Geriau miręs, bet blaivus

Geriau miręs, bet blaivus

Geriau miręs, bet blaivus

Mielosios, manau, jūs mane kolegiškai suprasite ir pateisinsite. Vieną gražią vasaros dieną maniškiui tiesiai į galvą įgėlė dvi širšės. Vargšelis intuityviai užsipylė ant galvos kibirą šulinio vandens (kaip vėliau paaiškėjo, labai teisingai, mat sukėlė organizmo šoką, ir tie širšės nuodai prasisklaidė), po to paklaikęs puolė į kūdrą, o iš jos išlipęs — prie manęs.

Aš sutrikau. Prisipažinsiu, amžinai neprisimenu, kaip ką gydyti, ir kas yra nuo ko, todėl išsigandusi puoliau skambinti kaimynei. Ta man iš karto patarė patrinti galvą spiritu arba degtine, po to dėti svogūno laiškų ar perpjautą svogūną, ir dar esą labai gerai išgerti degtinės. „Na jau, kaimyne...“, — pasipriešinau. “Tikrai, vaikel, labai gerai“, — atseit, jai buvo įgėlusios penkios, tai ji išgėrusi gerokai, ir ant ryto nė žymės. Visiškas kaimas, pamaniau.

Tuo tarpu maniškis ar tik nebus viena ausim nugirdęs kaimynės receptų, nes iš karto pasuko savo gumbuotą galvą: „Ką ten dėl tos degtinės sakė?“.

Paaiškinau, kad reikia patrinti. O dar ką? Na, pasakiau, kad dar patarė išgerti, bet čia jau tikra nesąmonė.

„Kaip tai nesąmonė?, — pasipiktino, — juk tai liaudies medicina“. Ojojojoj. Žodžiu, aš dabar pat turinti važiuoti į parduotuvę ir atvežti jam pusę litro.

Pasakiau griežtą ne girtavimui ir ryžtingai perpjovusi svogūno galvą, uždėjau jau ant galvos — simetriškai į abi puses. Išėjo toks mielas meškutis, net pagailo. O dar prilaikydamas savo ausytes, kaip tyčia, ėmė mane graudenti.

Atseit, jeigu jis, pavyzdžiui, mirtų, tai aš jam išgerti neduočiau, ar teisingai mane suprantąs.

„Ir neduočiau. Tu man geriau miręs, bet blaivas“, — nukirtau ir padaviau spirito likučiuose suvilgytą vatos gabalėlį.

„Še, pasitrink“.

„Geriau mirsiu, negu trinsiu“, — atsakė tas ir, pamatytumėt, kaip supyko. Visai giminei ir draugams su pasimėgavimu išpasakojo, kokia aš esanti žiauri, kaip jo nemylinti, ir panašiai.

Kaip supratau, visi vyriškos giminės atstovai buvo labai manimi pasipiktinę ir to vargšelio, kažkaip per stebuklą išgyvenusio, labai gailėjo.

Tuo tarpu iš moteriškosios lyties atstovių sulaukiau didelio palaikymo.

„Ot, teisingai, Ieva, pasielgei labai principingai. Jiems kad tik prisimaukt“, — man pritarė viena draugė ir kaipmat pasiskundė, kad jos vyriškis amžinai randa priežasčių išlenkti kokią kitą-penktą taurelę. Tai kažką riebaus suvalgė ir dabar nevirškina (o suvalgo riebaus ir sunkaus jis nuolat), tai lyg dantį sugėlė ar smilkinius suspaudė, ar nuotaikos nėra, ar labai ta nuotaika pakili...

Aš kaip mat atpažinau tą triuką su sunkiai virškinamu maistu ir papasakojau dabar vietoj alaus pakišanti kokakolos buteliuką — jei jau tualetinius vamzdžius, sako, praplauna, tai žarnas tikrai išvalys.

„Kokia tu teisi, Ieva, — liūdnai ištarė kita draugužė, visą gyvenimą gyvenanti su pijokėliu. — Tikrai, geriau jau miręs vyras, negu amžinai girtas. Palaidojai, paverkei, pagedėjai, ir viskas — laisvė“.

O čia kiekvieną vakarą vis tas pats: „labasvakarasmiel-oj-ik“.

Taip mes kalbėjome apie tuos mūsų variantus, kol sutemo ir virš uždegtos terasoje lempos ėmė suktis didžiulės širšės.

„Gal tai būtų išsigelbėjimas...“, — prieblandoje be jokios vilties nuskambėjo pijokėlio žmonos žodžiai, kad mes net pašiurpome...

Tu metu pro duris kaip tik išlingavo įšilęs jos vyrelis — draugė pakėlė vilties kupinas akis, o aš išgirdau save suklinkant: tik nemosuok rankomis!

Jau tokių detektyvų ir svetimų lavonų mano namuose nebus...

Ieva, žiauri, bet teisinga