Naujausios
Žmogaus širdyje yra ir aukso, ir šiukšlių
Vienas žymiausių Lietuvos režisierių Gytis Padegimas po dviejų metų pertraukos — vėl Šiaulių dramos teatre. Šį kartą režisierius į sceną perkels Augusto Strindbergo „Velykas“. G. Padegimas sako, jog tai bus dvasios atgaiva, kai politikai garsiai kalba apie krizę, kurią režisierius vadina proto krize.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Šviesa — žmogaus viduje
— Šiaulių teatre paskutinį spektaklį statėte prieš dvejus metus — Marijos Lado „Labai paprastą istoriją“. Dabar statysite A. Strindbergo “Velykas“, kuo sužavėjo jus ši pjesė?
— Atvykau į Šiaulius per Tris karalius. Nustebau, kad prie buto, kuriame apsistojau, pamačiau prieš dvejus metus mano ranka parašyta „+K+M+B“.
Džiaugiausi sužinojęs, kad Šiaulių arenoje per šeimų šventę buvo parodyta mano spektaklio „Labai paprasta istorija“ didžiulė ištrauka.
O A. Strinbergo kūrinys — panašus į „Labai paprastą istoriją“, nes kūrinys neveda į depresiją ir juodumą. Jis verčia nepasitikėti dabartine krize ir ją nugalėti, juk Velykos — Prisikėlimo šventė. Ši A. Strindbergo pjesė yra populiariausia Švedijoje. Iš viso esu pastatęs šešias A. Strindbergo pjeses.
Man šis autorius labai artimas detalia ir preciziška žmogiškųjų ydų ir emocijų analize. Kaip sakoma, žmogaus širdyje viskas suversta: ir auksas, ir šiukšlės. A. Strindbergas žmogaus nei aukština, nei žemina: mato žmogų jo pilnatvėje ir sudėtingume.
Pjesės pagrindinis veikėjas per didįjį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį nueina didelį kelią: nuo puikybės, kitų kaltinimo iki savęs suvokimo. Šviesos reikia ieškoti savyje ir viską daryti nuo savęs. Dažnai girdime ir tai sakome, bet beveik niekas to nedaro.
Visi, kurie spektaklį kursime, turime dovanoti Viltį ir Šviesą. Neveltui sakoma, kad yra šviesa tunelio gale, todėl žmogus pats turi pradėti šviesos ieškoti.
Buvo sunkesnių laikų
— Visur girdima: nebėra pinigų, ar tai pajutote?
— Visi teatrų vadovai skėsčioja rankomis dėl finansinių neaiškumų. Per televiziją Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis pats vienas skaičiuoja pinigus, o biudžetai nepatvirtinti. Ir nežinia kas bus ateityje.
Žmogiški ir dvasiniai resursai jau pajungti. Teatras dirbti pasiruošęs, bet ar valstybė, valstybiniam teatrui sudarys tą materialinę bazę, reikalingą gyventi?
Šiaulių teatrui reikia pildyti repertuarą, ypač Anapilin iškeliavus aktoriui Pranui Piaulokui, bet tam reikia ir lėšų. Teatras neatsiranda iš oro.
— Bet ar atsimenate per savo kūrybinę veiklą tokius metus, kad kultūrininkams dėl pinigų būtų taip neaišku?
— Nepamenu tokių metų. Kai vadovavau Šiaulių teatrui blokados metu, pačiais sudėtingiausiais metais, bet kažkaip gyvenome. Manau, kad ir šią krizę išgyvensime.
Man atrodo, kad ta krizė yra protuose ir galvose. Vakar praėjau pro „Saulės miestą“. Įkišau galvą — pilna žmonių, net vakarop, kurie viską tempia į visas puses, kaip skruzdės šapelius.
Mano spektakliai, statyti Lietuvos teatruose, gausiai lankomi. Skambina žmonės ir prašo gauti bilietų. Tad, ta krizė — daugiau pumpuojama ir kuriama, tam, kad pakeltų mokesčius, kad kažkas įsidėtų į kišenes.
Dabar daug ko galima nedaryti, o sakyti — krizė, patys rūpinkitės. „Krizė“ — tampa magišku žodeliu. Antra vertus, išvertus iš kinų kalbos krizė reiškia pasikeitimą, perėjimą. Gal į daug ką reikia kitaip pasižiūrėti? Gal reikia suprasti, kad prekybos centras nėra teatras, bažnyčia, namai ir Tėvynė?
Sugrįžti prie vertybių
— Dėl vertybių nuvertėjimo. „Šiaulių krašte“ ketvirtadienio numeryje rašyta apie mirusį prie prekybos centro žmogų jis net nebuvo pagarbiai uždengtas. Mokytoja pro numirėlį vedė vaikus, nors galėjo eiti ir kitu keliu.
— Tai — elementaraus žmogiškumo krizė. Nebėra elementarios pagarbos gyvybei. Didžiausia krizė tai, kad mes negerbiame gyvybės. Negerbiame savo artimo, savęs.
Tas pats karas keliuose: žmonės, praradę nuovoką, šoka į mašiną lekia traiškydami kitus. Tai — gyvenimo kelio ženklų praradimas. 20 metų Lietuvoje buvo dirbama ir skelbiama, kad viską išgano ir pakeičia laisvoji rinka.
Ačiū Dievui, N. Sarkozy pasakė puikią kalbą: laikas baigti su ta laukine kapitalizmo rinka, kapitalizmą reikia restauruoti, jis negali būti toks, koks susiformavo po Antrojo pasaulinio karo.
Dabartinis kapitalizmas nualina. Visuomenėje baisi klimato kaita — į žiaurų atšalimą. Žmogus sušala visomis prasmėmis.
Atrodo, artėja apokalipsė. Atrodo, kad gyvename tik pagal šūkį — pirk, dirbk, mirk. Vakarų civilizacija gyvena ant bedugnės krašto. Ir reikia sustoti suvokti: kas aš esu, kas yra šalia gyvenantis žmogus, kas yra dangus, o kas yra sniegas?
O dabar žiūrime: kokios akcijos, koks niekniekis atpigo. Yra tokie sergantys žmonės, kurie į butą tempia šiukšles, vos ne pastipusias kates. Tokiuose namuose dvokia ir niekas šalia jų nenori gyventi?
Bet kuo jie skiriasi nuo mūsų? Tik tempiame „gerus“ akcijinius daiktus. Tik dėl vaikų sėdėti, vergauti, užsibarikaduodi ir nematyti artimo savo, šeimos ir gyvenimo.
SUPRATIMAS: Režisierius Gytis Padegimas įsitikinęs, kad žmonija nebegali gyventi pagal propaguotą visuomenėje formulę — pirk, dirbk, mirk. Reikia pradėti gerbti save ir artimą.
Jono TAMULIO nuotr.