Naujausios
Stovyklos praturtina akiratį
„Stovyklų idėja kilo natūraliai – 16 metų dirbau Papilės Simono Daukanto gimnazijos mokytoja, dvejus metus – Šiaulių Gegužių progimnazijoje“, – sako K. Puzarienė.
Pirmąją stovyklą pedagogė organizavo prieš penkerius metus su Papilės moksleiviais – stovykla buvo išvažiuojamoji, gyveno Paluknio aerodrome prie Vilniaus ir tyrinėjo šį kraštą – tai, kas susiję su istorijos programomis, pažindinosi su kultūros paveldo objektais. Stovykla tęsėsi penkias dienas, grupė buvo nedidelė.
„Po pirmosios stovyklos pamačiau – labai reikia. Stovyklėlės praturtina, praplečia vaikų akiratį, pažinimą. Pati ilgai dirbau pedagoginį darbą, tad puikiai matau, kur reikia pastiprinti kraštotyrines veiklas, kad sietųsi būtent su istorijos, geografijos žiniomis.“
K. Puzarienė gyvena Šiauliuose, bet gimtajame Akmenės rajone turi sodybą, tad laiką dalija perpus. Taip stovyklų vieta tapo Papilė, garsėjanti išskirtine praeitimi, radiniais.
Tiems, kurie sakytų, jog šiuolaikiniams vaikams niekas neįdomu, K. Puzarienė iškart paprieštarautų.
„Netoli Papilės – Šaltiškių molio karjeras, ten yra fosilijų. Pirmą kartą atvykę vaikai žiūri į molį, nesupranta, kas čia yra? Kai supažindini su aplinka, parodai – apetitas pradeda kilti, vaikai noriai įsijungia į veiklas, nori dar ir dar. Fosilijos vaikams būna didžiulis atradimas.“
Per penkerius metus, skaičiuoja K. Puzarienė, stovyklose buvo apie 500–600 vaikų. Aktyvios buvo ne tik vasaros – Kristina organizavo ir savaitgalines išvykas, ekskursijas per mokslo metus – pedagogei svarbu, kad vaikai turiningai leistų laiką ir savaitgaliais, ir per moksleivių atostogas.
Trečia ukrainiečių vasara
Vaikų vasaros stovykla „Kultūros pėdsakais“ šiemet startavo birželio 17 dieną, o baigsis rugpjūčio 23 dieną. Per tą laiką nuotykius stovykloje iš viso patirs aštuonios pamainos. Stovykla skirta vaikams nuo 6 iki 17 metų.
Pirmadienį į stovyklą atvyko Šiauliuose gyvenantys ir besimokantys ukrainiečių vaikai. Jie stovyklaus dviem pamainomis. Šimtui ukrainiečių vaikų šiemet finansavimą skyrė Šiaulių miesto savivaldybė.
Ukrainiečiai stovyklauja pagal tą pačią programą, kaip ir lietuviai – integruojasi, susipažįsta su Lietuvos praeitimi ir dabartimi.
Stovyklos programoje – visos dienos žygis baidarėmis, Ventos regioninio parko tyrinėjimas, įvairios išvykos.
„Vaikai klausosi paukščių balsų, įsirašo į programėles, tiria, fiksuoja, analizuoja. Vyksta į Papartynės malūną, čia yra vieta pasirinkti fosilijų. Rastas fosilijas sutvarko, išvalo ir kiekvienas parsiveža namo bent po mažą artefaktą. Kartu sužino, kokie gyvūnai gyveno prieš milijoną metų šiame regione. Kitomis dienomis laukia pažintis su kultūros paveldo objektais. Papilė labai dėkinga – du piliakalniai, kultūros paveldo objektas – Augustaičių vandens malūnas su išlikusia įranga.“
Su ukrainiečių vaikais K. Puzarienė dirba jau tris vasaras. Anksčiau organizuodavo dideles grupes – vienoje pamainoje būdavo 50 vaikų, šiemet nutarė mažinti, kad kiekvienam vaikui galėtų skirti kuo daugiau dėmesio.
Į pirmąją stovyklą K. Puzarienė ukrainiečių vaikus pakvietė 2022-ųjų vasarą. Trečiąją karo vasarą Ukrainos vaikai jau kalba lietuviškai. Ne vienas grįžta į stovyklą, pasikviečia draugų.
2022 metais, prisimena Kristina, vaikai buvo labai jautrūs, nemiegodavo naktimis, juos ištikdavo panikos priepuoliai. Buvo sudėtinga, atminty liko širdį suspaudę momentai.
„Einame parku, turistinis žygis, vaikas atsisuka. Klausiu, kas atsitiko? Sako, man pasirodė, kad mano tėtis – dėdė rūkantis praėjo. Tokių sąsajų buvo daug, pavyzdžiui, maistas, kvapai kelia asociacijas. Dabar matau, kad vaikai puikiai integravosi, pažįstama aplinka, draugai. Gal tik naujai atvykusiems iš pradžių neramu, bet kiti vaikai nuramina: „Čia viskas gerai, čia Kristina! Trumpai taip ir vadina: „Stovykla pas Kristiną“. Stengiamės jautresnius vaikus apgyvendinti arčiau savęs, jei naktį būtų poreikis būti šalia, migdyti, pabūti tiek, kiek reikia.“
K. Puzarienė džiaugiasi, jog vaikams įdomu, kad iš stovyklos išsiveža daug įvairiausių emocijų, įspūdžių. Žinoma, tenka pasukti galvą, kaip pateikti žinias, kad vaikus sudomintų.
„Nėra taip, kad atvesi prie piliakalnio: stovėkite ir žiūrėkite. Reikia susieti ir su legendomis, ir su pasakojimais, atrasti bendrumų tarp Lietuvos ir Ukrainos istorijų – o mes jų turime nemažai.“
Sujungti dviejų šalių istoriją istorikei nebuvo sudėtinga. Bet pasakojimą dar reikia pateikti vaikų akimis, kad informacija būtų suprantama ir nepraplauktų pro ausis. Vaikai stovykloje išgirsta apie Vytautą Didįjį, apie kunigaikštystę iki Juodosios jūros. Yra ir terapija su žemaitukų veislės žirgais – vėl sąsaja su istorija. Pasigilina ir į maisto tradicijas – ragauja patiekalus.
Šią vasarą stovykloje „Kultūros pėdsakais“ dalyvavo ir dvi grupės vaikų, atvykusių iš Chersono. Lietuvos trispalvė su parašais jau kabo Chersono 1-ojoje muzikos mokykloje, o vaikai į Tėvynę parsivežė galybę puikių įspūdžių.
„Tai buvo mano asmeninė iniciatyva neatlygintinai juos pakviesti, o Lietuvos archeologų draugija iš dalies prisidėjo prie turiningo vaikų poilsio Lietuvoje.“
Kodėl Kristina atkreipė dėmesį į Ukrainos vaikus?
„Mano giminės iš Ukrainos. Pas mane nuo karo pradžios tebegyvena dėdė iš Ukrainos, neįgalus žmogus, pensininkas. Apgyvendinau savo sodyboje, kurią jis dabar ruošia vaikams – kitų metų vasaros stovykloms. Dėdė turi auksines rankas, moka medį prakalbinti.“
Karo pradžioje K. Puzarienė stogą buvo suteikusi septyniems ukrainiečiams. Jie atvyko 2022 metų kovo mėnesį, 20 dienų praleidę okupacijoje. Į Lietuvą atvažiavo iškart, kai tik pavyko ištrūkti. Keturi giminaičiai atsivežė ir draugų šeimą. Lietuvoje neužsibuvo – grįžo namo, įprato gyventi karo zonoje. Bet apsilanko ir Lietuvoje, gabena paramą kariams ir ligoninėms.
Laukia naujas etapas
Šie metai K. Puzarienei – permainų. Laukia Rugsėjo 1-oji be mokyklos.
„Kai pradėjau dirbti mokykloje, sakiau, reikia atidirbti 15 metų ir daryti pokyčius. Bet dvyliktokas Ričardas pasirinko rašyti brandos darbą „Technologinė įranga, išlikusi Augustaičių vandens malūne“, kaip paliksiu, jei turiu galimybę pakonsultuoti, padėti parašyti darbą, buvo moralinis įsipareigojimas, kad dar vieneri metai reikalingi ir man, ir vaikui – gražiai užbaigti šį etapą. Ričardas darbą apsigynė dešimtukui“, – džiaugiasi K. Puzarienė.
Veikli moteris ir pati nestovi vietoje, vis mokosi, ieško, atranda. Turi ne vieną diplomą: pirmiausia baigė Šiaulių universitete rusų filologiją. Paskui – švietimo kokybės vadybos magistrą. O keturiasdešimtmečio proga „pasidovanojo“ Vilniaus universiteto istorijos ir archeologijos magistro diplomą. Magistro darbo tema – „Archeologija mokyklinėje edukacijoje“.
Pavasarį K. Puzarienė Papilės Simono Daukanto gimnazijoje organizavo renginį Kengyro sukilimo 70-mečiui paminėti – Kengyro sukilimo vadas Juozas Kondratas yra kilęs iš tuometinio Papilės valsčiaus. Renginyje dalyvavo profesorius Turganbekas Alanyazovas iš Kazachstano, profesorius Algis Vyšniūnas, Kultūros vertybių globos tarnybos vadovas archeologas dr. Linas Kvizikevičius ir kiti garbūs svečiai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskolino parodą „Lietuviai Kengyro sukilime. 1954 m. gegužės 16 – birželio 26 d.“.
„Anksčiau aktyviau dalyvaudavau ekspedicijose, dabar, kai vyksta stovyklos, visos vasaros skirtos vaikams. Bet šios minties nepaleidžiu ir tyrimuose vis tiek dalyvauju.“
Gegužės mėnesį K. Puzinienė su komanda Akmenės ir Šiaulių rajonuose identifikavo vokiečių karių palaidojimo vietas. Bendradarbiauja su L. Kvizikevičiumi, aktyviai ieškančiu partizanų užkasimo vietų.
Netrukus, rugpjūčio 27 dieną, šiaulietės laukia išvyka į Italiją, į tarptautinį archeologų kongresą su Vilniaus universitetu – pranešimą skaitys trys bendraautoriai.
