Naujausios
Šių metų sausio 19 d. Šiaulių „Laiptų galerijoje“ buvo surengta Ž. Mikšio darbų parodą, skirta kultūros veikėjo šimtosioms gimimo metinėms paminėti. Šiauliai tokią parodą surengė pirmieji Lietuvoje. Parodoje pristatyti visus jo gyvenimo kūrybos etapus atspindintys darbai – nuo pat pirmųjų raižinių, ofortų iki nuotraukų, jo laiškų, dokumentų unikalių jo paties įrištų rankraštinių knygų. Didelė dalis Šiauliuose rodytų rodytų darbų eksponuojama ir Vytauto Kasiulio dailės muziejuje.
„Mūsų saugoma kolekcija aprėpia visą Ž. Mikšio kūrybos spektrą ir įvairius gyvenimo laikotarpius. Kai jis jau buvo gana silpnas, važiavom į Paryžių, padėjom susitvarkyti. Tada daug parsivežėme. Ir po Povilo Reklaičio mirties Ž. Mikšys paveldėjo visą kolekciją, buvusią pas Reklaitį. Didelę dalį tos kolekcijos padovanojo mums“, – pasakojo buvusi „Laiptų galerijos“ vadovė Janina Ališauskienė.
„Laiptų galerijoje“ Ž. Mikšio kūryba personalinėse ar grupinėse parodose buvo pristatyta daug kartų. Galerija ir Ališauskai jo parodas pristatė keliose Vilniaus galerijose, Panevėžyje, Kėdainiuose, Kelmėje.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje eksponuojami didelio formato ankstyvieji Mikšio linoraižiniai ir jų ciklai, sukurti Detroite, Čikagoje, Niujorke. Nemaža estampų dalis – „rašmeninė grafika“, folkloro ar žinomų autorių tekstų remediacija, raidžių vaizdai. Pristatomi ir vieni iš svarbiausių menininko darbų – litografijų ir ofortų serijos, vaizduojančios garsaus XIX a. pradžios vokiečių rašytojo Georgo Büchnerio pjesės „Leonsas ir Lena“ (Leonce und Lena) veikėjus. Paryžiuje sukurti ofortai – tai Paryžiaus ir Venecijos miestų vaizdai, rafinuotos estetikos miniatiūros ir paminklai eilėraščiams.
Ž. Mikšys gimė 1923 m. gruodžio 12 d. Kaune statybos inžinieriaus Liudo Mikšio (1888–1968) ir aktorės, režisierės Zuzanos Arlauskaitės-Mikšienės (1889–1973) šeimoje. Lankė vokišką Edhardo Janseno pradžios mokyklą, 1933–1940 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1943 m. pradėjo medicinos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Vokiečiams jį uždarius, 1944-ųjų pavasarį pateikė prašymą mokytis Kauno taikomosios dailės institute.
Liepą Mikšių šeima pasitraukė iš Lietuvos. Žibuntas buvo apsistojęs Vienoje, Pasau, Ingolštato pabėgėlių stovykloje. 1946–1948 m. studijavo tapybą Valstybinėje Štutgarto dailės akademijoje pas Willį Baumeisterį, mokėsi režisūros privačioje Kuniberto Gensicheno dramos mokykloje. 1948 m. išplaukė į JAV. Iš pradžių įsikūrė Detroite pas motiną ir seserį, 1951 m. persikėlė į Čikagą, ten mokėsi vitražo technologijų, įgijo diplomą. Nuo 1953 m. gyveno Niujorke, dirbo vitražo dirbtuvėse. 1955 m. gavęs JAV pilietybę išvyko į Europą. Bazelyje dirbo režisieriaus padėjėju teatre, lankėsi Miunchene, Vienoje, Budapešte, Romoje, Florencijoje. 1959 m. vėl nuvykęs į Niujorką dar dvejus metus gamino vitražus. Susitaupęs pakankamai pinigų, grįžo į Europą.
1962 m. visam laikui įsikūrė Paryžiuje. Tapo aktyviu Prancūzijos lietuvių bendruomenės nariu, 1999 m. išrinktas jos tarybos pirmininku. Susirašinėjo su lietuvių menininkais, intelektualais egzilyje ir sovietų Lietuvoje. Nepriklausomybės pradžioje buvo atvykęs į Lietuvą, 1992 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje.
Ž. Mikšio šimtmečiui skirta paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki 2024 m. kovo 17 d.
