Naujausios
Laimė slepiasi desertuose
Rudens popietę su Kateryna Bodakva, mažosios bendrijos „Mrija“ vadove, ir konditere Aliona Dmitrijeva susitinkame kavinėje. Kvepia kava, vitrinoje išrikiuoti desertai, o ant vitrinos – „Motankos“ – tradicinės ukrainiečių lėlės, apsauga ir talismanas, namų darnumo, jaukumo simbolis. Šalia Lietuvos ir Ukrainos vėliavėlių stovi užrašas lietuvių kalba: „Atleiskite, mes lietuviškai gerai dar nekalbame“.
„Čia jau mano antras turas Lietuvoje“, – šypsosi Kateryna iš Charkivo. Pirmą kartą į Šiaulius su dukra atvyko 2022 metų pabaigoje – plataus masto karo pradžią praleido centrinėje Ukrainoje.
Šiaulius pasirinko dėl gana tradicinės priežasties: vyras jau penkerius metus dirbo Lietuvoje. Karo išvakarėse, 2022 metų sausį, kaip tik išvyko į Lietuvą, o vasarį prasidėjo karas. Iš pradžių vyras norėjo grįžti į Ukrainą, bet moteris neleido.
„Bet žinote, namai ten, kur šeima. Nors vyresnioji dukra liko Kyjive, o Charkive – tėvai, jie nenori išvažiuoti, kaip ir visa vyresnė karta: mes čia gimėme, čia mūsų žemė, tegul čia užmuša, užbersite žemėmis...“
Kateryna Šiauliuose įsidarbino valgykloje, susipažino su Aliona.
„Lyg pasidarė tyliau Charkive, nebe taip apšaudė. Apsisprendėme grįžti namo. Žinote, atvažiavęs į svetimą šalį jautiesi svetimas, nemoki kalbos. Pirma, ką perskaičiau, buvo „mokukla“, visur parašyta „mokukla“, ką gi, galvojau, kada nors sužinosiu, ką tai reiškia. O paskui išmokome, kad yra „mokykla“, ne jokia „mokukla“, kaip ir ne „kirpukla“, – juokiasi prisiminusi, kaip lietuvišką „y“ skaitė kaip „u“.
Šypsosi, nors prisimena: iš tiesų buvo labai sunku. Reikia mokėti nuomą, neturi nei savo peilio, nei šakutės, esi išmestas kaip žuvis iš vandens. Po maždaug keturių mėnesių grįžo į Charkivą. Bet vėl iškilo dilema.
„Gyveni ir nežinai, kas bus po 5 minučių. Mes jau pagyvenome, o mūsų vaikai... Kai matai, kad dukra (dabar jai trylika) sėdėdama linguoja, suvoki, kad ji pasidarė nervingesnė, matai pasikeitusį elgesį, kaltini save, kokia tu mama, kas bus toliau, vaikui reikia ateities... Dabar Ukrainoje ateities nėra. Taip, žmonės grįžta dažniausiai iš būtinybės, daugiausia į saugesnius miestus. Ir į Charkivą grįžta, bet raketos skrenda, kur papuola ir kada papuola.“
2023 metų gruodį Kateryna su dukra vėl atvyko į Šiaulius. Sutiko Naujuosius metus ir suprato: reikia kažko imtis.
Iš sąstingio išjudino skelbimas, kad Vilniuje „Ukreate Hub“ siūlo verslo dotacijos programas. Iki paraiškos teikimo termino buvo likusios 5 dienos.
„Jau turėjau minčių apie kavinę. Pas jus yra kavinių, bet tokios, kaip pas mus, nėra. Norėjosi skanios kavos, namų aplinkos, kad ir mūsų ukrainiečiai galėtų ateiti, pabendrauti, pasėdėti. Žinote, kai žmogus stresuoja, jam visada norisi saldumynų“, – sako Kateryna.
Pateikė projektą likus parai iki termino ir laimėjo.
„Šis grantas buvo kaip spyris. Stimuliavo, nes už tavęs stovi mentoriai, jie skambina, klausia, kaip sekasi. Taip užsisuko ratas. Esame trise: Aliona, Olia ir aš“, – vardija Kateryna.
Charkive Kateryna turėjo modernaus siuvinėjimo dizaino studiją. Kai prasidėjo karas, šis verslas tapo visiškai neaktualus, dalį įrangos pardavė, dalį atidavė. O su konditerija iki šiol niekas nesiejo – tik labai norėjo skanaus tortuko.
„Pas jus skaniai gamina, nieko nenoriu pasakyti, bet pas mus skaniau, – juokiasi Kateryna. – Aliona nuostabi konditerė, daro šedevrus. Taip ir apsisprendėme.“
„Laimės skonis“ duris atvėrė liepos 21 dieną.
Stebina tušti vakarai
Iš pradžių Kateryna labai išgyveno. Pirmiausia dėl to, kad kol kas tik minimaliai moka lietuviškai.
„Mums sakė, ateis klientai, nesusikalbėsite, išeis ir nenorės grįžti. Netiesa. Nuostabus jausmas, kai atėjęs žmogus kalba lietuviškai, pamato, kad veide parašyta „nulis“, kad beveik nieko nesupranti, tada maloniai nusišypso ir padeda tau susikalbėti. „Ačiū“, „prašom“, „viso gero“, jau ne „mokukla“, o „mokykla“, – juokdamasi lietuviškus žodžius vardija Kateryna.
Labiausiai ukrainietė baiminosi dėl jaunimo. „Jis radikalesnis, jie šaunuoliai, jiems rūpi valstybė, jiems egzistuoja tik laisva Lietuva, jie negyveno kitu laiku. Manėme, kad į mus žiūrės skeptiškai, kad su klientais kalbame rusiškai. Bandžiau iš pradžių anglų kalba, prisiminiau mokyklą, viską, kas tik įmanoma. O jaunimas klasiškas, patys telefone ieško vertėjo.“
Kai prasidėjo derlius, nuolatinės klientės į kavinukę ėmė užsukti ne tuščiomis: su pomidorais, uogomis. „Dieve, tai taip miela! Mes irgi obuoliais vaišinome klientus, – gerumu džiaugiasi Kateryna. – Man atrodo, kad Šiauliai netrukus taps mažąja Ukraina. Jau eini pažįstamomis gatvėmis, susitinki žmones, kurie tau sako: „Labas!“ Atsiranda nuolatiniai klientai, visai kitaip pradedi jaustis, daraisi savas.“
Katerynai iki šiol labai keista, kad Šiauliuose devintą valandą vakaro jau būna visiška tyla.
„Pas mus tokiu laiku tik prasideda gyvenimas, jaunimas gatvėse ir toks jaunas senimas, kaip mes, baigėme darbus, pasidažėme ir einame susitikti su draugėmis kavos, arbatos, dvyliktą parsirandame namo. Pas mus ant kiekvieno kampo kavinės, viena prie kitos, gali ir dešimt būti šalia, išsirinkti sau tinkamą nueiti išgerti kavos, suvalgyti desertą.“
Kateryna juokiasi, kad ją ištiko šokas, kai per „Šiaulių naktis“ ir „Šiaulių dienas“ pamatė daugybę žmonių: „Iš kur jų paėmėte?!“
„Jūs patys, šiauliečiai, kalbate, miręs miestas. Kai čia atsidarinėjome, mums sakė: „Bulvaras miręs, čia nieko nėra.“ Žinote, kapų kol kas neradau, gyvi žmonės vaikšto. Mus ragino eiti į prekybos centrus, bet juk ten nežmoniškos nuomos kainos, o mes tik pradedame. Jei žmonėms patiks, jie ateis bet kur, o pas mus skanu, natūralūs produktai“, – svarsto Kateryna.
Rytas paralelinėje realybėje
Optimistiškas Katerynos balsas užlūžta, kai pokalbis grįžta į karo pradžią – 2022 metų vasario 24-ąją.
„Turbūt net smegenys atsisakė tuo tikėti. Mums iki vasario 24 dienos sakė: karo nebus. Matėme technikos judėjimą, bet tikino, čia rotacija Donbase, viskas gerai, per Velykas kepsime šašlyką. Ir atsibundi kažkokioje paralelinėje realybėje, nežinai, ką daryti, kur bėgti.“
Kateryna gimusi Donbase, Luhansko srityje, Antracyto mieste. Iš tėvo pusės jos giminės – iš Donbaso, iš Rusijos, Rostovo ir giliau.
„Charkivas buvo, galima sakyti, ir lietuviai taip sako, rusiškas miestas. Pas mus net dokumentacija iki 2014 metų buvo ne tik ukrainiečių, bet ir rusų kalba. Mokyklose buvo mokoma rusiškai, institutuose – rusiškai. Kiekvienas Charkivo gyventojas turi giminių Rusijoje. Mes tikrai sakydavome: „Broliai. Viena šeima. Vienodi.“ Ir kai vieną rytą nubundi, nes namas dreba... Net nebegaudė oro pavojus, nuolat bombardavo, ypač tą Charkivo dalį, kuri arčiau Rusijos. Atrodė, kad nori nušluoti visą mikrorajoną.“
Karo pradžios siaubą atsveria prisiminimai apie neįtikėtiną žmonių vienybę. Kas galėjo, tuo prisidėjo, moterys, vaikai darė Molotovo kokteilius.
„Krikšto mama pasakojo. Sena močiutė nusileido iš 4 ar 5 aukšto, sako: „Aš jau savo pagyvenau, užneškite man į balkoną tuos Molotovo kokteilius, duokite degtukų, sėdėsiu, padeginėsiu ir mėtysiu, – pravirksta Kateryna. – Tokie momentai graudina, o jų buvo daugybė. Vaikai peiliukais pjaustė patalynę, užuolaidas juostomis, rinko butelius Molotovo kokteiliams. Visi suprato, technika judės į miestą, kito momento jai sustabdyti nebus.“
Didžiąją laiko dalį Kateryna su jaunesniąja dukra praleido rūsiuose. Žinojo: jei išlįs, gali nušauti. Vyresnioji dukra tuomet mokėsi institute, gyveno studentų miestelyje, pirmomis paromis su ja nebuvo ryšio. Išgyventa įtampa ir dabar ukrainietei gniaužia gerklę.
Sunku ir prisiminti – kare laikas eina kitaip – bet, ko gero, buvo trečia para, kai Kateryna su dukra sėdo į mašiną ir pajudėjo iš Charkivo. Iki Kremenčuko (apie 300 kilometrų) važiavo maždaug dvi paras. Daugybė mašinų, karinė technika, blokpostai, ežiai, ūkininkai su savo technika statė betono užtvaras.
„Neduok Dieve, suprasti, kad iš tiesų viskas yra nieko verta. Visiškai. Dabar galvoji: namie brangi technika, užtiesalai, baldai, auksas, kailiniai – kam jie reikalingi? Niekam. Bet viskas bus gerai. Visa tai mes praėjome, atlaikėme ir laimėsime, be diskusijų, viskas bus gerai.“
Ištrūko iš Mariupolio
Aliona su dukra į Šiaulius atvyko 2022 metų balandį – kai tik atsirado galimybė.
„Blokadą pragyvenome Mariupolyje. Negalvojome išvažiuoti“, – sako Aliona. Vilties buvo mažai: nuolatinis bombardavimas ir amžinas siaubas, kad tavęs tuoj neliks, įlūžęs namo stogas, išdužę langai, šaltis – nebuvo šildymo, dujų, elektros, ryšio, maistą gamino kieme ant laužo. Trūko ir vandens – nešdavo iš upelio, virino lietaus vandenį.
Pagalbą netikėtai suorganizavo Alionos dukros draugas, studentas Vilniuje – jo tėvai jau buvo įsikūrę Šiauliuose. Kai tarsi stebuklas į namus atvyko savanorių automobilis, Aliona su dukra pasiėmė tik dokumentus.
„Mes važiavome į niekur. Kelionė truko apie pusantros savaitės. Iš Berdiansko iki Lvivo – 7 dienas. Paskui Lenkija ir galiausiai čia – Šiauliai.“
Mariupolyje liko tėvai. Pasikalba internetu. „Jie ne gyvena, o egzistuoja, išgyvena, net nežinau, kokį tinkamą žodį išrinkti. Apie tai, kokia ten situacija, nesikalbame. Tik gerai nusiteikusi paklausiu, kaip reikalai, ką gamins valgyti? Aš mamą palaikau, ji mane palaiko.“
Pagal išsilavinimą Aliona – mokesčių inspektorė ir buhalterė, konditerija buvo jos pomėgis.
„Čia aš su savo profesija nereikalinga, suprantama, dėl kalbos. Šiemet gavau A lygio kalbos sertifikatą, kitais metais laukia kitas etapas. O konditerių kursų diplomą irgi turiu.“
Iš pradžių Aliona Šiauliuose ceche kepė šakočius ir grybukus – pirmoji pažintis buvo su konditere lietuve.
Dabar kepa tortus ir kitus skanumynus „Laimės skonio“ klientams.
„Vertikalus karamelinis „Medutis“, „Kijevo“ tortas, „Napoleonas“ be laktozės, lietuviai mėgsta sūrio pyragą, jį transformavau įvairiomis variacijomis – su šaltalankiais, su „Oreo“, – prie vitrinos vardija Aliona.
Akį traukia ne tik tortai, bet ir originali „Tinginio“ versija – tarsi ledai ant pagaliuko. Aliona sako galinti pagaminti bet ką – svarbu, kad patiktų klientams.
Visgi populiariausias, pastebėjo ukrainietės, „Kijevo“ tortas. Kateryna sako, kad vyresnioji karta dar atsimena sovietmečio keliones į Ukrainą ir lauktuvėms vežtą „Kijevo“ tortą.
Labai populiarios ir bandelės su dešrelėmis, kopūstais, varške – jas ukrainietės juokais vadina „Kelionė pas močiutę“.
Klientai kavinėje vis pasiteirauja apie ukrainietiškus barščius, tad ukrainietės jau svarsto apie galimybę gaminti pietus išsinešti.
„Turime daug sumanymų, reikia plėstis ir judėti į priekį, nestovėti“, – tvirtai sako Aliona.
Kas toliau?
Ukrainiečių gyvenimas šiuo metu nusistovėjo. Katerynos dukra mokosi „Rasos“ progimnazijoje lietuviškai – nelengva, bet sulaukia palaikymo ir paramos.
Alionos dukra jau antro kurso studentė Vilniaus universitete, studijuoja programų inžineriją, domisi fotografija, yra modelis.
Jei baigsis karas, ar ukrainietės grįš į Ukrainą?
„Jei sąžiningai, nežinau, – susimąsto Kateryna. – Pagavau save svarstant: jeigu dabar man paskambina, pergalė! Ko gero, uždaryčiau duris, už lagaminų ir pirmyn! O paskui suprantu: aš – ne viena, mes trise, Aliona iš Mariupolio, jai nėra, kur grįžti. Olia iš Kryvyj Riho, irgi neaišku, kas bus. Tuo, ką darei visą gyvenimą, nebeužsiimsi, nebeturės jokios prasmės. Ekonomika nukrito, viskas pastatyta ant karo resursų. Kaip bus po karo, nežinia. Bet bus taip, kaip turi būti, aš žinau, kad viskas bus gerai. Reikia tiesiog gyventi. Man atrodo, kai atidarėme kavinę, mes pradėjome gyventi. Iki to momento tik išgyvenome, diena praėjo, skaičius kitas, o niekas nepasikeitė. Dabar rytą žinai: tavęs laukia nuolatiniai klientai, ateini, šypsaisi, tau žmonės šypsosi.“
Aliona savo ateitį mato Lietuvoje. Nusišypso: Šiauliai kažkuo primena Mariupolį – pastatais, fontanu. Jei dar kas nors atkeltų jūrą, jos akimis, Šiauliai būtų Mariupolis numeris du. Beveik namai.