Naujausios
Caro valdžios įsakas dėl patalpų atsargoms steigimo buvo išleistas 1799 metais rugsėjo 29 dieną. Pirmaisiais metais patalpos buvo statomos iš medienos, vėliau – iš akmenų ir plytų. Taip atsirado daug vienodos konstrukcijos, tipinio projekto akmeninių statinių.1822 metų duomenimis Ukmergės apskrityje buvo 21 magazinas. Juos prižiūrėjo pareigūnai, paklusę gubernatoriui ir vykdę carinės Rusijos politiką.
Valstybės saugomas objektas
Lietuvoje yra nedaug išlikusių magazinų. Vienas jų stovi Kupiškio rajono Subačiaus miestelio centre. Sunykusio medinio statinio vietoje 1856 metais buvo pastatytas akmeninis pastatas. Akmenys sutvirtinti kalkių skiediniu, kuris pripildytas smulkintų tamsių akmenėlių juostomis, sudaro puošybinius fragmentus. Pastatas išsiskiria romantizmo formomis su klasicistiniais elementais. Pastato kampų sutvirtinimui buvo panaudotos raudonos plytos.
Tikėtina, kad pastatas buvo dengtas čerpėmis. Tačiau sovietmečiu danga buvo pakeista į šiferį. 2005 metais magazinas Subačiuje pripažintas valstybės saugomu objektu, laukia investuotojų.
Magazinas tapo bažnyčia
Caro laikų magazinas stovi ir stovi Pasvalio rajone, Skrebotiškyje. Tai – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia.
Skrebotiškis buvo valsčiaus centras, jame turėjo būti grūdų sandėlis su atsargomis juodai dienai. Vietos žmonių teigimu, magazinas pastatytas XIX amžiaus vidurio statinys. Į jį valsčionys (taip Šiaurės Lietuvoje vadinti valstiečiai) turėjo pristatyti penktadalį rugių ir ketvirtadalį miežių derliaus. Nors šį procesą prižiūrėjo paskirtas inspektorius ir revizoriai, tačiau magazinas nuolat ištuštėdavo, nes grūdus pasisavindavo įvairūs pareigūnai ar pražygiuojanti kariuomenė.
1912 m. balandžio 4 dieną Skrebotiškio valsčiaus sueigoje buvo nutarta atsisakyti magazino ir nederlingų metų atvejui įnešti į iždą 5123 rublius 88 kapeikas. (A. Pribušauskaitė „Skrebotiškio bažnyčiai 100“ 2020 m.). Aktyvi katalikiška parapija išsikovojo teisę magaziną reikia paversti bažnyčia.
Pirmiausia nuo pastato pamato iškilo 16,5 metro bokštas ir du bokšteliai kampuose. Buvusio magazino viduje susiformavo beveik 10 metrų pločio ir 21 metro ilgio nava. Sienose iškapoti vienodo dydžio langai su apvadais. Tris bažnyčios altorius padarė meistras iš Rozalimo Jonas Danauskas (1855–1937). 1924 m. šventorius buvo apjuostas 57,24 metro akmeninė tvora, įrengti dveji plytų mūro vartai. 1935 m. prie bažnyčios pastatyta varpinė. Pasodinta liepų alėja į kleboniją, įrengtas klebonijos pastatas. Taip magazinas Skrebotiškyje iš grūdų sandėlio tapo katalikų bažnyčia.
Sandėlys, elektrinė, stotis ir teatras
Įdomi ir Linkuvos (Pakruojo r.) magazino istorija. Pagal išlikusį pastatą, galima teigti, kad – tai XIX amžiaus vidurio statinys. Tai buvo grūdų sandėlys, vėliau – elektrinė, geležinkelio stotis ir ...teatras.
Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais Linkuva buvo vadinama ypatingu miestu. Jame veikė gimnazija, buvo statoma pradžios mokykla, į miestą nutiestas siaurasis geležinkelis, atsirado gamybinių, perdirbimo ir paslaugų teikimo objektų.
Linkuvoje veikė daug visuomeninių ir katalikiškų organizacijų. Mieste gyveno daug apsišvietusių ir mokslo siekiančių linkuvių. Ona Gaigalaitė-Beleckienė, vėliau tapusi teisininke, spaudos darbuotoja, visuomenininke, savo atsiminimuose aprašė, kaip jų namuose apsigyveno giminaitis Karolis Dineika. Jis dirbo mokykloje. Buvo labai komunikabilus ir draugavo su vietos jaunuomene, kaimynais ir mokyklos mokytojais, kurie dažnai lankydavosi Onos tėvų namuose.
Iš Kauno dažnai atvažiuodavo Karolio brolis Viktoras, kuris tuo metu dirbo Valstybės teatre. Artistas iš Kauno, pamatęs tokį gausų būrį jaunų energingų žmonių, pasiūlė sukurti spektaklį. Spektakliui Viktoras Dineika pasirinko Christofo von Schmidto dramą „Genovaitė“. Šį spektaklį mačiusi ir vėliau Kauno teatrus nuolat lankiusi Ieva Longaitė teigė, kad Linkuvoje parodyta „Genovaitė“ pranoko daugelį vėliau matytų spektaklių profesionaliuose teatruose.
Linkuvių spektaklis ir buvo rodomas išvalius senojo magazino patalpą bei prinešus suolų. Po spektaklio daugelis vietos artistų sakė, kad Linkuvoje kaip ir Kaune gali būti teatras. „Patalpa yra, režisierius yra, artistų Linkuvoje daug...“, – kalbėjo linkuviai, vaidinę spektaklyje „Genovaitė“.
O.Gaigalaitės-Beleckienės atsiminimuose išlikę artistų vardai: Juozas Paukštelis, mokytojas Stukas, Mikas Rožanskis, Antanas Sasnauskas, Kazys Jovaiša, Paulina Šomkaitė-Spudienė, Aleksa Juraitė-Jasiukaitienė, Teodora Beleckaitė-Krumplienė, seserys Teklė ir Stasė Rožanskaitės, Elena Šumskytė, Stasė Januškevičiūtė-Šimoliūnienė, Kazė Brazdžiūnaitė-Verbylienė, Rozalija Jasiukaitytė-Nistelienė, Elena Meškytė-Karalienė, F. Adiklytė-Brazdžiūnienė, T. Murinaitė, E. Griauzaitė, Minginas.
