Paskalis patarnauja bažnyčioje ir žaidžia futbolą

Linos Rudnickienės nuotr.
Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje kunigui vikarui Aldui Vinclovui talkina Paskalis Nwosu iš Nigerijos. Vaikinas katalikas, gimtojoje šalyje patarnaudavo vyskupui.
Paskalis Nwosu (Paschal Chibuikem Nwosu) iš Nigerijos nuo spalio mėnesio vakarinėse pamaldose patarnauja Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigui. Tai ko gero pirmas toks atvejis Lietuvoje. Apie ką nors panašaus mūsų šalyje kažin, ar kas yra girdėjęs. Pastaruoju metu vaikinui iš Afrikos leidžiama patarnauti ir sekmadienio Mišiose. Paskaliui tai labai svarbu, nes jis kilęs iš katalikų šeimos, paauglystėje patarnaudavo vyskupui, lankė jaunimui skirtą seminariją, kur turėjo progą pasitikrinti, ar galėtų būti kunigu – kažkada svajojo ir apie tokią savo ateitį.
– Žmonės Joniškio bažnyčioje, mane pamatę, pradžioje buvo labai nustebę, – pasakoja 21-erių metų vaikinas, nuolat palydimas žvilgsnių. Jis pateisina joniškiečių smalsumą, nes lietuvių akims matyti juodaodį, dargi patarnaujantį kunigams, nėra įprastas vaizdas. „Tačiau aplink tikrai labai geri žmonės. Man patinka“, – saugią ir draugišką miesto aplinką giria vaikinas.

 

Juodaodis – bažnyčios lankytojas

Paskalis į Joniškį atvyko žaisti futbolą vietos klube. Eidamas į treniruotes ar iš treniruočių, visada norėdavo užsukti į bažnyčią, kurią gimtinėje uoliai lankė, bet veltui – vis pasitaikydavo, kad durys užrakintos. Turbūt ne tų durų rankeną spaudė...

Bet birželį pavyko – durys iš kitos bažnyčios pusės atsivėrė. „Tai ne vienkartinis vizitas. Matydavau jį labai dažnai prie Dievo Motinos altoriaus klūpantį ir karštai besimeldžiantį. Net tada, kai nevyksta pamaldos. Tokių dalykų nesuvaidinsi, aiškiai matyti, kad vaikinas ramus, kuklus ir labai pamaldus, religingas...“ – pasakoja kunigas vikaras Aldas Vinclovas.

Dekanas Remigijus Jurevičius, išgirdęs jo istoriją, nedvejojo – išskėstomis rankomis priėmė Paskalio pasiūlymą padėti. Ir Paskaliui puikiai sekasi. „Konkrečios dienos pamaldų liturgijos tekstai vienodi viso Pasaulio katalikų bažnyčiose – tiek Nigerijoje, tiek Prancūzijoje ar Lietuvoje, Joniškyje... Todėl Paskaliui net kalba ne barjeras, patarnaudamas Mišiose viską atlieka tiksliai“, – sako vikaras, patenkintas, kad vaikino iš Nigerijos atžvilgiu tolerantiškai nusiteikusi parapijos bendruomenė.

Turtai nešildo

Nigerija dėl didelio gyventojų skaičiaus ir ekonomikos dažnai vadinama Afrikos milžinu. Šalis turtinga, nes čia daug naftos išteklių. Bet nafta vietinių nei peni, nei šildo, nes čia įsikūrusios galingos naftos kompanijos priklauso rusams, prancūzams, italams, amerikiečiams... Todėl labai didelė dalis Nigerijos gyventojų per dieną turi išgyventi už mažiau nei 1 JAV dolerį.

Nigerija yra padalinta maždaug per pusę tarp musulmonų, gyvenančių daugiausia šiaurėje, ir krikščionių, gyvenančių pietuose.

Net Lietuvos užsienio reikalų ministerija rekomenduoja nevykti į Nigeriją dėl aukšto nusikalstamumo, terorizmo, pagrobimo rizikų. Šalyje auga smurtinių atakų ir žudymų skaičiai šalies pietrytiniuose ir pietiniuose regionuose, o Nigerijos šiaurės vakarinėje dalyje veikia teroristų grupuotės.

Remiantis „Open Doors” 2023 m. Pasaulio stebėjimo sąrašo (WWL) ataskaita, 2022 m. Nigerija pirmavo pasaulyje pagal dėl tikėjimo nužudytų krikščionių skaičių – tokių buvo 5 014.

Ji taip pat pirmavo pasaulyje pagal pagrobtų (4726), seksualiai užpultų ar prievartautų, prievarta sutuoktų, fiziškai ar psichiškai išnaudotų krikščionių skaičių. Be to, Nigerijoje dėl tikėjimo buvo užpulta daugiausiai namų ir įmonių.

Paskalis užaugo pietryčių Nigerijoje – Anambros valstijos Nnewi mieste, kuriame 2021 metų duomenimis, gyvena 1,2 mln. gyventojų, 96 proc. gyventojų yra krikščionys. O tarp krikščionių katalikų ir anglikonų bendrija turi daugiausia pasekėjų. Čia šiek tiek ramiau nei kitose šalies valstijose, tačiau jaunus žmones baisūs persekiojimai šalies viduje nemenkai gasdina.

Per Azerbaidžaną, Panevėžį – į Joniškį

Paskalis atvirai pasakojo savo istoriją: jis nuo vaikystės, kaip ir daugelis jo tautiečių, susižavėjo futbolu. „Nigerijoje futbolą kiemuose, gatvėse žaidžia visi. Aš pats žaisti pradėjau turbūt nuo kokių 7-erių“, – su ugnele akyse apie mylimą sporto šaką kalba Paskalis.

Baigęs vidurinę mokyklą sudarė sutartį ir aštuoneriems mėnesiams atvyko futbolą žaisti į Azerbaidžaną – jaunuoliai, virtuoziškai kojomis valdantys futbolo kamuolį, stengiasi išvykti iš Afrikos.

– Azerbaidžane žaidžiau futbolą, bet nesijaučiau patogiai būtent dėl religijos: aš katalikas, o šalis – islamiška. Todėl vos atsiradus galimybei paprašiau vizos į Lietuvą, juolab, kad Panevėžio futbolo klubui reikėjo žaidėjo. Taip praėjusių metų vasarį ir atvažiavau į Lietuvą“, – pasakoja vaikinas.

Tačiau po dviejų savaičių paaiškėjo, kad sutarties su žaidėju panevėžiečiai nesudarys... Nežinia, ką būtų Paskalis daręs, bet apie jo padėtį sužinojo Edmundas Bernotas, futbolo klubo „Saned“ vyr. treneris iš Joniškio – atsivežė, suteikė gyvenamąją vietą ir pakvietė į komandą.

„Kaip jaunas žaidėjas yra gabus. Kartu su komanda yra praėjusių metų apskrities vicečempionas – tada komanda iškovojo II vietą tarp 16 apskrities komandų. O tada sužinojom, kad Paskaliui baigia galioti viza“, – pasakojo E. Bernotas.

Be vizos, be darbo. Ir be aimanų

Užsienietis be vizos neturi galimybės čia dirbti. Nuo praėjusių metų spalio Paskalis laukia Migracijos departamento sprendimo, ar bus suteiktas prieglobstis Lietuvoje.

Migracijos departamento sprendimo Paskalis galėtų laukti pabėgėliams skirtame centre, tačiau Joniškyje, kai aplink tiek gerų, tolerantiškų žmobnių, jaučiasi laisviau – su komanda gali treniruotis, savanoriškai pakeisti susirgusį ar traumą gavusį žaidėją, lankyti bažnyčią ir patarnauti pamaldose.

Žinoma, galėtų grįžti į Nigeriją prasitęsti vizos, tačiau neišgali finansiškai. Paskalis susitaikė su mintimi, kad teks ilgai ir kantriai laukti, todėl ir gyvena Lietuvoje su išduotu „baltu bilietu“, gali laikinai būti, bet negali dirbti.

– Kai tokia situacija, kantriai laukiame ir mes. Žmogaus į gatvę neišvarysi, gyvena kartu su kitais klubo žaidėjais, mėgėjiškai lanko treniruotes, renginius, kuriuose dalyvauja mūsų sportininkai, šiek tiek paremiame finansiškai, atvežame jam maisto. Paskalis pats gaminasi sau maistą, – apie nepavydėtiną užsieniečio padėtį pasakojo E. Bernotas.

Paskalis gaminasi maistą, daugiausiai – iš ryžių, nes – pigiausia. Vaikinas pabreėžia: reikia gyventi taupiai. Paskalis nesiskundžia: įpratęs prie išgyvenimo sąlygų, bet ėmė dar mažiau valgyti, kad tik išgyventų iš tiek, kiek šiandien turi.

– Galbūt neturiu visko, ko noriu, bet esu dėkingas už tai, ką turiu.

Vaikinas laukia leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje. Tada pradėtų mokytis – svajoja apie sporto ar sveikatos mokslų studijas, lietuvių kalbos pamokas ir vardina išmoktus lietuviškus žodžius.

Paskalis dažnai domisi, ar jo reikalas kiek nors pasistūmėjo į priekį, bet išgirsta, kad departamente darbuotojų mažai, o prašymų labai daug.