Naujausios
Žiemgaliai stiprina Lietuvą
Lietuvos Žiemgalos draugijos prezidentu trejų metų kadencijai išrinktas Šiaulių universiteto docentas Stasys Tumėnas sako sieksiąs į veiklą aktyviau įtraukti jaunimą. Kad kosmopolitizmo, globalizacijos idėjos nesuniveliuotų savasties, išskirtinumo tarp kitų valstybių ir tautų.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Čia – savo lygumos
Šeštadienį Jakiškių dvare (Joniškio rajonas) vykusiame ataskaitiniame-rinkiminiame Lietuvos Žiemgalos draugijos susirinkime 3 metų kadencijai draugijos vairą S. Tumėnas perėmė iš buvusios prezidentės, muziejininkės joniškietės R. Ališauskienės.
Išrinkta ir nauja draugijos taryba. Į ją įeina Pakruojo, Joniškio, Pasvalio, Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Šiaulių skyrių pirmininkai, prezidentas ir du viceprezidentai – teisininkas šiaulietis J. Nekrašius ir pakruojietis kultūrininkas A. Šimkus.
„Šiaulių krašto“ pokalbis su doc. S. Tumėnu – apie draugijos veiklą, perspektyvą, siekius.
– Kokia draugija yra šiuo metu: kiek ir kokių žmonių vienija? Kokius tikslus kelia?
– Draugiją vienija tikrosiose buvusios Žiemgalos trijų rajonų žemėse gyvenantys žiemgaliai ir į Kauną, Vilnių, Panevėžį, Šiaulius išsikėlę žmonės, kurie miestuose įsteigė savo skyrius, čia išpažįsta žiemgališkas tradicijas, gerbia, prisimena ir jaunimui primena savo krašto šaknis, kultūrą, kalbą, mąstymo būdą.
Mūsų tikslas – tęsti Šiaurės Lietuvos naratyvus – pasakojimus apie primirštus ar pamirštus žymius krašto žmones, sugrąžinti juos į istorijos metraščius, kol įmanoma, užfiksuoti juos.
Tą reikia daryti dabar, kol kosmopolitizmo, globalizacijos idėjos nesuniveliavo mūsų tapatumo, savasties, išskirtinumo, kitoniškumo iš kitų pasaulio ir Europos tautų. Lietuva išliks ne Vilniuje, o regionuose.
Mes, skirtingai negu žemaičiai, neturime žiemgalių pasų, todėl pasakyti, kiek narių oficialiai save laiko žiemgaliais, o kiek jiems prijaučia dalyvaudami renginiuose, sunku.
Kiekvieno skyriaus aktyvą sudaro maždaug 20–30 žiemgalių, kurie organizuoja, telkia žmones.
– Nuo kada priklausote Žiemgalos draugijai?
– Dalyvauju jau 20 metų. Man tai dvasios atgaiva, savo šaknų Linkuvoje prisiminimas, pagarba čia gyvenusiems žmonėms ir jų kalbai.
Esu įsitikinęs, kad praeities, savo šaknų žinojimas, studijavimas ir sklaida stiprina ir dabartį. Žmogus, nežinantis, nejaučiantis savo šaknų, lengviau emigruoja ir paskęsta kosmopolitizmo vandenyne, kuris yra drumzlinas, nesavas.
Pagaliau tai ir vertybinė problema. Aš dirbu ne Vilniuje, ne Čikagoje, Klivlende, nors turėjau viliojančių pasiūlymų, o Šiauliuose, nes iš čia geriau jaučiu savo brangias Šiaurės Lietuvos lygumas.
Aš esu čia ir noriu sugrįžti ne tik gyvenimo saulėlydžiu, kaip daug kas daro, bet dirbti ir kurti dabar, kai dar turiu jėgų, idėjų ir noro.
Sutelks draugijų darbus
– Kokių pokyčių reikia Žiemgalos draugijos veiklai?
– Viena iš draugijos užduočių – aktyviau į draugijos veiklą įtraukti jaunimą, todėl į tarybą pasiūlyti trys jaunimo atstovai.
Mintį dėl jaunimo ypač akcentuodavo vienas iš buvusių prezidentų profesorius V. Šernas, kaunietis V. Didžpetris.
Mūsų krašte yra puikių jaunų mokslininkų: E. Vasiliauskas, G. Balčiūnaitis, M. Bertašius, S. Strelcovas, kurie publikuoja savo straipsnius mokslo leidiniuose.
Kaip įtraukti į savo krašto studijas moksleivius, puikų pavyzdį rodo Pakruojo mokytojas istorikas V. Skirmantas, Panevėžio pedagogai L. Lapinskienė, J. Brazauskas, pasvalietė V. Stokienė.
Pastaraisiais metais draugijos veikla vyko atskiruose skyriuose, bet akivaizdžiai trūko koordinavimo, informacijos, sutelktumo į draugijos bendrąją politiką, todėl vienas iš pirmųjų mano darbų – sutelkti visų Žiemgalos draugijų darbus.
Kitas – ieškoti glaudaus bendradarbiavimo su vietine Žiemgalos rajonų valdžia: merais, seniūnais, bendruomenių pirmininkais, mokyklų vadovais.
Nors mūsų draugija visuomeninė, bet, tikiuosi, kad draugijos balsas bus išgirstas.
Į mane jau kreipėsi žmonės dėl Saulės mūšio vietos įamžinimo problemų. Manyčiau, kad svarbiausia 10 metų trypčiojimo vietoje priežastis – Joniškio rajono valdžios skeptiškumas ir iniciatyvos nerodymas, manymas, kad tokių tautos vienybę simbolizuojančių paminklų reikia ne kraštui, o Šiauliams ar atskiriems veikėjams.
Vietos Šiaurės Lietuvoje valdžia turėtų suprasti, kad mes, Žiemgaloje gimę ir gyvenę Lietuvos bendrapiliečiai, esame ne išeiviai, atvykstantys į savo gimtinę romantiškai pasidžiaugti, o tokie pat savo krašto kūrėjai, kaip ir čia šiandien dirbantys žmonės.
Noriu priminti anglų publicisto E. Burke teiginį, kad „istorija yra mirusiųjų, gyvųjų ir dar negimusiųjų sąjunga“.
Artimiausias darbas – organizuoti tarmių konkursą moksleiviams, mokytojams.
Pasidžiaugti turi kuo
– Kokia draugijos veikla labiausiai galite pasidžiaugti?
– Draugijos veikloje lyderiauja trys sritys. Pirmiausia – tai mokslinė, leidybinė veikla Lietuvoje, žinomi žiemgaliai mokslininkai V. Šernas, K. Garšva, E. Vasiliauskas, G. Kačiuškienė, J. Švambarytė-Valužienė, daugybės folklorinių ansamblių įkūrėjas K. Kalibatas, kultūrologas J. Nekrašius.
Išskirtinė yra kauniečio V. Didžpetrio veikla. Jis per 20 metų rengia, sudaro, redaguoja ir leidžia „Žiemgalos“ istorijos ir kultūros žurnalą, kultūros metraštį „Gimtasai kraštas“, jo iniciatyva išleistos jau 6 serijos „Žiemgalos krašto praeitis“ knygos, kuriose publikuojami kalbininkų, archeologų, etnologų darbai, analizuojantys Žiemgalos krašto kultūrą.
Galime pasidžiaugti Pasvalyje leidžiamu žunalu „Šiaurietiški atsivėrimai“, Joniškyje leidžiama „Žemygala“, Šiauliuose eina almanachas „Šiaurės Lietuva“. Tai tribūna, nuosekliai tęsianti Žiemgalos naratyvus, savotiškas Šiaurės Lietuvos epas, nes mes, priešingai nei suomiai, estai ar graikai, tokio vientiso vieno epo neturime.
Džiaugiamės žiemgalių kasmet rengiamais dailininkų plenerais, vykstančiais jau nuo 1985 metų, jų parodomis. Dailininkų sekcija, kuriai šiuo metu vadovauja panevėžietis S. Laurinavičius – pavyzdys visiems žiemgaliams. Norėčiau išskirti Vitolį ir Raimondą Trušius, R. Čarną, A. Martinaitį, A. Vasiliauską, V. Rimkų.
Dailininkai, pasikviesdami į savo plenerus žiemgalius iš Latvijos, primena visiems, kad yra Lietuvos ir Latvijos Žiemgalos, kurias sieja bendra istorija.
Jono IVANAUSKO nuotr.
BENDRAMINČIAI: Po Žiemgalos draugijos susirinkimo Jakiškių dvarelyje nusifotografavo (iš kairės) buvę draugijos prezidentai Jonas Nekrašius, Alfredas Šimkus, Rasa Ališauskienė ir naujasis prezidentas Stasys Tumėnas.