Naujausios
Karvelėli mėlinasai, kur tu lakioji,
Karosėli geltonasai, kur tujen plaukioji...
(Posmas iš dainos ”Karvelėli mėlinasai”)
Pakruojė, Janiškaičiai, Joniškaičiai
Joniškaičių kaimas Pakruojo rajone, nutolęs nuo Lygumų miestelio apie 1,5 kilometro, buvo išsidėstęs Kruojos upės pietiniame krante. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikais kaimas buvo vadinamas Pakruojė. Tai nieko bendro neturi su šiandieniniu Pakruojo miestu. 1682 m. Pakruojė dokumentuose įrašyta nauju pavadinimu – Janiškaičiai. (Rita Regina Trimonienė „Vietos visuomenė ir valdžia. Tarpusavio sąveikos“/ Šiaulių ekonomijos atvejis XVII–XVIII a. pradžia/ 2023 m.)
Iki XXI amžiaus kaimas turėjo Janiškaičių pavadinimą. Baigiantis XX amžiui kalbininkai sunormino pavadinimą ir kaimas pradėtas vadinti Joniškaičiais. Nebuvo atsižvelgta į pietinės Žiemgalos teritorijos kalbinius ypatumus. Kaimas sovietinės okupacijos metais sunaikintas. Liko iškreiptas kaimo pavadinimas.
Kavaliauskų šeimos „molinukai“
Iš gatvinio (ulyčios) kaimo vietos gyventojai pradėjo keltis į viensėdijas XX amžiaus 3-iame ir 4-ame dešimtmečiuose. Tarp naujakurių buvo ir Kavaliauskai. Jų šeimai dar nespėjus susitvarkyti vienkiemio, jau reikėjo išleisti sūnų Kazimierą į Kunigų seminariją. Į kunigus Kazimieras Kavaliauskas (1911–1972) buvo įšventintas 1936 metais. Kol jis studijavo Kaune, grįždavo į gimtąjį kaimą atostogų. Atvykdavo ir su draugais, jaunaisiais klierikais. Laukdami svečių, tėveliai gyveno rūpesčiu, kuo pavaišinti garbingus svečius. O vaišės buvo ... karveliai.
Kiekvieną rudenį laukiniai karveliai viensėdijų laukuose sukdavo ratus nuo ryto iki vakaro. Laukuose būdavo gausu grūdų, o ypač po javapjūtės. Ūkininkų nuimti javai buvo vežami į jaujas, kurių atviros pastogės ir sienų angos veikė kaip vėdinimo įranga. Ir per tas atviras angas būriais priskrisdavo karvelių. Matindamiesi grūdais karveliai nusipenėdavo. Kai kurių paukščių svoris pasiekdavo 400 gramų.
Kazimiero tėvas prigaudydavo panašių į mažas višteles karvelių. Mama jų plunksnų nenupešdavo, o aplipdydavo storu sluoksniu molio. Kuomet molis apdžiūdavo, kišdavo „molinukus“ į duonkepę krosnį ir per naktį kepdavo.
Būsimiesiems kunigėliams kepti karveliai buvo išskirtinės vaišės: kiekvienas suvalgydavo po kelis. „Molinuką“ reikėjo išlukštenti, nurinkti likusias plunksnas ir pasiekti iškepusį karvelienos sluoksnį...
–-
Kazimieras Kavaliauskas tapo garsi asmenybė: jo vardas įrašytas į žydų gelbėtojų Pasaulio teisuolių sąrašą. Artėjant antrai sovietinei okupacijai, K. Kavaliauskas pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV, kunigavo Čikagos Šv. Kazimiero parapijoje.
Mano teta Kazimiera Longaitė-Pilipauskienė, bendravusi su kunigu Janiškaičiuose, tęsė bendrystę ir Čikagoje. Kazimierui Kavaliauskui mirus, ji atsiuntė nekrologo „Draugo“ laikraštyje fotografiją. Po daugelio metų į mano archyvą pateko ir „Draugo“ laikraštis su nekrologu K. Kavaliauskui.
Troškinti karveliai su raugintais obuoliais
Pranciškaus Lesausko šeima viena paskutiniųjų iš ulyčios persikėlė į viekiemį, toliausiai nutolusį nuo gatvinio kaimo. Pranciškaus žmona Marijona Raziulytė, iš Kundročių kaimo, buvo gera gaspadinė. Ji garsėjo gebėjimu labai gerai sutvarkyti derlių, paruošti ilgesniam laikymui mėsą. Visi girdavo jos keptą ragaišį.
Daugelio kulinarijos paslapčių ji išmokė ir savo dukras. Vyriausioji Lesauskų dukra Angelija, baigusi Joniškėlio žemės ūkio mokyklą, po javapjūčių talkininkams paruošdavo maisto su karveliais. Jaujose sugautus karvelius šeimininkės kišdavo į verdantį vandenį ir nupešdavo. Išvalius jų vidurius dėdavo į troškinimo katilą.
Kol karveliai troškindavosi, buvo gaminama bulvių košė: išvirtos karštos bulvės, apipiltos grietinėle, buvo „krušamos“ (sugrūdamos). Lazaunėje (šaltame sandėlyje) stovėjo priraugtų vasarinių obuolių statinė, iš kurios išimtais obuoliais papuošdavo mėsos lėkštes.
Šį patiekalą Angelija naudojo ir vyro Alfonso Gaigalo namuose Sakalų kaime. (Apie gyvenimą mano tėvų namuose Sakalų kaime 2008 m. papasakojo Vaičaitienė iš Dargužių kaimo).
Troškintų karvelių su bulvių koše ir raugintais obuoliais patiekalas yra labiau prieškario miesto ir miestelio stalo kultūros dalis, tačiau buvo ruošiamas ir pasiturinčių ūkininkų namuose, tačiau nepamirštas ir pokario metais.
Mieliauskų šeimos rauginti burokėliai
Daug neturtingų šeimų gyveno Janiškaičiuose. Viena iš tokių buvo Mieliauskų šeima – trobelė sukrypusi, prieangis – nuo rudens lietų iki pavasario atlydžio buvo pilnas vandens. Ant pakeltų lentų stovėjo statinės, pilnos priraugtų raudonų burokėlių. Praalkę vaikai eidavo prisigaudyti iš statinės išrūgusių burokėlių.
Po daugelio metų Mieliauskų vyriausioji dukra Ona Ulčinienė savo „Kaimo klėtyje“ tokiais burokėliais gardino daugelį mėsos patiekalų. Nepamiršo ir ypatingo Janiškaičių krašto paukščio: ant torto „Napoleonas“ cukraus pudrą barstydavo uždėjusi karvelio karpinį.