Naujausios
Skuba į pabaigą adventas – apmąstymų, susikaupimo ir rimties metas. Ne tik bažnyčiose, bet ir ant namų durų kabantis „Advento vainikas simbolizuoja puošybą, reiškia pagarbą ir ženklina vieną ar kitą pabaigą.“ (Kunigas jėzuitas Anicetas Tamošaitis SJ.)
Šiuo metu, pasibaigus Vėlinėms, visa Europa pradeda statyti eglutes, kabinti girliandas ir įžiebti lemputes. Tas šventinių datų minėjimas buvo vykdomas jau ankstyvųjų krikščionių. Skirtingų švenčių buvo daug, kurios nuo pirmųjų šios eros amžių formavo skirtingas tradicijas bei papročius miestuose ir kaimuose, kalnuose ir salose – visose Europos ir artimų kraštų valstybėse.
Maždaug lapkričio viduryje prasidėdavo švenčių laikotarpis – gyvulių skerdimo metas ir mėsos ruošimas šventėms ir šaltojo laikotarpio atsargoms. Saldumynų protėviai nepažinojo ir jų gamyba išsivystė vėlai. Pirma šventė, pasibaigus aštuonių dienų kapinių lankymo laikotarpiui, – lapkričio vienuoliktą dieną pažymima Šv. Martyno diena. Ją po Europos kraštus išpopuliarino germanai. Šiai šventei kai kuriose senosios Romos imperijos vietose būdavo pradedama ruoštis rugpjūčio dvidešimt ketvirtą, mėsininkų ir žuvininkų globėjo Bartolomėjaus dieną. Ūkiuose, dvaruose aktyviau buvo penimos žąsys ir šeriami karpiai, ruošiant juos kalėdiniam stalui.
Apie šventąjį Martyną sklando daug pasakojimų ir legendų. Jis gimė apie 316 metus Romos karžygio šeimoje, kuri gyveno šiandieninėje Vengrijos teritorijoje. Pats Martynas jaunystėje tarnavo romėnų kariuomenėje. Vėliau tapo misionieriumi ir gydytoju.
Pirma Martyno geradarystė fiksuota raštuose apie jo dovaną šalančiam elgetai prie Amieno miesto, kuomet jis padalijo pusiau savo platų apsiaustą ir apgaubė sutiktąjį. Po jo mirties, prašant užtarimo, į žygį įvairių kraštų karaliai pirmose kariūnų gretose nešdavo jo apsiaustą. Imperatorius Karolis ypač garbino šventąjį – nuolat nešiojo jo gobtuvą.
Šiandieninėje Vokietijoje nuo lapkričio vienuoliktos katalikų ir liuteronų bažnyčiose prasideda Martyno giedojimai, uždegama Martyno ugnis – sutemus vaikai su įžiebtais žibintais vaikšto po miestelių gatves.
Ilgą istoriją mena ir Martyno žąsis. Būtent ji labiausiai simbolizuoja, jog, atėjus tamsiajam laikui, Šv. Martyno dieną, pradedamas GURMANŲ LAIKAS. Po Martyno prasidėdavo keturiasdešimties dienų atgailos ir pasninko laikotarpis iki šv. Kalėdų.
Prasidėjus adventui, švenčiama kalnų globėjos Šv. Barboros šventė – sergėtojos nuo gaisrų garbinimas. Artileristai jos vardą išliedavo ant patrankų vamzdžių.
Legenda apie Barborą byloja, jog ji buvo graži ir grakšti pavydaus tėvo dukra. Kad tik kiti jo „brangakmeniu“ nesižavėtų, tėvas uždarė dukrą aukštame bokšte. Kol Barbora kalėjo, jos vandens dubenėlio lašeliais mito vyšnios šakelė, kuri sukrovė pumpurus ir pražydo. Vidurio Europos šalyse per Šv. Barborą nuskinamos alyvos, jazmino, dygiosios slyvos, obels, kaštono ar vyšnios šakelė ir laukiama jos pražystant per Kalėdas.
Gruodžio šeštoji – vyskupo Mikalojaus ir jo tarno Ruprechto diena. Tai yra gėrio ir blogio simboliai, vaikų auklėjimo proceso dalis, nes vyskupui buvo priskiriami geri darbai, o jo tarnui – nusižengimai. Svarbiausia, jog tarp gėrio ir blogio turi būti lygiava.
Vyskupas Mikalojus gimė 270 metais Pataroje, tuo metu klestėjusiame pirklių mieste Mažosios Azijos pietvakariuose. 325 metais jis dalyvavo bažnyčios susirinkime Nikėjoje, po kurio buvo persekiojamas dėl krikščionių gynimo. Savo palaimingus darbus jis atliko Miros mieste. Apie vyskupą Mikalojų išlikusios kelios legendos. Viena iš jų pasakoja apie nuo bado išgelbėtus Miros gyventojus, kuomet plėšikams vyskupas atidavė bažnyčios turtus. Nuo aštuonioliktojo amžiaus šv. Mikalojus germaniškuose kraštuose yra vaikų globėjas ir apdovanotojas. Tačiau vyskupas buvo vaizduojamas ir su rykštele rankoje. Mikalojų gatvių eisenose lydėdavo tarnas Ruprechtas. Jis buvo dar vadinamas Dunduliu Klasu, Belzabubu, smirdaliumi Hansu ir kitaip. Šie veikėjai gąsdindavo vaikus, tačiau juos suvaldydavo Mikalojus, dažnai už grandinės prisirišęs kipšą, kad šis nekrėstų piktadarysčių. Vaikai, eidami miegoti, palovyje padėdavo dubenėlį, ant židinio krašto pakabindavo kojines ar pastatydavo prie durų batus, įrodydami, kad jie – geri, paklusnūs ir laukia dovanų. Tinginiai ir neklaužados sulaukdavo rykščių – to reikalavo tradicijos.
Žmonės bijojo naktų tamsos, audros ir šalčio, todėl daug melsdavosi, giedodavo,o prisiminę pagoniškus papročius, kalbėdavo užkeikimus. Prie namų durų buvo statomos šluotos, kad sulaikytų, išvarytų piktąsias dvasias. Šluotas statydavo ir prie tvartų, kad gyvulių piktosios jėgos nepaveiktų. Laukdami gerųjų dvasių žmonės namus puošdavo šakelėmis, nes paslaptis, sklindanti iš visžalių augalų, reiškė atsparumą pavojingoms šalčio ir tamsos jėgoms. Tad advento vainikas yra susijęs su augalų žaluma.
Lietuvoje vainikas yra susijęs ir su Saulės laukimu, geltona jos spalva ir auksu tviskančiais šiaudais. Šis simbolis atėjo iš pagoniškos Antikos kultūros, kur reiškė pergalės siekį. Vainikas puošiamas keturiomis žvakėmis, kurios simbolizuoja šviesą, šilumą, saugumą ir ramybę, o žvakės apipinamas raudona juosta. Žvakės turi ir Saulės sugrįžimo prasmę. Prieš šimtą metų fizikas Faradėjus apie adventines žvakes sakė: „Daugelis pažįsta spindintį aukso ir sidabro grožį, dar ryškesnį brangakmenių švytėjimą – bet niekas neprilygsta žvakės spindesiui ir grožiui.“
Europos miestuose kalėdinės mugės nuo gruodžio pradžios kvepėjo rytietiškais prieskoniais, kepiniais, karštais gėrimais, o pasklidęs gardus kvapas iš virtuvių priminė – ateina šventos Kalėdos.
