Naujausios
XIV Tarptautinio būgnų ir perkusijos festivalio dalyvis, 30 metų grojantis mušamaisiais Piotr Sutt atvyksta į Lietuvą!
– Nuo kada Jūs pradėjote groti mušamaisiais instrumentais?
– Man atrodo vėlai. Pradėjau groti mušamaisiais būdamas 16 metų. Prieš tai grojau pianinu.
– Ar yra Jūsų šeimoje muzikantų?
– Taip, mes visi muzikantai, mano mama suflerė, tėtis – dirigentas, mano žmona – smuikininkė, kaip ir dukra, o sūnus groja mušamaisiais. Tai fantastiška – mes visada turime ką veikti drauge ir niekados nestokojame temų diskusijoms.
– Kaip vertinate tarptautinį Perkusijos festivalį vykstantį Lietuvoje?
– Aš buvau toks laimingas, sužinojęs, kad vyks keturioliktas Perkusijos festivalis Lietuvoje. Iš esmės nėra įprasta, kad mušamieji lieka scenoje vieni. Jauniems žmonėms reikalingos žinios apie šiuolaikiškus kelius atlikti pasaulinę muziką. Vyresnioji karta dažnai perkusijai priskiria timpanus ir trikampį simfoniniame orkestre ir bosinį būgną bei cimbolus, naudojamus kariniuose orkestruose. Iš tiesų yra senesni ir naujesni instrumentai. Mes teikiame prioritetus pasauliniams ir antikos kultūros sukurtiems instrumentams, todėl būsimieji koncertai turėtų tapti tikra kelione paslaptingu Perkusijos Pasauliu. Mes esame artistai, studentai ir auditorija viename, todėl kiekvienas koncertas yra lyg gyvenimo pamoka ir didžiulė patirtis. Mes mokomės kaip atlikti muziką ir kaip jos klausytis. Mums Jūs labai reikalingi – brangūs perkusijos klausytojai ir tikimės, būsimieji begaliniai perkusijos fanai.
– Koks Jūsų mylimiausias perkusijos instrumentas?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Mėgstu juos visus, muzikinės išraiškos turtingumas mane yra užbūręs jau daugelį metų. Aš negaliu gyventi be timpanų garsų orkestre, tai tikras iššūkis perkusijos atlikėjui. Tu esi sekantis šalia Dievo, grodamas fortissimo šalia orkestro tutti. Man labai svarbi marimba, vibrofonas ir varpai. Bet patys svarbiausi instrumentai mano, perkusijos atlikėjo, vaizduotei yra šimtai etninių mušamųjų instrumentų iš viso pasaulio.
– Jūs dirbate su žmonėmis, turinčiais negalę, kodėl tai Jums yra svarbu?
– Dirbti su ribotų galimybių, sergančiais žmonėmis yra labai įdomu. Nėra lengva groti su vėžiu sergančiais vaikais, bet jausdamas jų džiaugsmą ir susidomėjimą, tu irgi tampi laimingu. Aš galiu kalbėtis su jais labiausiai tarptautine, garsų kalba. Taip gera groti neregintiems žmonėms, kada tu groji gyvenimo spalvas, apimtis ir formas – jie gali tai pamatyti. Aš išsaugojau savo atmintyje veidus, beveik nušvitimą patyrusių vaikų – susikūrusių savo pasaulio garsinę erdvę ir istorijas. Jūs galite pajusti jų dvasios virpesius ir svajones ir tai padeda man būti labiau atviru ir meniškai kūrybingesniu. Tai fantastiškas jausmas – atiduoti kam nors dalį savo gyvenimo ir meilės. Muzika yra antrasis mano gyvenimo ramstis, pirmasis ir pagrindinis – šeima.
– Kiek studentų Jūs turite?
– Hmmm, daug studentų ir muzikos mokinių, iš tiesų. Penketas Kazimiero Didžiojo universitete Bydgoszcz'e, trejetas Muzikos akademijoje Lodzėje ir šeši vidurinėje muzikos mokykloje Gdanske. Svarbiausia mano mokymo dalimi tapo kamerinė muzika. Jau trisdešimt metų groju ir vadovauju Gdansko jaunųjų perkusininkų ansambliui ir nuo šių metų perkusijos ansambliui Lodzėje.
– Ko palinkėtumėte festivaliui?
– Linkiu, kad artėjantis Festivalis taptų dideliu multikultūriniu ir įkvepiančiu renginiu. Dienomis, kupinomis garso, ritmo ir perkusijos magijos, kuri suteikia labai daug geros emocijos išliekančios ilgam. Linkiu žiūrovams mėgautis muzika, mums sukurti harmoningą ir tobulą žmogiškos būties ritmą.
