­ci­jos rai­do­je yra ne­pa­nei­gia­mas, bet is­to­ri­ja vi­sa­da yra ga­lios dis­kur­sas, o is­to­ri­nis pa­sa­ko­ji­mas tu­ri le­gi­ti­ma­ci­jos funk­ci­ją. Char­tos kū­rė­jai pa­grįs­tai su­vo­kė ko­lek­ty­vi­nę tie­są, kad lie­tu­vis bran­gi­na sa­vo tau­tos praei­tį, sten­gia­si bū­ti ver­tas sa­vo pro­tė­vių, ki­taip sa­kant, is­to­ri­ja tu­rė­jo jung­ti lie­tu­viš­ką­sias sa­le­les su Lie­tu­va, pa­trio­ti­nį is­to­ri­jos na­ra­ty­vą su jau­no­sios kar­tos są­mo­ne, is­to­ri­nę vaiz­duo­tę su rea­ly­bės gri­ma­so­mis. Ir kaip tai vy­ko tik­ro­vė­je, mes ma­to­me ne tik iš įdo­mių A. Ši­lei­kos ro­ma­nų.

11–13 „Lie­tu­vių char­tos“ straips­niai ga­li bū­ti pa­va­din­ti tau­ti­ne da­li­mi, nes kons­ta­tuo­ja tau­ti­nius da­ly­kus. Rei­kia su­tik­ti, kad es­mi­nis Char­tos straips­nis yra 11-asis, ku­ris vi­sa­pu­siš­kai įvar­di­ja do­ku­men­to pa­skir­tį, brė­žia Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės rai­dos li­ni­ją ir iš­dės­to jos mo­ra­li­nį im­pe­ra­ty­vą: „Tau­ti­nis so­li­da­ru­mas yra aukš­čiau­sia tau­ti­nė do­ry­bė. Lie­tu­vis ug­do tau­ti­nį so­li­da­ru­mą. Vi­si lie­tu­viai yra ly­gūs tos pa­čios tau­tos vai­kai, tarp sa­vęs bro­liai“.

Tau­ti­nis so­li­da­ru­mas yra al­fa ir ome­ga, jį rei­kia ug­dy­ti, o jo re­zul­ta­tas yra ly­gūs lie­tu­vių tau­tos vai­kai. Ši tau­ti­nė do­ry­bė nuo­sek­liai ky­la iš „Lie­tu­vių char­tos“ rai­dės ir dva­sios, o svar­biau­sia, kad ji, ma­no su­pra­ti­mu, imp­li­kuo­ja tau­ti­nės sa­vi­mo­nės klau­si­mą. Čia sly­pė­tų ir Char­tos ak­tua­lu­mas 2019-ai­siais, nes ji grą­ži­na mus prie tau­ti­nės sa­vi­mo­nės, ku­rią jau su­ge­bė­jo­me pa­keis­ti eu­ro­pi­ne ar net glo­ba­lia sa­vi­mo­ne. Tie­są sa­kant, te­be­tu­ri­me sa­vi­tą tau­ti­nės, so­vie­ti­nės, eu­ro­pi­nės sa­vi­mo­nės ly­di­nį, ku­ris le­mia mū­sų mąs­ty­mą, veiks­mus ir ver­ty­bes.

Tau­ti­nė sa­vi­mo­nė yra es­mi­nė 70-me­tį pa­si­tin­kan­čios „Lie­tu­vių char­tos“ ver­ty­bė, liu­di­jan­ti ne tik 12-ame straips­ny­je mi­ni­mas tau­ti­nes spal­vas, Vals­ty­bės vė­lia­vos spal­vas (įtei­sin­tas 1992 me­tais LR Kons­ti­tu­ci­jo­je), bet ir pa­sta­tan­ti kiek­vie­ną iš mū­sų į akis­ta­tą su 13-ame straips­ny­je su­for­mu­luo­ta nor­ma: „Lie­tu­vis yra lo­ja­lus sa­vo gy­ve­na­ma­jam kraš­tui.“ Lo­ja­lu­mas Lie­tu­vai, tau­tai, lie­tu­vy­bei yra tai, ką mums, pi­lie­ti­nės tau­tos na­riams, šių me­tų bir­že­lį ta­ria 70-me­tį mi­nin­ti „Lie­tu­vių char­ta“. Ir ta­da su­vo­kia­me, kur yra Lie­tu­va, nes Lie­tu­va yra ten, kur gar­bin­gai, do­rai ir są­mo­nin­gai gy­ve­na Tė­vy­nei lo­ja­lus lie­tu­vis. Tas, ku­ris su­pran­ta, ko­dėl lie­tu­viais esa­me mes gi­mę, ko­dėl lie­tu­viais no­ri­me ir bū­ti.